Pirmosios Prezidentūros žinia
Mūsų pareiga gelbėti
Pastarųjų dienų šventiesiems pareiga gelbėti savo brolius ir seseris, kurie dėl vienos ar kitos priežasties nutolo nuo aktyvaus Bažnyčios gyvenimo, yra amžinos svarbos. Ar pažįstame tokių žmonių, kurie kadaise priėmė Evangeliją? Jei taip, kokia yra mūsų atsakomybė gelbėjant juos?
Pagalvokite apie paklydusius senus, netekusius sutuoktinio ir ligotus žmones. Labai dažnai jie atsiduria išdegintoje ir nykioje dykvietėje, vadinamoje vienatve. Kai jaunimas išvyksta, kai suprastėja sveikata, kai išsenka jėgos, kai vilties liepsnelė prigesusi virpa, jiems gali padėti ištiesta pagalbos ranka ir atjaučianti širdis.
Žinoma, yra ir kitų, kuriuos reikia gelbėti. Kai kurie kovoja su nuodėme, kiti klaidžioja dėl baimės, abejingumo ar nežinojimo. Kad ir kokia būtų priežastis, jie atsiribojo nuo aktyvaus Bažnyčios gyvenimo. Ir jie beveik garantuotai liks nuklydę, jei mumyse – aktyviuose Bažnyčios nariuose – nepabus noras išvaduoti ir išgelbėti.
Kažkas turi parodyti kelią
Prieš kurį laiką gavau laišką, kurį parašė nuo Bažnyčios nutolęs vyras. Tai yra būdinga daugeliui mūsų narių. Papasakojęs, kaip tapo neaktyvus, jis rašo:
„Turėjau tiek daug, o dabar turiu tiek mažai. Esu nelaimingas ir jaučiu, kad man viskas nesiseka. Nors Evangelija paliko mano gyvenimą, ji niekada nepaliko mano širdies. Prašau jūsų maldų.
Prašau, neužmirškite tų iš mūsų, kurie ne su jumis – paklydusių pastarųjų dienų šventųjų. Žinau, kur yra bažnyčia, bet, regis, man reikia žmogaus, kuris parodytų man kelią, padrąsintų, išsklaidytų mano baimes ir paliudytų man.“
Skaitydamas šį laišką prisiminiau apsilankymą vienoje nuostabių pasaulio galerijų – garsiajame Londono Viktorijos ir Alberto muziejuje. Ten, puikiai įrėmintas, kabo nuostabus paveikslas, kurį 1831 m. nutapė Džozefas Melordas Viljamas Terneris. Paveiksle pavaizduoti juodi sunkūs debesys ir audringos jūros šėlsmas, pranašaujantys pavojų ir mirtį. Tolumoje spingsi ant seklumos užplaukusio laivo žibintas. Pirmame plane matosi priešiškų putojančių bangų blaškoma didelė gelbėjimo valtis. Vyrai iš visų jėgų irkluoja valtį į audrą. Ant kranto stovi žmona ir du vaikai, šlapi nuo lietaus ir plakami vėjo. Jie nerimastingai žiūri į jūrą. Sau mintyse sutrumpinau paveikslo pavadinimą. Aš jį vadinu Į pagalbą.1
Gyvenimo audrose tūno pavojai. Vyrai ir moterys, berniukai ir mergaitės nuklysta ir patenka į mirtiną pavojų. Kas paliks namų ir šeimos patogumus ir plauks gelbėti patekusių į bėdą?
Mūsų užduotis nėra neįvykdoma. Jei vykdome Viešpaties pavedimą, turime teisę į Jo pagalbą.
Savo tarnystės metu Mokytojas Galilėjoje pašaukė žvejus palikti savo tinklus ir sekti paskui Jį, sakydamas: „Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“2 Prisijunkime prie žmonių žvejų gretų, kad galėtume kuo veiksmingiausiai pagelbėti.
Mūsų pareiga yra pagelbėti tiems, kurie paliko aktyvaus bažnyčios gyvenimo saugumą, kad jie galėtų sugrįžti prie Viešpaties stalo, sotintis Jo žodžiu, mėgautis Jo Dvasios bendryste, kad jau nebebūtų „ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“.3
Meilės principas
Supratau, kad sugrįžimui į aktyvumą ir pažiūrų, įpročių bei poelgių keitimui svarbiausi yra du veiksniai. Pirmiausia žmonės grįžta todėl, kad kažkas parodė jiems jų amžinas galimybes ir padėjo jiems nuspręsti jų siekti. Mažiau aktyvus negali ilgai tenkintis vidutiniškumu, kai mato, kad tobulybė jam pasiekiama.
Antra, kiti sugrįžta dėl to, kad „šventųjų bendrapiliečiai“ vykdė Gelbėtojo nurodymą, mylėjo savo artimą kaip save4 ir padėjo kitiems įgyvendinti jų svajones bei siekius.
Šiame procese katalizatorius buvo ir bus meilės principas.
Tie Ternerio paveiksle pavaizduoti ant seklumos užplaukę žmonės audringoje jūroje yra panašūs į mūsų mažiau aktyvius narius, kurie laukia, kad juos išgelbėtų tie, kurie plaukia gelbėjimo valtimi. Jų širdys laukia pagalbos. Motinos ir tėvai meldžiasi dėl savo sūnų ir dukterų. Žmonos meldžia dangaus pagalbos savo vyrams. Kartais vaikai meldžiasi dėl savo gimdytojų.
Meldžiu, kad galėtume išgelbėti mažiau aktyvius ir sugrąžinti juos į Jėzaus Kristaus Evangelijos džiaugsmą, kad jie su mumis galėtų dalintis viskuo, ką siūlo visavertė bendrystė.
Skubėkime pagelbėti paklydusiems aplinkiniams: seniems, netekusiems sutuoktinio, ligotiems, neįgaliems, mažiau aktyviems ir tiems, kurie nesilaiko įsakymų. Ištieskime jiems pagalbos ranką ir atjaučiančią širdį. Tai darydami atnešime džiaugsmą į jų širdis ir patirsime didį pasitenkinimą, kuris kyla dėl to, kad padedame kitam pakeliui į amžinąjį gyvenimą.
Kaip mokyti pagal šią žinią
Savo lankomų žmonių galite paklausti, ar jie pažįsta žmogų, kuriam sunku lankyti bažnyčią. Galite pasirinkti vieną žmogų ir aptarti, kaip galima jam parodyti meilę, pavyzdžiui, pakviesti jį ar ją dalyvauti šeimos namų vakare arba pakviesti jį pietų.
Gelbėtojų valtis su Menbio aparatu skuba prie bėdon patekusio laivo, siunčiančio nelaimės signalą (mėlyną šviesą), dail. Džozefas Melordas Viljamas Terneris © Viktorijos ir Alberto muziejus, Londonas, www.vandaimages.com