Pastarųjų dienų šventųjų balsai
Angelai, vardu ponas ir ponia Danai
Vilsono Ongo iliustracija
Žiūrėjau televizorių, kai paskambino mama ir pranešė, kad jos brolis, mano 92 metų dėdė Floidas, ir jo žmona, teta Milė, apsirgo gripu ir namuose neturi maisto. Juodu blogai jautėsi, dėl to negalėjo nuvažiuoti į parduotuvę apsipirkti. Šalia dėdės Floido ir tetos Milės negyveno nė vienas giminaitis, todėl nebuvo ko paprašyti pagalbos.
Mano mama pagalvojo, kad galbūt aš galėčiau pagelbėti. Esu vienintelė Bažnyčios narė iš tos giminės pusės, ir tai nebuvo pirmas kartas, kai į mane kreipėsi pagalbos. Problema buvo ta, kad gyvenau Jutos valstijoje, JAV, o mano teta ir dėdė gyveno Hemeto mieste, Kalifornijos valstijoje, JAV.
Paprašiau mamos duoti keletą minučių pagalvoti, ką daryti. Turėjau vieną draugę, kuri gyveno netoli nuo Hemeto, todėl paskambinau ir paklausiau, ar kas nors iš jos pažįstamų gyvena Hemete. Ji papasakojo apie moterį, seserį Dan, su kuria tarnavo Redlando šventykloje Kalifornijoje, ji buvo tenykštė Paramos bendrijos prezidentė.
Seseriai Dan atsiliepus pradėjau: „Sveiki, sese Dan. Jūs manęs nepažįstate, tačiau mano vardas yra Nencė Litl, aš gyvenu Jutoje. Esu Bažnyčios narė, o mano Hemete gyvenantys teta ir dėdė nepriklauso Bažnyčiai. Jie serga ir namuose visai neturi maisto.“ Pasakiau, kur jie gyvena, o tai buvo toli nuo jos namų, ir paaiškinau, kad norėčiau gauti informaciją apie netoli jų esantį restoraną, atvežantį maistą į namus.
Tačiau sesuo Dan primygtinai siūlėsi drauge su savo vyru nuvežti maisto mano tetai ir dėdei. Jie jau turėjo išsivirę sriubos ir išsikepę naminės duonos, o jos mama jau buvo iškepusi sausainių. Sakiau, kad nereikia, tačiau ji nepriėmė tokio atsakymo.
Po kelių valandų sesuo Dan paskambino ir pasakė, kad viskuo pasirūpinta. Vėliau man paskambino mama ir papasakojo, ką dėdė Floidas pasakojo apie jų apsilankymą. Jis sakė: „Mano namuose apsilankė angelai, vardu ponas ir ponia Dan. Jie atėjo pilnomis rankomis vaisių, daržovių, namuose išvirtos sriubos, duonos ir sausainių. Tai buvo skaniausi kada nors mano gyvenime skanauti sausainiai.“ Danai aplankė mano dėdę, padėjo jiems tuo, ko reikėjo, o brolis Danas mano nusilpusią tetą Milę, sergančią Alzheimerio liga, atnešė nuo lovos į virtuvę prie stalo, kad sesuo Dan galėtų ją pamaitinti.
Kai dėdė Floidas paskambino mano mamai papasakoti apie jų vizitą, jis ašarojo. Jis sakė, kad niekada nebuvo sutikęs tokių malonių ir rūpestingų žmonių. Jis mamai pasakė, kad esu palaiminta galėdama gyventi Jutoje ir būti apsupta „visų tų mormonų“.
Praėjus keturioms dienoms po jų vizito dėdė Floidas nuėjo pasiimti pašto iš dėžutės ir paslydęs parkrito. Jis susitrenkė galvą, o po keturių dienų mirė. Be nuolatinės slaugytojos brolis ir sesuo Danai buvo paskutiniai žmonės, matę mano dėdę prieš mirtį.
Esu dėkinga už mano Paramos bendrijos sesers krisčionišką pavyzdį, sesers, kuri gyvena už šimtų kilometrų, sesers, kurios vis dar nesu sutikusi, sesers, kuri padėjo mano tetai ir dėdei.