Pastarųjų dienų šventųjų balsai
Šeimos istorijos metas
Vilsono Ongo iliustracijos
Būdama dviejų mažamečių vaikų mama, dažnai teisindavausi, kad negaliu dalyvauti kai kuriuose užsiėmimuose, kuriuose būčiau mielai dalyvavusi, teigdama, kad tai buvo netinkamas metas. Vienas iš tų užsiėmimų buvo šeimos istorijos darbas.
Nors anksčiau indeksavimas man būdavo džiaugsmo suteikianti šabo dienos veikla, pastebėjau, kad teisinuosi, manydama, jog neturiu laiko arba žinių tuo metu imtis šeimos istorijos darbo.
Mano širdis pasikeitė prieš keletą mėnesių vieną ankstų rytą sėdint šventykloje. Šventykloje gautose kortelėse peržvelgusi mirusių žmonių vardus ir melsdamasi, kad jie priimtų už juos atliktas šventyklos apeigas, pagalvojau: „Ar nebūtų malonu, jei tai būtų mano šeimos narių vardai? Norėčiau už juos atlikti tą darbą.“ Dvasia man patvirtino, kad jei aš to trokštu, Viešpats man padės vykdyti šeimos istorijos darbą, o ypač šabo dieną. Jis gali padėti man atrasti laiko ir įgyti žinių Jo darbui atlikti.
Tą šeštadienį sugrįžau namo ir prisijungiau prie FamilySearch.org interneto svetainės. Kai pamačiau savo protėvių vardus, kaipmat akis užplūdo ašaros. Mano ryšys su jais sustiprėjo. Meilę jiems sustiprino juos dar realesniais ir svarbesniais man padariusios asmeninės nuotraukos ir dokumentai, kuriuos neseniai pridėjo mano senelė. Džiaugiausi, kad įtraukiau savo dvejų metukų dukrelę, kuri išmoko atpažinti savo prosenelio ir proproprosenelės nuotraukas, vadindama juos vardais. Jaučiausi taip, kaip apibūdino Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas Raselas M. Nelsonas: „Šabas suteikia nuostabią galimybę stiprinti šeimos ryšius. Galiausiai Dievas nori, kad kiekvienas iš mūsų, kaip Jo vaikas, sugrįžtume pas Jį kaip endaumentą gavę šventieji ir būtume užantspauduoti šventykloje su savo protėviais ir palikuonimis kaip šeimos“ („Šabas yra žavesio diena“, 2015 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Nuo tada, kai tai pajutau, kiekvieną šabo dieną dalyvavau šeimos istorijos darbe. Buvau palaiminta galimybe atlikti šventyklos darbą už keletą savo mirusių šeimos narių. Ypač palaiminta jaučiausi, kai sužinojau apie savo giminaičius ir suartėjau su savo seneliu ir senele, kurie nėra Bažnyčios nariai. Tai sustiprino mano ryžtą laikytis sandorų ir ištverti iki galo, kad galėčiau tapti stipria amžinąją šeimą jungiančia grandimi.
Nors laukia dar daug darbo, esu dėkinga savo Dangiškajam Tėvui už tai, kad praplėtė mano galimybes ir kad galiu dalyvauti Jo darbe ir daryti tai Jo dieną. Man šabas yra tikra atgaiva.