Nuotraukų dėžė

Sindė Hegi iš Albertos Kanadoje

Prieš keletą metų, kai mudu su vyru atvežėme į vietinį savartyną šiukšles, pastebėjau, kaip viena iš darbuotojų pakėlė dėžę, kad įmestų į šiukšlių krosnį. Staiga dėžė atsidarė ir iš jos iškrito šiek tiek nuotraukų.

Tai pamačiusi pajutau stiprų raginimą eiti ir paimti tą nuotraukų dėžę. Iššokau iš automobilio ir padėjau rinkti nuotraukas. Ta moteris, kaip ir aš, manė, kad nuotraukos išmestos per klaidą, ir aš įkalbėjau ją leisti man jas paimti, kad pamėginčiau rasti žmogų, kuriam jos būtų reikalingos.

Peržiūrinėdama šimtus nuotraukų iš tos dėžės radau voką, adresuotą kažkam Varburge, Albertoje, Kanadoje. Per kelerius metus parašiau kelis laiškus žmonėms ta pavarde, bet atsakymo negavau.

Kai mano šeima gavo prieigą prie interneto, atradau, kad Varburge yra istorijos draugija. Paklausiau, ar kas nors iš jos darbuotojų atpažino vardus, kuriuos buvau radusi ant nuotraukų.

Po mėnesio mums paskambino vyras, su kuriuo susisiekė istorijos draugija. Jis sakė, kad netoli nuo mūsų gyvena jo sesuo ir paklausė, ar ji galėtų pamatyti tas nuotraukas. Žinoma, atsakėme „taip“.

Kitą dieną Floidas ir Betė Hautorn, abu pastarųjų dienų šventieji, atėjo pamatyti nuotraukų. Kai atvėriau dėžę, brolis Hautornas, rodydamas į viršutinę nuotrauką, tarė: „Na, štai ir jis.“ Tai buvo sesers Hautorn senelio nuotrauka.

Imdami nuotrauką po nuotraukos brolis ir sesuo Hautorn pasakojo mums apie kiekvienoje nuotraukoje matomą žmogų. Hautornai abejojo, jog tas nuotraukas išmetęs žmogus buvo jų giminaitis. Jie negalėjo paaiškinti, kodėl nuotraukos atsirado sąvartyne.

Stipriai jaučiau, kad Dangiškasis Tėvas padėjo man sugrąžinti nuotraukas Hautornų šeimai. Liudiju, kad šeimos istorijos darbas yra vienas svarbiausių darbų. Jei norime daryti šį darbą, Viešpats mums padės.