Tarnavimas Užjordanėje
Arba kad ir kur Viešpačiui reiktų jūsų.
Nuotraukos iš © iStock/Thinkstock
Poreikis buvo didelis.
2013 m. pradžioje Artimųjų Rytų šalyje, Jordane, Zaatari pabėgėlių stovykloje buvo užfiksuoti penki susirgimai tymais. Daugiau nei 100 000 pabėgėlių iš Sirijos, gyvenančių sausakimšoje stovykloje, grėsė pavojus užsikrėsti šiuo lengvai plintančiu ir pavojingu virusu. Jordano valdžia surengė milžinišką imunizavimo kampaniją, turėjusią padėti užkirsti kelią ligai. Buvo numatyta per dvi savaites paskiepyti bent 90 000 pabėgėlių iš Sirijos nuo 6 mėnesių iki 30 metų amžiaus.
Tačiau iškilo problema. Jungtinių tautų vaikų fondas, angl. The United Nations Children‘s Emergency Fund (UNICEF), turėjo reikalingą serumą, o Jordano sveikatos ministerija turėjo reikiamas klinikas. Tačiau jie neturėjo reikiamą temperatūrą palaikančių dėklų reikiamoms priemonėms – švirkštams, dėtuvėms aštriems įrankiams, serumo šaldikliams, o laikas bėgo.1
Štai čia ir pasitarnavo Ronas ir Sendi Hamondai, vyresni humanitarinės pagalbos misionieriai Jordane, šalyje tarnavę kaip LDS Charities vadovai. Dėl to, kad Ronas ir Sendi jau bendradarbiavo su UNICEF ir sveikatos ministerija, jie greitai prisijungė prie šių dviejų organizacijų bendradarbiavimo ir sužinojo, kuo LDS Charities galėtų pasitarnauti.
Ronas sako: „Mes sužinojome, kiek kainuos temperatūrą palaikantys dėklai reikiamoms priemonėms. Jiems mus informavus tarėme: „Manome, kad LDS Charities gali padėti.“ Jie paklausė: „Kiek tai užtruks? Turime paskubėti!“
Per ateinančias 20 valandų LDS Charities patvirtino taip reikalingą temperatūrą palaikančių dėklų priemonėms pirkinį. Ronas sako: „Kai apie tai pranešėme sveikatos ministerijai ir UNICEF, jie neteko amo. Kaip pelno nesiekianti organizacija gali taip greitai priimti sprendimus? Imunizacijos kampanija ne tik prasidėjo laiku, bet ir įkvėpė kitą šalyje vykusią kampaniją, per kurią buvo paskiepyti šimtai tūkstančių jordaniečių ir sirų pabėgėlių.“
Kairėje: Samiras Badranas, UNICEF Jordane; nuotrauka; fone esantys ornamentai ir AMANO JORDANE nuotrauka © iStock/Thinkstock
Krizės buvo išvengta.
Bet svarbiau tai, kad tokia produktyvi partnerystė tarp UNICEF, Jordano sveikatos ministerijos ir LDS Charities organizacijų sukūrė precedentą tolimesniam bendradarbiavimui.
Tai, kaip Ronas ir Sendi Hamondai reikiamu metu atvyko į Artimuosiuos Rytus, yra liudijimas apie jų tikėjimą ir Bažnyčios vyresnių misionierių programos įkvėpimas.
Reikia misionierių porų
2012 m. Hamondai tarnavo apeigų darbuotojais Reksburgo šventykloje, Aidaho valstijoje. Ronas vadovavo sėkmingam odontologijos kabinetui ir dėstė Religijos fakultete Brigamo Jango universiteto Aidaho valst. filiale. Tačiau rami jų gyvenimo rutina netikėtai pakito gavus aiškų dvasinį įkvėpimą bemat pateikti paraišką tarnauti misijoje. Juos nustebino įkvėpimas, gautas būtent tuo metu. Jų susituokę vaikai rūpinosi įvairiais savo karjeros pokyčiais ir su jais susijusiais persikėlimais, o Ronas dar net neplanavo eiti į pensiją. Bet Dvasia patikino juos, kad jų kažkur reikia ir kad viskas bus gerai.
Kaip paaiškėjo, kunigijos vadovai Bažnyčios valdyboje pasninkavo ir meldėsi, kad rastų deramą porą, kuri galėtų tarnauti LDS Charities vadovais Amane, Jordane.
Sendi pasakoja: „Buvo akivaizdu, kad Viešpats jau viską buvo numatęs, paruošęs mums skirto pašaukimo smulkmenas. Mes žinome, kad Jis taip daro dėl kiekvieno tarnaujančio misionieriaus. Tikra paguoda žinoti, kad Gelbėtojas viską ruošia dar prieš jums atvykstant tarnauti.“
Ronas sako: „Žvelgdami atgal esame dėkingi, kad panorę tarnauti mes nieko konkretaus neturėjome omeny ir nieko neprašėme. Leidimas pačiam Viešpačiui pasirūpinti tokiais dalykais suteikė Jam progą padovanoti mums tokią patirtį, kurios nebūtume galėję turėti.“
Ta patirtis susijusi su bendradarbiavimu su karališkąja Jordano šeima įvairiuose humanitariniuose projektuose, kurie juos domino. Hamondai bendradarbiavo su vietinėmis ligoninėmis ir klinikomis padėdami apmokyti Jordano medikus naujagimių gaivinimo įgūdžių, o tai smarkiai sumažino naujagimių mirtingumą šalyje. Jų ir kitų misionierių porų dėka LDS Charities apmokė ir parūpino įrangos regos klinikoms ir organizacijoms, kurios rūpinasi fizinių negalių turinčiais asmenimis. Viena iš Hamondų ir kitų humanitarinės pagalbos misionierių remtų organizacijų buvo centras, kuriame moterys, turinčios fizinių negalių, mokomos kurti ir siūti spec. drabužius ir rankdarbius. Tie įgūdžiai suteikė mokinėms galimybę geriau pasirūpinti savimi ir savo šeimomis.
Kairėje: LDS Charities nuotrauka; dešinėje: Hamondų nuotrauka
Kituose projektuose jie dirbo su pelno nesiekiančiomis ir valstybinėmis Jordano organizacijomis, pasiruošusiomis skubiai reaguoti į stichines nelaimes, bei atrinko iš Jordano kilusius studentus, galinčius gauti vieną iš dviejų stipendijų, kasmet suteikiančių progą studijuoti Brigamo Jango universitete. Viena iš daugiausia pasitenkinimo atnešusių Hamondų patirčių buvo galimybė dirbti drauge su lotynų katalikų Bažnyčia statant mokyklos patalpas irakiečiams krisčionims, kurie neturėjo, kur rinktis.
Su Viešpačiu Jo vynuogyne
Tarnaudami Jordane Hamondai patyrė Viešpaties pažado visiems, kurie Jam tarnauja, tiesą: „Aš eisiu prieš jūsų veidą. Aš būsiu jūsų dešinėje ir jūsų kairėje, ir mano Dvasia bus jūsų širdyse, ir mano angelai aplink jus, kad jus palaikytų“ (DS 84:88).
„Dievas dalyvauja šiame darbe, – sako Ronas. – Jis vynuogyne drauge su Savo tarnais. Vynuogyno Viešpats prisijungia prie visų misijoje tarnaujančių porų. Mes ne tiesiog tikėjome stebuklais Jordane, mes juos patyrėme.“
Net neabejotina, kad angelai, kuriuos jie juto aplink save, kilę iš dangaus, tačiau buvo ir žemiškų angelų, kaip antai jų vaikai, palaikę jų sprendimą tarnauti taip toli nuo namų.
Kol jie buvo misijoje, jų šeima buvo palaiminta Viešpaties apsaugančia ir palaikančia galia. Buvo priimti karjeros ir persikėlimo sprendimai, nuogąstavimai dėl galimų gimdymo komplikacijų buvo išspręsti dėl to, kad jų vaikai kreipėsi į Viešpatį, tarėsi drauge, meldėsi ir pasninkavo vieni už kitus.
Jų vaikų gauti palaiminimai buvo tokie nepakartojami, kad, kai broliui ir seseriai Hamondams buvo pasiūlyta dvejų metų misiją pratęsti dar metus, visi jų vaikai džiugiai pritarė. Jie jautė, kad Viešpats jais rūpinasi dėl to, kad jų gimdytojai Jam tarnauja.
Tačiau toks atsiskyrimas nuo šeimos Hamondams buvo ir auka. Sunku būti kitame pasaulio krašte toli nuo mylimųjų. Tačiau tai nebuvo taip sunku, kaip būtų buvę anksčiau. Prireikus, technologijos padėjo šeimos nariams dalyvauti vieniems kitų gyvenime. Sendi sako: „Porų ryšys su savo šeimomis nenutrūksta. Mes dažnai bendraudavom su savo vaikų šeimomis namuose. Dėl „FaceTime“ ir elektroninių laiškų mūsų keturi vaikaičiai, kurie gimė mums tarnaujant misijoje, mus pažinojo, o mums sugrįžus šiltai priėmė.“
Atsimerkime ir atverkime širdis
Kairėje: LDS Charities nuotrauka; dešinėje: Hamondų nuotrauka
Hamondų palaiminimai, kurių jie sulaukė tarnaudami, buvo gausūs, vienas jų buvo gebėjimas išvysti Jordano tautos dosnumą ir draugiškumą. Tik gavę pašaukimą Hamondai nedaug težinojo apie žmones, kuriems jie tarnaus.
Ronas sako: „Bet mes supratome, kad mūsų draugai musulmonai yra švelnūs ir dosnūs, mes esame tikri, kad jeigu jie būtų manę, kad mums gresia pavojus, būtų viską padarę, kad tik mus apsaugotų.
Juose gyvena nepakartojama Kristaus meilė. Jordaniečiai sunkiai nustygsta vietoje, jei žino, kad kam nors reikia pagalbos. Jie nuo Dovydo laikų šiltai priima pabėgėlius. Biblijoje dažnai minima Užjordanė, ir mes savo laiškus pradėjome pasirašinėti „Užjordanė“, taip pažymėdami gailestingą tarnystę, kurioje mums teko privilegija dalyvauti šioje istorinėje gailestingų žmonių šalyje. Jau daugelį amžių Jordanas yra labdaringos meilės kraštas, o Viešpats už tai palaimino jo žmones.“
Glaudus bendradarbiavimas su Jordano žmonėmis padėjo Hamondams užmegzti stiprias draugystes. Sendi sako: „Mus pakvietė į keletą iftar vakarienių, vakarienių, kuriomis baigiamas kasdienis Ramadano pasninkas. Mūsų draugai musulmonai taip pat mus kvietė į sužadėtuves, vestuves ir kitas šeimos šventes.“
Bažnyčia neskelbia Evangelijos ir neleidžia, kad Jordane ar kitur, kur tai daryti draudžia įstatymas, būtų krikštijami musulmonai, todėl Hamondai nepasakodavo apie Bažnyčią. Užuot tai darę, jie puoselėjo ir palaikė ryšius su karališkąja šeima, vietinėmis humanitarinės pagalbos organizacijomis, kitais drauge su jais tarnavusiais misionieriais bei religiniais ir valdžios atstovais. Kai jų paprašydavo papasakoti apie Bažnyčią, Hamondai susidomėjusius pakviesdavo apsilankyti tinklalapyje LDS.org.
Pašaukimas tarnauti
Atsižvelgiant į nepakartojamą Rono ir Sendi patirtį, ar jie jaučiasi esą ypatingesni nei kitos tarnaujančios arba dar tarnausiančios poros?
Taip ir ne: „Mes tarnavome ten ir tada, kai Viešpačiui reikėjo poros, turinčios konkrečių įgūdžių ir gyvenimiškos patirties, – sako Hamondai. – Tačiau tai taikytina visiems vyresniems misionieriams. Visos poros, galinčios tarnauti misijoje, buvo paruoštos tarnauti tik joms būdingu būdu. Joms tereikia parodyti užtektinai tikėjimo vykti ten, kur Viešpačiui jų reikia, o Jis per juos pakeis kitų žmonių gyvenimus.“
„Poros gali prisidėti prie permainų, – sakė vyresnysis Robertas D. Heilsas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo. – Poros gali padaryti tai, ko niekas kitas niekada nesugebėtų. …
Poros gali tarnauti įvairiausiais būdais. Jos gali tarnauti misijos biure, mokyti vadovus, mokyti apie šeimos istorijos darbą, dirbti šventyklose ir humanitariniame darbe – yra galimybė panaudoti beveik visus jūsų įgūdžius ar talentus, kuriais jus palaimino Viešpats. …
Savo gyvenime esate gausiai apdovanoti, todėl veržkitės pirmyn ir dosniai tarnaukite mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo darbe. Tikėkite, Viešpats žino, kur jūsų reikia. Broliai ir seserys, poreikis labai didelis, o darbininkų tikrai mažai.“2