Mūsų namai, mūsų šeimos
Pasninkas ir malda dėl Emos
Autorė gyvena Danijoje, Sostinės regione.
Kai mūsų dukra iškrito pro langą, pamaniau, kad įvyko tai, ko labiausiai bijojome.
Nuotrauka © iStock/Thinkstock
Mūsų šeima buvo ką tik grįžusi iš nuostabių atostogų. Po vakarienės palikau savo du vaikus, ketverių metukų Markusą ir trejų metukų Emą, žaisti miegamajame antrame mūsų keturių aukštų buto aukšte. Danijoje langai atsiveria kaip langinės. Paprastai jie būna užrakinti, bet per atostogas palikome juos šiek tiek pravirus, kad mums išvykus kambarys vėdintųsi.
Plaudama indus staiga pajutau kažką labai negero. Įbėgau į svetainę, kai Markusas bėgte leidosi laiptais žemyn. Jis persigandęs šaukė, kad Ema iškrito pro langą – tą langą, kuris buvo maždaug 12 metrų virš cementinio šaligatvio. Nubėgau laiptais žemyn šaukdama Emą vardu. Savo mažąją dukrelę pamačiau gulinčią ant žemės tarsi be gyvybės ženklų. Kai ją pakėliau, ji buvo visiškai suglebusi, pamaniau, kad įvyko tai, ko labiausiai bijojau. Paskui mane laukan išbėgęs vyras paėmė ją ant rankų ir nedelsdamas suteikė kunigystės palaiminimą.
Tuojau pat atvyko greitoji pagalba ir, kol medikai plušo prie Emos, mudu su Markusu pasimeldėme. Netrukus jau sėdėjome į ligoninę vykstančiame greitosios pagalbos automobilyje.
Intensyviosios terapijos skyriuje prie mūsų prisijungė mus palaikyti atvykę šeimos nariai. Markusas grįžo namo su pusbroliais, o mudu su vyru pasilikome, vis dar nieko nežinodami apie Emos būklę.
Rodos, praėjo daug laiko, kol pagaliau pasirodė vienas iš gydytojų ir ėmė klausinėti to įvykio smulkmenų. Mums buvo pasakyta, kad nukritus iš tokio aukščio paprastai patiriami vidiniai sužalojimai ir išgyventi yra mažai šansų. Emai lūžo dubens kaulas ir ji patyrė kontūziją, o nubrozdinimai buvo negilūs. Gydytojas pasakė, kad, ko gero, ją pagavo angelas.
Nors tai, kad Ema išliko gyva, buvo stebuklas, dėl patirtos traumos ji vis dar buvo be sąmonės. Mano vyras su dviem artimais draugais vėl palaimino ją. Per palaiminimą jai buvo pažadėta, kad ji visiškai pasveiks be jokių potrauminių negalavimų ir kad jai tai bus teigiama patirtis. Jutau begalinį dėkingumą už kunigystės galią. Mano visą naktį trukę maldavimai buvo išgirsti.
Po keturių dienų Ema pabudo iš komos. Per tas keturias dienas draugai, Bažnyčios nariai ir kiti pasninkavo ir meldėsi dėl jos. Jutau, kaip tikėjimo kupinų šventųjų maldos supa mane, stiprindamos ir mane, ir mano šeimą. Jaučiausi, tarsi Dangiškasis Tėvas būtų apglėbęs mane Savo rankomis ir pripildęs paguodos.
Dieną prieš jai pabundant, kuolas pasninkavo. Mes tikime, kad Dangiškasis Tėvas išgirdo mūsų maldas ir Emos pabudimas buvo tiesioginė to pasninko pasekmė. Nuo tada Ema sparčiai sveiko. Po penkių dienų ji ištarė pirmuosius žodžius po to įvykio, o po devynių dienų ją išleido iš ligoninės. Penkias savaites ji praleido vežimėlyje ir pradėjo fizioterapiją.
Praėjus maždaug mėnesiui po to įvykio, nuo Emos kilnojimo mano nugara staiga nebeatlaikė. Tai buvo mane užvaldęs ne tik fizinio, bet ir dvasinio bejėgiškumo jausmas. Kaip galėsiu toliau ja rūpintis?
Vieną vakarą bejėgiškumo kaltės našta mane nepakeliamai prislėgė. Išėjau iš namų ir parke susiradau suolelį, ant kurio maždaug valandą meldžiausi Dangiškajam Tėvui. Pirmą kartą savo gyvenime pajutau mane apimant stebuklingą Gelbėtojo Apmokėjimo galią. Visas mano nešiotas skausmas ir liūdesys buvo paimtas. Po tos maldos nuo mano pečių buvo nuimtos visos naštos. Ema vis dar buvo vežimėlyje, o aš reguliariai gydžiausi nugarą, tačiau buvau sustiprinta, kad galėčiau eiti pirmyn.
Po metų Ema jau galėjo bėgioti, juoktis, pasakoti istorijas ir mąstyti, kaip dera ketverių metų vaikui.
Žinau, kad danguje yra mylintis Dangiškasis Tėvas, kuris rūpinasi mumis ir asmeniškai mus pažįsta. Jis žino, su kokiais sunkumais susiduriame. Niekada neabejosiu stebuklais, kuriuos Jis daro per maldą, pasninką ir kunigystės palaiminimus.