„Tu visada žinojai“, Liahona, 2023 m. kovas.
Tikėjimo portretai
Tu visada žinojai
Gavau liudijimą apie sugrąžintąją Evangeliją, tačiau iki mano, kaip kitos bažnyčios pastoriaus, darbo sutarties pabaigos buvo likę dar 10 mėnesių.
Leslio Nilsono nuotrauka
Kai buvau maždaug devynerių metų, man labai skaudėjo dantį. Skausmas tapo nepakeliamas, tačiau neturėjome pinigų, kad galėtume apsilankyti pas odontologą. Tuo metu gyvenau pas savo angelą močiutę Meksikoje.
Su ašaromis akyse ji manęs paklausė: „Ar tiki Jėzų ir kad Jis gali tau padėti?“
Atsakiau jai, kad tikiu. Ji paprašė manęs nueiti į kitą kambarį, atsiklaupti ir melsti stebuklo. Išliejau savo širdį maldoje, tačiau nieko neįvyko. Nusivylęs, kiek įmanoma labiau įtempiau žandikaulį ir sukalbėjau antrą maldą. Netrukus skausmas išnyko! Kai nubėgau apie tai pasakyti močiutei, radau ją klūpinčią ant kelių ir meldžiančią Dievą, kad padėtų jos mažajam anūkui. Niekada nepamiršiu šito vaizdo ir esu dėkingas savo močiutei.
Po to sekė kiti dvasiniai patyrimai.
Kai man sukako 14 metų, persikėliau į Teksasą (JAV) pas tėvus ir brolius bei seseris. Atradęs vietinę bažnyčią, pradėjau reguliariai ją lankyti. Dėl to, ką patyriau su Dievu, norėjau visiems, kurie manęs klausysis, skelbti Jo vardą ir Evangeliją. Būdamas 15 metų, įstojau į pastorių mokyklą, kad tapčiau pastoriumi. Dvejus metus lankiau Biblijos pamokas prieš mokyklą, po pamokų ir savaitgaliais.
Vieną rytą vidurinėje mokykloje išgirdau triukšmą berniukų persirengimo kambaryje. „Tu, mormone!“ – kažkas sušuko. Niekada anksčiau nebuvau girdėjęs šio žodžio, bet jis nuskambėjo kaip įžeidimas.
Vėliau sužinojau, kad buvo šaukiama ant mano gero draugo Dereko.
Tariau jam: „Man gaila, kad tave pavadino mormonu.“
Derekas nusišypsojo ir paklausė: „Tu nežinai, kas yra mormonas, ar ne?“
Jis man paaiškino, kad taip pravardžiuojami Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai.
„Tai tu esi krikščionis?“ – paklausiau.
Jam atsakius „taip“, nudžiugau, kad abu tikėjome Jėzų Kristų.
„Ar paklausei Dievo?“
„Kas tie mormonai, – klausiau savęs, – ir kuo jie tiki?“
Ėmiau informacijos ieškoti internete. Po kelių minučių nutariau, kad mano draugas vis dėlto nėra krikščionis ir kad jis keliaus į pragarą. Taigi nusprendžiau imtis misijos jį išgelbėti.
Per kitus dvejus metus perskaičiau visas įmanomas knygas apie Bažnyčią, įskaitant visą Mormono Knygą – du kartus. Taip pat susitikinėjau su Dereku ir nuolatiniais misionieriais ir bandžiau jiems padėti.
Kai man sukako 17 metų, baigiau pastorių mokyklą, buvau įšventintas į pastorius ir tapau nedidelės bendruomenės Teksase pastoriumi. Praėjus dviem mėnesiams po įšventinimo, vėl kalbėjausi su misionieriais.
Vienas iš jų paklausė: „Jūs perskaitėte Mormono Knygą ir išklausėte visas mūsų pamokas, bet ar paklausėte Dievo, ar mūsų žinia tikra? Jūs atpažintumėte atsakymą iš Jo, ar ne?“
„Žinoma“, – išdidžiai atsakiau.
„Manau, jūs nieko neprarasite, – atsakė misionierius. – Jei paklausite Dievo, ar tai, kuo tiki jūsų draugas, yra tiesa, ir Dievas atsakys, kad ne, tuomet būsite įvykdęs savo misiją, dėl kurios pradėjote šią kelionę. Bet jei Jis pasakys, kad mūsų žinia yra tikra, pagalvokite, kiek daug laimėtumėte.“
Niekada apie tai taip negalvojau. Tą vakarą, perskaitęs Moronio 10:3–5, atsiklaupiau savo kambaryje. Dievo atsakymas man buvo paprastas, bet galingas. Tyliu ramiu balsu Jis man atsakė: „Tu visada žinojai.“
Naujas mano mokinystės puslapis
Dabar, kai jau turėjau liudijimą apie sugrąžintąją Evangeliją, kas bus su mano tarnavimu pastoriumi? Mano, kaip pastoriaus, darbo sutartis dar galiojo 10 mėnesių. Po ilgų maldų ir tarimosi su Dievu nusprendžiau baigti tarnystę. Kitus 10 mėnesių toliau dalijausi tradicinėmis Biblijos tiesomis, bet kai tik galėdavau, įtraukdavau sugrąžintosios Evangelijos įžvalgų. Žmonės priėmė šias tiesas, ir mano maža kaimenė išaugo nuo 20 iki beveik 150 žmonių.
Pasibaigus darbo sutarčiai, man pasiūlė nuolatinį darbą, tačiau supratau, kad atėjo laikas pasikrikštyti Bažnyčioje. Atėjo laikas pradėti naują mano mokinystės kelionės puslapį.
Kai apie tai papasakojau savo šeimos nariams, jie iš pradžių nebuvo patenkinti. Tačiau, man prisijungus prie Bažnyčios, po trijų mėnesių pakrikštijau savo mamą ir du savo brolius. Atitarnavęs nuolatinę misiją Oklahomos Oklahomos Sičio misijoje pakrikštijau savo jaunesniąją seserį.
Jei kas nors paklausia, kodėl pakeičiau religiją, visada atsakau: „Aš nepakeičiau religijos – vis dar esu atsidavęs krikščionis. Tiesiog sustiprinau savo ryšį su Gelbėtoju tapdamas pakrikštytu Jo Bažnyčios – Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios – nariu. Dabar Jį pažįstu daug asmeniškiau ir artimiau nei anksčiau dėl Evangelijos sugrąžinimo, Mormono Knygos, dabartinių pranašų ir šventykloje teikiamų šventų išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigų.“
Šiandien turiu privilegiją darbuotis kaip etatinis seminarijos mokytojas. Savo gyvenimą vis dar pašvenčiu Jėzui Kristui ir Jo Evangelijai. Visiems norintiems klausytis aš vis dar pasakoju apie „didelį džiaugsmą“ (Luko 2:10).