„Žydų laidojimo papročiai“, Liahona, 2023 m. kovas.
Žydų laidojimo papročiai
Lozorius, Morta ir Marija buvo brolis ir seserys, gyvenę Betanijos mieste. Jie buvo Gelbėtojo draugai, ir Jis ne kartą pas juos lankėsi. Tam tikru savo tarnystės laikotarpiu Jėzus išvyko iš Judėjos, kurioje buvo Betanija, nes vietiniai žydai norėjo Jį nužudyti (žr. Jono 10:39–40). Kol Jėzus buvo išvykęs, Lozorius susirgo, o vėliau numirė ir buvo palaidotas pagal žydų papročius (žr. Jono 11:1–17).
Štai keletas papročių, kurių jie tikriausiai laikėsi mirus Lozoriui ir per jo laidotuves.
Mirus žmogui, jo akys būdavo užmerkiamos. Kūnas buvo nuplaunamas kvepiančiomis medžiagomis, tokiomis kaip nardas, mira ir alavijas (žr. Luko 23:56; Jono 19:38–40).
Iliustravo Nojus Reganas
Kūnas būdavo suvyniojamas į drobę ir nunešamas į šeimos namus, kur jį galėdavo aplankyti giminaičiai ir kaimynai (žr. Apaštalų darbų 9:37).
Paprastai per aštuonias valandas po mirties kūnas būdavo nunešamas į kapą ant neštuvų, kad visi lankytojai galėtų jį pamatyti (žr. Luko 7:12–14). Eiseną vedė moterys. Šeimos nariai gedėdami persiplėšdavo drabužius.
Kai kurie kapai buvo iškalami uoloje (žr. Mato 27:58–60). Kapai buvo su žemomis angomis, todėl žmonės, norėdami įeiti, turėdavo pasilenkti.
Kūnas buvo paguldomas ant iš akmens iškalto gulto. Ant kapo angos būdavo užridenamas didelis apvalus akmuo, kad į jį nepatektų vagys ar žvėrys.1
Jėzui prikėlus Lozorių iš numirusių, Jo mokiniai turėjo svarią priežastį ne liūdėti dėl artimo žmogaus netekties, bet turėti viltį. Jie negalėjo paneigti, kad dėl Jėzaus Kristaus „kapas netur[i] pergalės ir mirtis netur[i] geluonies“ (Mozijo 16:7).