„Kaip dieviškoji tapatybė veikia bendrumą ir tapsmą“, Liahona, 2023 m. kovas.
Kaip dieviškoji tapatybė veikia bendrumą ir tapsmą
Jei pirmenybę teiksime savo ryšiui su Dievu ir mokymuisi iš Jėzaus Kristaus, džiaugsimės savo dieviškąja tapatybe, įgysime ilgalaikį bendrumo jausmą ir galiausiai pasieksime savo dieviškąjį potencialą.
Amerikos psichologų asociacija bendrumą apibrėžia kaip „jausmą, kad esi grupės priimtas ir pripažintas“1.
Deja, ne visi jaučiame bendrumą ir kartais stengiamės pasikeisti tam, kad mus priimtų. „Visi norime pritapti, – aiškina britų psichiatrė Džoana Kenon. – Kad tai pasiektume, dažnai pateikiame šiek tiek skirtingas savo tapatybės versijas, priklausomai nuo aplinkos ir kompanijos, kurioje esame. Galbūt turime daugybę savęs „versijų“ – darbui, namams ar net internetui.“2
Svarbu pažymėti, kad pritapimas skiriasi nuo bendrumo. Amerikiečių tyrėja ir rašytoja Brenė Braun pastebėjo: „Pritapimas ir bendrumas nėra tas pats. Tiesą sakant, pritapimas yra viena didžiausių kliūčių bendrumui. Pritapti reiškia įvertinti situaciją ir tapti tuo, kuo turite būti, kad būtumėte priimti. Kita vertus, kad jaustume bendrumą nereikia pakeisti savęs; reikia būti tokiems, kokie esame.“3
Savo dieviškosios tapatybės žinojimas labai svarbus prasmingam bendrumui; priešingu atveju eikvosime savo laiką ir pastangas prisitaikydami, ieškodami pripažinimo ten, kur mūsų amžinoji prigimtis nei gerbiama, nei tinka. Be to, mūsų pasirinkimas pritapti, gali privesti prie mūsų vertybių ir elgesio pokyčių, nes prisideriname prie grupės normų ir standartų. Ilgainiui mūsų pasirinkimas pritapti veikia tai, kuo tampame.
Trumpai tariant, dieviškosios tapatybės priėmimas daro įtaką tam, kur norime jaustis savi, o mūsų pasirinkta bendrumo vieta lemia tai, kuo galiausiai tampame.
Dieviškoji tapatybė
Ikimirtingajame gyvenime mes visi gyvenome su Dievu (žr. Doktrinos ir Sandorų 93:29; 138:55–56). Mes buvome sukurti pagal Jo atvaizdą: vyrai ir moterys (žr. Pradžios 1:27). Jis parengė planą, kaip tapti panašiems į Jį (žr. Doktrinos ir Sandorų 132:19–20, 23–24). Pagal Jo laimės planą, turėjome ateiti į žemę įgyti fizinio kūno, įgauti žinių ir galiausiai sugrįžti į dangiškuosius namus, kad gyventume su Juo amžinai džiaugdamiesi (žr. 2 Nefio 2; 9; Abraomo 3:26). Dievas apreiškė: „Tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:39). Neįtikėtina, bet mes esame Jo darbas ir šlovė! Tai byloja apie mūsų didžiulę vertę.
Atsižvelgiant į tai, kad žemėje gyvena milijardai žmonių, kai kuriems gali būti sunku pripažinti, kad Dievas rūpinasi kiekvienu iš mūsų atskirai. Liudiju, kad Jis pažįsta kiekvieną iš mūsų ir žino, ką darome, kur esame ir net „[mūsų] širdies mintis ir ketinimus“ (Almos 18:32). Esame ne tik „suskaičiuot[i]“ Dievo (Mozės 1:35), bet ir tobulai Jo mylimi (žr. 1 Nefio 11:17).
Dėl savo tobulos meilės mums Dangiškasis Tėvas trokšta dalytis su mumis viskuo, ką turi (žr. Doktrinos ir Sandorų 84:38). Juk esame Jo dukterys ir sūnūs. Jis nori, kad taptume panašūs į Jį, darytume tai, ką Jis daro, ir patirtume tokį džiaugsmą, kokį patiria Jis. Kai atveriame savo širdį ir protą šiai tiesai, „pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Dievo paveldėtojai“ (Romiečiams 8:16–17).
Skirtumai mirtingajame gyvenime
Ikimirtingajame gyvenime mes vaikščiojome su Dievu, girdėjome Jo balsą ir jautėme Jo meilę. Nuo to laiko perėjome pro užmaršties uždangą į mirtingąjį gyvenimą. Mes negalime tiksliai prisiminti savo ankstesnio gyvenimo. Šio mirtingojo gyvenimo sąlygos trukdo jausti savo dieviškąją prigimtį ir bendrumą, kuriuo džiaugėmės savo dangiškuosiuose namuose.
Pavyzdžiui, per didelis dėmesys mūsų genetiniams ir aplinkos skirtumams gali trukdyti mūsų ryšiui su Dievu. Priešininkas bando pasinaudoti šiais skirtumais, kad atitrauktų mūsų dėmesį nuo mūsų bendros dieviškos kilmės. Kiti mums lipdo etiketes, o kartais ir patys jas užsiklijuojame. Nėra nieko blogo tapatintis su kitais žmonėmis pagal žemiškąsias savybes; tiesą sakant, daugelis iš mūsų patiria džiaugsmą ir palaikymą iš tų, kurie turi panašių bruožų ir patirties. Tačiau, kai pamirštame savo, kaip Dievo vaikų, tapatybę, galime imti baimintis, nepasitikėti ar jaustis pranašesni už tuos, kurie skiriasi nuo mūsų. Toks nusistatymas dažnai veda prie susiskaldymo, diskriminacijos ir net destrukcijos (žr. Mozės 7:32–33, 36).
Kai prisimename savo dievišką kilmę, mūsų įvairovė suteikia gyvenimui grožio ir turtingumo. Mes save laikome broliais ir seserimis, kad ir kokie skirtingi būtume. Mes gerbiame vieni kitus ir mokomės vieni iš kitų. Stengiamės sukurti palankią vietą, kurioje kiti galėtų jausti bendrumą, ypač kai jų savybės ir patirtis skiriasi nuo mūsų. Jaučiame dėkingumą Dievui už Jo kūrinijos įvairovę.4
Nors mūsų genetika ir aplinka daro įtaką mūsų mirtingojo gyvenimo patirčiai, jie mūsų neapibrėžia. Esame Dievo vaikai, turintys potencialą tapti panašūs į Jį.
Bendrumas per Jėzų Kristų
Žinodamas, kad mirtingajame gyvenime susidursime su dideliais sunkumais, Dievas paruošė ir atsiuntė savo Sūnų, Jėzų Kristų, kad padėtų mums įveikti šias kliūtis. Kristus siūlo mums padėti atkurti glaudžius santykius su Dievu, kuriuos turėjome ikimirtingajame gyvenime. Kaip paaiškino Kristus: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jono 14:6; taip pat žr. Jono 3:16–17).
Kristus visada pasirengęs mums padėti. Mes priklausome Jam (žr. 1 Korintiečiams 6:20) ir Jis trokšta, kad ateitume pas Jį. Pats Gelbėtojas pažadėjo: „Ateik[ite] pas mane, visa širdimi, ir aš [jus] priimsiu“ (3 Nefio 12:24).
Tad kaip mums ateiti pas Kristų visa širdimi?
Pirma, turime Jį pripažinti savo Gelbėtoju ir Išpirkėju. Kad būtume išgelbėti, turime pripažinti Dievo didybę, savo paklydusią ir puolusią būseną bei visišką priklausomybę nuo Jėzaus Kristaus. Trokštame būti žinomi Jo vardu (žr. Mozijo 5:7–8) ir norime būti Jo mokiniai „per visas likusias mūsų dienas“ (Mozijo 5:5).
Antra, visa širdimi pas Kristų ateiname, kai su Dievu sudarome šventas sandoras ir jų laikomės (žr. Izaijo 55:3). Sandoros sudaromos per kunigystės įgaliojimu atliekamas gelbėjančias ir išaukštinančias Jėzaus Kristaus Evangelijos apeigas.
Sandorų sudarymas ir laikymasis ne tik sustiprina mūsų ryšį su Dievu ir Jo Sūnumi, bet ir susieja mus tarpusavyje. Prieš kelerius metus su šeima lankiausi Kosta Rikoje ir dalyvavau sakramento susirinkime vietiniame Bažnyčios padalinyje. Įėjus į vidų, mus šiltai pasitiko keli nariai. Per susirinkimą kartu su nedidele susirinkusiųjų grupe sugiedojome sakramento giesmę. Stebėjome, kaip kunigai ruošia sakramentą, o paskui klausėmės, kaip jie sako sakramento maldas. Kai mums buvo dalijama duona ir vanduo, mane užplūdo Dievo meilė kiekvienam iš šių sandorų besilaikančių bičiulių. Iki to susirinkimo nė vieno iš jų nepažinojau, bet jaučiau su jais vienybę ir giminystę, nes visi buvome davę tuos pačius pažadus Dievui ir stengėmės jų laikytis.
Kai sudarome šventas sandoras su Dievu ir stengiamės jų laikytis, pradedame jausti didesnį bendrumą, nei priklausydami kokiai nors pasaulietinei ar žemiškai grupei.5 Mes „jau nebesa[m]e pašaliniai nei svetimšaliai, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“ (Efeziečiams 2:19).
Suprantu, kad kai kurie iš mūsų neturės galimybės šiame mirtingame gyvenime priimti visų apeigų ir sudaryti visų sandorų.6 Tokiais atvejais Dievas prašo, kad darytume „viską, ką galime“ (2 Nefio 25:23), kad sudarytume mums prieinamas sandoras ir jų laikytumės. Tuomet Jis pažada suteikti mums galimybę gauti visas likusias apeigas ir sandoras kitame gyvenime (žr. Doktrinos ir Sandorų 138:54, 58). Jis padarys taip, kad gautume visus palaiminimus, kuriuos Jis yra paruošęs savo vaikams (žr. Mozijo 2:41).
Tapimas tokiems kaip Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus
Dievas džiaugiasi, kai jaučiame meilę, vienybę ir stiprybę – jausmus, kylančius iš gilaus bendrumo su Juo, Jo Sūnumi ir tais, kurie Jais seka. Tačiau Jis turi mums kur kas didesnių planų! Nors Jis kviečia mus ateiti tokius, kokie esame, tačiau Jis iš tikrųjų trokšta, kad taptume tokie, koks yra Jis.
Sandorų sudarymas ir laikymasis ne tik padeda mums priklausyti Dievui ir Kristui, bet ir suteikia mums galios tapti panašiems į Juos (žr. Doktrinos ir Sandorų 84:19–22). Jei laikysimės sandorų, susijusių su gelbėjančiomis ir išaukštinančiomis Evangelijos apeigomis, tai į mūsų gyvenimą plūs Dievo galia. Į sandoros kelią galime žvelgti kaip į savotišką dieviškąją pameistrystės programą. Sudarydami sandoras su Dievu ir jų laikydamiesi, mokomės mąstyti, elgtis ir mylėti taip, kaip mąsto, elgiasi ir myli Jis. Žingsnis po žingsnio, su Jo pagalba ir galia, mes galėsime tapti panašūs į Jį.
Dievas trokšta, kad drauge su Juo ir Jo Sūnumi įgyvendintume „žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:39). Kiekvienam iš mūsų Jis suteikė laiko šioje žemėje, dvasinių dovanų ir valios laisvę jas panaudoti tarnaujant kitiems. Esame Jo sūnūs ir dukterys, ir Jis mums turi svarbų darbą (žr. Mozės 1:4, 6).
Kad galėtume veiksmingai jį dirbti, turime atsigręžti į mus supantį pasaulį ir išmokti Dievą iškelti į pirmą vietą, o kitų poreikius dažnai iškelti aukščiau savųjų. Susitelkimas į mus supantį pasaulį reikalauja asmeninio pasiaukojimo (žr. Doktrinos ir Sandorų 138:12–13), bet taip pat suteikia mūsų gyvenimui daugiau prasmės ir teikia didelį džiaugsmą (žr. Almos 36:24–26).
Įsitraukę į Dievo darbą, mes ne tik jaučiame bendrumą su grupe, bet ir tampame tikrais Dievo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus partneriais. Nėra geresnio jausmo nei žinojimas, jog Dievas mumis pasitiki tiek, kad per mus suteiktų amžinąjį gyvenimą kitiems.
Trys kvietimai
Baigdamas norėčiau išsakyti tris kvietimus, galinčius mums padėti įgyti džiaugsmingą ir ilgalaikį tapatybės bei bendrumo jausmą ir padėti mums atskleisti savo dieviškąjį potencialą.
1. Kviečiu mus pirmenybę teikti dieviškajai savo, kaip Dievo dukterų ir sūnų, tapatybei. Tai reiškia, kad savo vertę turime grįsti savo dieviška kilme. Turime stengtis stiprinti savo ryšį su Dievu per maldą ir Raštų studijavimą, šabo dienos šventimą, garbinimą šventykloje ir bet kokią kitą veiklą, kuri į mūsų gyvenimą pakviečia Šventąją Dvasią ir sustiprina mūsų ryšį su Juo. Turime leisti Dievui nugalėti mūsų gyvenime.7
2. Kviečiu mus Jėzų Kristų priimti kaip savo Gelbėtoją ir mokymąsi iš Jo iškelti aukščiau už visa kita. Tai reiškia, kad turime prisiimti Jo vardą ir trokšti būti žinomi kaip Jo sekėjai. Turime kasdien stengtis gauti Jo atleidimą ir Jo stiprybės. Turime sudaryti sandoras ir jų laikytis. Turime stengtis tapti panašūs į Jį.
3. Kviečiu mus įsitraukti į Dievo darbą padedant kitiems ateiti pas Kristų ir įgyti amžinąjį gyvenimą. Tai reiškia, kad turime padėti kitiems pamatyti savo dievišką tapatybę ir pajusti bendrumą. Turime atvirai dalytis džiaugsmu, kurį randame Jėzuje Kristuje ir Jo Evangelijoje (žr. Almos 36:23–25). Turime padėti kitiems sudaryti šventas sandoras su Dievu ir jų laikytis. Turime prašyti Dievo pagalbos, kad žinotume, ką ir kaip galėtume palaiminti.
Pažadu, kad, jei pirmenybę teiksime savo ryšiui su Dievu ir mokymuisi iš Jėzaus Kristaus, džiaugsimės savo dieviškąja tapatybe, įgysime ilgalaikį bendrumo jausmą ir galiausiai pasieksime savo dieviškąjį potencialą.
Iš kalbos „Dieviškoji tapatybė, tapsmas ir bendrumas“, pasakytos per dvasinę valandėlę 2022 m. gegužės 25 d. Brigamo Jango universiteto Havajų filiale.