Tarnystė su viltimi ir tikėjimu

Jei su tikėjimu laikysimės sudarytų sandorų, galėsime padėti kitus vesti prie vilties Šaltinio.

Moteris paliečia Gelbėtojo apsiausto kraštą

Vilties ir tikėjimo pavyzdys

Evangelijoje pagal Morkų skaitome jaudinantį pasakojimą apie „vien[ą] moter[į], dvylika metų sergan[čią] kraujoplūdžiu“. Sužinome, kad ji buvo „nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet ėjo vis blogyn“ (Morkaus 5:25–26).

Dvylika metų kenčiant yra ilgas laikas. Išleisti visa, ką turi, – tai labai daug. Ir ji ėjo vis blogyn. Jei kas ir turėjo teisę jaustis beviltiškai, tai ši moteris.

Ir vis dėlto, „išgirdusi apie Jėzų, ji prasispraudė iš minios galo ir prisilietė prie Jo apsiausto“, nes tikėjo: „Jeigu paliesiu bent Jo drabužį – išgysiu!“

Morkus praneša, kad dėl jos tikėjimo „tuojau kraujas nustojo jai plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi nuo savo ligos“ (Morkaus 5:27–29).

Į šios moters viltį ir tikėjimą Jėzumi buvo atsakyta palaiminimu. „O Jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgydė tave, eik rami ir būk sveika nuo savo ligos” (Morkaus 5:34).

Susidūrus su bet kokiu sunkumu, nesvarbu, kokio masto ar trukmės, labai reikia vilties. Baimė ir neviltis gali mus paralyžiuoti. Tačiau viltis ir tikėjimas Jėzumi Kristumi pritraukia Jo galią ir palaiminimus į mūsų gyvenimą.

Vilties ir tikėjimo pritaikymas tarnaujant

Mums, kaip tarnaujantiesiems broliams ir seserims, reikės pritaikyti tokią pačią viltį ir tikėjimą. Tarnystė gali būti ir labai maloni, ir kupina sunkumų. Kai atrodo, kad žmogus, kuriam norime padėti, to nenori, nesunku prarasti viltį. Galbūt būtent dabar susiduriate su tokia situacija, kai bandote tarnauti šeimos nariui, draugui ar žmogui, kuriam šiuo metu esate paskirtas padėti. Galbūt, kaip ir tos kraujoplūdžiu sirgusios moters atveju, tik Viešpats žino, kiek laiko ir pastangų skyrėte bandymams rasti ką nors, kas padėtų. Tačiau, kaip ir ta moteris, jei rasime vilties toliau tikėti, Gelbėtojo galia gali daug ką pakeisti.

Kartais sunkiausia yra tarnauti tiems, kuriems patiems sunku pajusti viltį, kad panaudotų tikėjimą. Yra žmonių, kurie, kaip ir toji moteris iš Evangelijos pagal Morkų, gali sirgti lėtinėmis ligomis, susidurti su finansinėmis problemomis ar patirti daugybę iš pirmo žvilgsnio neįveikiamų išbandymų. Žinojimas, kad jie nėra vieni savo varguose, gali būti stiprus vilties šaltinis. Mes galime padėti jiems surasti tokią viltį, jei parodysime savo pasirengimą nešti jų naštas, gedėti kartu su jais, guosti juos ir būti Dievo liudytojais (žr. Mozijo 18:9–10).¹

Vilties ir tikėjimo ugdymas

Kaip išsiugdyti tokias Kristaus savybes kaip viltis ir tikėjimas? Štai keletas minčių:

Vyresnysis Dyteris F. Uchtdorfas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kad viltis – tai pasikliovimas, jog Jėzus Kristus išpildys jums duotus pažadus.² Kadangi „viltis yra Dvasios dovana [žr. Moronio 8:26]“,³ tai galime jos melsti (žr. Doktrinos ir Sandorų 46:7–9).
Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė, kad tikėjimo stiprinimas reikalauja pastangų. Jis paaiškino, kaip galėtume sustiprinti savo tikėjimą studijuodami, pasirinkdami tikėti, veikdami su tikėjimu, vertai dalyvaudami šventose apeigose ir prašydami Dangiškojo Tėvo pagalbos.⁴