Kai mano pasaulyje tapo tamsu, atsigręžiau į Kristų

Marija Selestė Ramirez Mendoza

Kai aplink mane vyko tiek daug tamsių dalykų, nebuvau tikra, ką reiškia turėti Kristų kaip pagrindą.

Neseniai vykusios visuotinės konferencijos kalboje prezidentas Henris B. Airingas, antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, kalbėjo apie pavojingus laikus pasaulyje: „Apaštalas Paulius rašė Timotiejui: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai“ (2 Timotiejui 3:1).

[…] Todėl gerbti sandoras, kurias turime sudaryti ir kurių turime laikytis tam, kad galėtume gyventi pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją, bus ne lengviau, o sunkiau.“¹

Išgirdusi šiuos žodžius, ėmiau nerimauti. Savo gimtojoje Venesueloje jau patyriau sunkumų. Taigi, tuo metu mano širdyje buvo iškilę tokie klausimai: „Kaip galiu išlikti optimistė, kai pasaulis toks tamsus?“ ir „Kaip galiu tikėtis šviesios ateities, kai dabartis tokia juoda?“

Tačiau prezidentas Airingas davė atsakymą. Jis pacitavo Helamano 5:12, kur kalbama, kad savo pagrindą turime statyti „ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, […] uolos“.

Visada tikėjau, kad ši Raštų eilutė teisinga, tačiau kalbėti apie savo pagrindo statymą ant Gelbėtojo atrodė daug lengviau, nei tai daryti. Vis dėlto, artėdama prie Kristaus supratau, kad viskas išeina į gera, jei tvirtai Juo tiki (žr. Doktrinos ir Sandorų 90:24).

Jaučiausi apleista

Prieš porą mėnesių iš savo šeimos išgirdau siaubingą žinią. Atrodė, kad mano pasaulis griūva priešais mane. Buvau priblokšta, pasimetusi ir ėmiau taip nerimauti, kad net susirgau!

Nesupratau, kodėl susidūrėme su tokiais sunkumais, kai stengiausi būti ištikima. Galvojau, ar nepadariau ko nors blogo. Ateitis atrodė niūri, pasijutau apleista Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus.

Savo kančių įkarštyje pasikalbėjau su geru draugu. Jis man pasakė tai, ko niekada nepamiršiu: „Manau, kad ši situacija yra gera proga apmąstyti savo asmeninį ryšį su Viešpačiu. Kad ir kas nutiktų, tu pati turi kreiptis į Jį pagalbos. Jei tai padarysi, Jis suteiks tau dabar taip reikalingos meilės ir pagalbos.“

Šie žodžiai pakeitė mano požiūrį. Buvau pikta, įskaudinta ir sutrikusi dėl susiklosčiusių aplinkybių, tačiau galėjau rinktis. Kad ir su kokiais sunkumais ar baimėmis susidurtume, Jėzus Kristus visada bus šalia mūsų. Užėjus neramiems laikams galime rinktis, ar su tikėjimu atsigręžti į Jį, ar nusigręžti nuo Jo.

Būtent taip sutvirtiname savo tikėjimo Juo pagrindą ir atlaikome pasaulio sunkumus. Pasirinkdami Jį.

Kaip mokė vyresnysis D. Todas Kristofersonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo: „Šiame grynintojo ugnies įkarštyje, užuot pykę ant Dievo, artinkitės prie Jo. Šaukitės Tėvo Sūnaus vardu. Vaikščiokite su Jais Dvasia diena iš dienos. Leiskite Jiems laikui bėgant parodyti jums savo ištikimybę. Nuoširdžiai pažinkite Juos ir nuoširdžiai pažinkite save.“²

Kristus laukė, kad kreipčiausi į Jį pagalbos. Tai nereiškė, kad Jis iš karto išspręs visas mano problemas ar viską sutvarkys mano gyvenime ir šeimoje, tačiau Jis padėjo man tapti geresnei, džiaugtis ir tapti tobulesnei.

Ilgainiui, kai per maldą, Raštų studijavimą ir tikėjimą prašiau Gelbėtojo pagalbos, Jis padėjo man atleisti savo šeimos nariams ir vėl pradėti džiaugtis savo gyvenimu, nors vis dar liko kai kurių neišspręstų problemų.

Saugumo pažadas

Dabar tikrai pavojingos paskutinės dienos. Girdime apie karus ir karų gandus, pandemijas, stichines nelaimes – ir esu tikra, kad ateis dar sunkesni laikai. Tačiau jei statysime ant uolos, kuri yra Jėzus Kristus, ir pasitikėsime Juo, tai visuomet teiks mums ramybės ir džiaugsmo, kad ir kas mums nutiktų. Kaip prezidentas Airingas mokė: „Nerimaujantiems tiek dėl savęs, tiek dėl savo artimųjų, vilties teikia Dievo duotas pažadas apie saugią užuovėją nuo būsimų audrų.“³

Koks galingas ir gražus pažadas. Pati savo gyvenime mačiau, kaip šis pažadas išsipildė. Žinau, kad tai yra sugrąžintoji Jėzaus Kristaus Evangelija ir kad Jis yra visų palaiminimų šaltinis. Jis yra Šviesa, Jis yra mūsų Gelbėtojas, o mes esame Jo avys. Tad pasirinkime Jį ir pasirinkime tikėti.

Autorė gyvena Sulijoje, Venesueloje.