Šis šlovingas Prisikėlimo rytas!
Neseniai eidamas į Bažnyčią susimąsčiau apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Uždaviau sau klausimus, tarsi vesdamas pokalbį, stengdamasis suprasti, ką pats manau, kaip šiuo metu man svarbu tai, ką dėl manęs padarė Jėzus.
Prieš broliams pradedant laiminti Sakramentą, ėmiau mąstyti, gal mano požiūris yra atsainus, nes tai reikštų, kad viskas, ką Kristus padarė dėl manęs, yra veltui. Pradėjau galvoti apie tai, ką Jis padarė. Prisiminiau Raštų eilutes iš evangelijų pagal Matą, Morkų ir Luką. Kiekviena jų savaip pasakoja, kaip Jėzus apmokėjo visos žmonijos nuodėmes. Žinodamas, kad artėja Jo valanda, Kristus parodė savo mokiniams sakramento apeigas, palikdamas jiems apeigas, padedančias mums prisiminti Jo kūną, kuriame Jis dvasiškai kentėjo už visus kada nors gyvenusius žmones ir tuos, kurie gyvens, ir dėl mūsų pralietą Jo kraują.
Po šio įvykio Jis pasikvietė Petrą, Jokūbą ir Joną ir nuėjo į Alyvų kalną, kur žmonės paprastai pildavo alyvuoges į indą, ant viršaus uždėdavo akmenį ir iš jų spausdavo alyvuogių aliejų. Nuėjęs ten, Jėzus pradėjo nuogąstauti ir sielotis, ir tarė savo mokiniams: „Mano siela mirtinai nuliūdusi.“ Jis maldavo mokinius būti budrius ir melstis Dievui, tada paėjo toliau nuo jų. Aš įsivaizdavau sunkią nuodėmės naštą, kuri buvo uždėta ant Kristaus pečių ir slėgė jį kaip alyvuogių spaustuvas.
(churchofjesuschrist.org/study/general-conference/2016/10/abide-in-my-love?lang=lit)
Ta našta buvo tokia sunki, kad Jis meldė Tėvą atimti šią taurę iš Jo (Luko 22:42), bet iš dangaus pasirodė angelas, ir Jį sustiprino (Luko 22:43). Toliau Šventasis Raštas mums sako, kad dar nuoširdžiau melsdamasis Jėzus buvo vidinės kovos draskomas, o Jo prakaitas lašėjo žemėn tarsi kraujo lašai (Luko 22:44). Mormono Knyga šį įvykį nušviečia plačiau: „Ir štai, jis iškęs gundymus ir kūno skausmą, alkį, troškulį ir nuovargį netgi didesnį, negu žmogus gali iškęsti, nebent myriop; nes štai, kraujas sunksis iš kiekvienos poros – tokia didelė bus jo kančia dėl jo žmonių nelabumo ir bjaurumų“ (Mozijo 3:7).
Du kartus paklausęs Tėvo, ar įmanoma paimti iš Jo tą taurę, toliau vykdė Tėvo valią, o po trečio karto Jis nuėjo pas mokinius, tik šį kartą, tikėtina, Jo drabužiai buvo nusidažę krauju, ir rado Savo mokinius užmigusius iš sielvarto. Net neįsivaizduoju, kokie buvo jų jausmai, bet tikrai tai buvo sielvarto kupinos akimirkos, kurios vėliau virto pergalės ir džiaugsmo akimirkomis, kai, nuritinę akmenį nuo kapo, Jo jame neberado. Viskas, ko mokė Kristus, buvo įvykdyta suteikiant visai nedorai ir dorai žmonijai nemokamą prikėlimą, o Jis buvo pirmasis prisikėlęs.
Ėjimas su šeima kiekvieną sekmadienį į Bažnyčią – tai džiugus Prisikėlimo rytas, suteikiantis mums galimybę dar kartą prisiminti, ką Viešpats padarė dėl mūsų, kad galėtume pajusti laimę čia, žemėje, ir sulaukti vilties gyventi po šio gyvenimo, sugrįžti į amžinąją laimės būseną ir gauti viską, ką Dievas yra mums paruošęs.
Kad šie sekmadienio rytai būtų nuostabūs, mums svarbu nepamiršti atgailauti už savo nuodėmes, kaip teigiama Doktrinoje ir Sandorose: „Todėl aš tau įsakau atgailauti – atgailauti, kad neištikčiau tavęs savo burnos lazda ir savo rūstybe, ir savo pykčiu ir kad tau netektų skaudžiai kentėti – kaip skaudžiai, tu nežinai, kaip baisiai, tu nežinai, taip, kaip sunkiai pakeliamai, tu nežinai. Nes štai, aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus.
Bet jeigu jie neatgailautų, jie turėtų kentėti taip, kaip aš – kentėjimą, dėl kurio net aš, pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėjau iš skausmo ir kraujavau iš kiekvienos poros, ir kentėjau tiek kūnu, tiek ir dvasia – ir aš norėjau negerti tos karčios taurės ir atsitraukti – tačiau, Tėvui tebus šlovė, aš išgėriau ir užbaigiau savo paruošimus žmonių vaikams. (Doktrinos ir Sandorų 19:15–19)