„Duodu jums savo ramybę“, Liahona, 2023 m. kovas.
„Duodu jums savo ramybę“
Tuos pačius žodžius, kuriuos Jėzus tą audringą naktį ištarė Galilėjos ežerui, Jis taria ir mums per mūsų gyvenimo audras: „Nutilk, nusiramink!“
Nuotrauka iš Getty Images
Šalta 1944 m. žiema mano šeimai ir man buvo baimės ir nežinomybės metas. Tėvui esant tolimame Vakarų fronte, mama stengėsi išmaitinti ir sušildyti savo keturis vaikus, nes karas kėlė pavojų mūsų namams Čekoslovakijoje.
Kiekvieną dieną pavojus vis labiau artėjo. Galiausiai mama nusprendė bėgti į savo tėvų namus Rytų Vokietijoje. Kažkaip jai pavyko mus visus įsodinti į vieną iš paskutinių traukinių su pabėgėliais, važiuojančių į Vakarus. Sprogimai netoliese, sunerimę veidai ir tušti skrandžiai visiems traukinyje priminė, kad keliaujame per karo zoną.
Vieną vakarą, kai mūsų traukinys sustojo pasipildyti atsargų, mama nuskubėjo ieškoti maisto. Kai grįžo, savo siaubui, pamatė, kad traukinys, kuriuo važiavo su mumis, savo vaikais, dingo!
Prislėgta nerimo, ji kreipėsi į Dievą nevilties kupina malda, o tada karštligiškai ėmė ieškoti po tamsią traukinių stotį. Ji bėgiojo nuo bėgių prie bėgių ir nuo traukinio prie traukinio. Ji suprato, kad, jei jos traukinys išvyks anksčiau, nei ji jį suras, ji gali mūsų daugiau niekada nepamatyti.
Audros mūsų gyvenime
Gelbėtojo žemiškosios tarnystės metu Jo mokiniai pamatė, kad Jis gali nuraminti mūsų gyvenimo audras. Vieną vakarą, po visą dieną trukusių mokymų pakrantėje, Viešpats pasiūlė jiems „ir[tis] į aną [Galilėjos ežero] pusę!“ (Morkaus 4:35).
Jiems išplaukus, Jėzus susirado valtyje vietą pailsėti ir užmigo. Netrukus dangus apsiniaukė, „pakilo didžiulė vėtra ir bangos daužėsi į valtį taip, kad ją jau sėmė“ (žr. Morkaus 4:37–38).
Nežinome, kiek laiko mokiniai iš visų jėgų stengėsi plaukti valtimi, bet galiausiai jie nebegalėjo ilgiau laukti. Puolę į paniką, jie sušuko: „Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?!“ (Morkaus 4:38).
Visi susiduriame su netikėtomis audromis. Savo žemiškajame gyvenime, kupiname rūpesčių ir išbandymų, galime pasijusti prislėgti, nuliūdę ir nusivylę. Mūsų širdys plyšta dėl mūsų pačių ir tų, kuriuos mylime. Mes imame nerimauti, baimintis ir kartais prarandame viltį. Tokiomis aplinkybėmis mes taip pat galime sušukti: „Mokytojau, Tau nerūpi, kad aš žūstu?“
Kai buvau jaunuolis, viena mėgstamiausių mano giesmių buvo „Viešpatie, vėtra pakilo“.1 Įsivaizduodavau save valtyje, kai „bangos skandina mus“. Toliau giesmėje giedama pati gražiausia dalis: „Kai Dievas įsako, visi priims: „Ša, nurimk.“ Tada seka svarbi žinia: „Ar demonų pyktis, ar priešai kiti negali praryti laivelio, nes jame Visagalis, kuris mus ves.“
Jei į savo valtį priimsime Jėzų Kristų, Taikos Kunigaikštį, mums nereikės baimintis. Žinosime, kad galėsime rasti ramybę audrose, kurios siaučia mumyse ir aplink mus. Mokiniams ėmus šauktis pagalbos, Jėzus pabudo, „sudraudė vėją ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuojau pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu“ (Morkaus 4:39).
Tuos pačius žodžius, kuriuos Jėzus tą audringą naktį ištarė Galilėjos ežerui, Jis taria ir mums per mūsų gyvenimo audras: „Nutilk, nusiramink!“
„Ne kaip pasaulis duoda“
Kaip ir tiems mokiniams, mums irgi gali iškilti klausimas: „Kas gi Jis toks? Net vėjas ir ežeras Jo klauso!“ (Morkaus 4:41).
Jėzus Kristus nepanašus į jokį kitą žmogų. Kaip Dievo Sūnus, Jis buvo pašauktas atlikti misijos, kurios negalėjo atlikti niekas kitas.
Per savo Apmokėjimą Gelbėtojas mums iki galo nesuvokiamu būdu prisiėmė ant savęs „visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus“ (Almos 7:11), ir „bendrą visų žemiškojo gyvenimo nuodėmių naštą“2.
Nors Jis nebuvo įsiskolinęs teisingumui, tačiau iškentė „vis[us] teisingumo reikalavim[us]“ (Almos 34:16). Prezidento Boido K. Pakerio (1924–2015), Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidento, žodžiais: „Jis nepadarė nieko blogo. Tačiau Jis iškentėjo visą susikaupusią kaltę, liūdesį ir sielvartą, skausmą ir pažeminimą, visas žmogui žinomas protines, emocines ir fizines kančias.“3 Ir Jis visa tai įveikė.
Alma išpranašavo, kad Gelbėtojas „paims ant savęs mirtį, kad galėtų atrišti mirties pančius, surišusius jo žmones; ir paims ant savęs jų silpnybes, kad jo vidus prisipildytų gailestingumo pagal kūną, kad jis savo kūnu sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse“ (Almos 7:12).
Per dievišką apdovanojimą ir deginančią kančią, per meilę mums, Jėzus Kristus sumokėjo mūsų išpirkimo kainą, kad mus sustiprintų ir mus išgelbėtų. Tik per Apmokėjimą galėsime rasti ramybę, kurios taip trokštame ir kurios mums taip reikia šiame gyvenime. Kaip pažadėjo Gelbėtojas: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta“ (Jono 14:27).
Jėzaus Kristaus gyvenimas ir mokymai mums suteikia galimybę pajusti Jo ramybę, jei tik į Jį atsigręšime.
Kristaus paveikslas, aut. Hainrikas Hofmanas
Keliai į ramybę
Jėzus Kristus, kuris kontroliuoja stichijas, taip pat gali palengvinti mūsų naštas. Jis turi galią išgydyti pavienius žmones ir ištisas tautas. Jis parodė mums kelią į tikrąją ramybę, nes Jis yra „Ramybės Kunigaikštis“ (Izaijo 9:6). Gelbėtojo siūloma ramybė galėtų pakeisti visą žmonijos egzistenciją, jei tik Dievo vaikai tai leistų. Jo gyvenimas ir mokymai mums suteikia galimybę pajusti Jo ramybę, jei tik į Jį atsigręšime.
Jis sakė: „Mokykis iš manęs ir klausyk mano žodžių; vaikščiok mano Dvasios romume ir manyje rasi ramybę“ (Doktrinos ir Sandorų 19:23).
Iš Jo mokomės tada, kai pakylėjame savo sielą maldoje, studijuojame Jo gyvenimą ir mokymus ir „stov[ime] šventose vietose“, įskaitant šventyklą (Doktrinos ir Sandorų 87:8; taip pat žr. 45:32). Kuo dažniau lankykitės Viešpaties namuose. Šventykla yra ramus prieglobstis nuo stiprėjančių šių laikų audrų.
Mano brangus draugas prezidentas Tomas S. Monsonas (1927–2018) mokė: „Lankydamiesi [šventykloje], atmindami savo ten sudarytas sandoras galėsime pakelti kiekvieną išbandymą ir atlaikyti kiekvieną gundymą. Šventykla įprasmina mūsų gyvenimą. Ji suteikia mūsų sieloms ramybę – ne žmonių ramybę, bet ramybę, kurią pažadėjo Dievo Sūnus.“4
Jo žodžių klausomės tada, kai paisome Jo mokymų, pateiktų per Raštus ir Jo dabartinius pranašus, sekame Jo pavyzdžiu ir ateiname į Jo Bažnyčią, kur bendraujame, mokomės ir maitinamės geruoju Dievo žodžiu.
Jo Dvasios ramume vaikštome tada, kai mylime taip, kaip Jis mylėjo, atleidžiame taip, kaip Jis atleido, atgailaujame ir savo namus paverčiame vietomis, kuriose galėtume jausti Jo Dvasią. Jo Dvasios ramume taip pat vaikštome tada, kai padedame kitiems, džiaugsmingai tarnaujame Dievui ir stengiamės tapti „taiking[ais] Kristaus sekėjai[s]“ (Moronio 7:3).
Šie tikėjimo ir darbų žingsniai veda į teisumą, laimina mus mokinystės kelyje ir duoda mums nuolatinę ramybę bei tikslą.
„Kad manyje turėtumėte ramybę“
Prieš daugelį metų vieną tamsią naktį niūrioje geležinkelio stotyje mano mama turėjo apsispręsti. Ji galėjo tiesiog sėdėti ir sielvartauti dėl tragedijos, kad neteko savo vaikų, arba galėjo panaudoti savo tikėjimą ir viltį. Esu dėkingas, kad jos tikėjimas nugalėjo baimę ir viltis įveikė neviltį.
Ir galiausiai nuošalioje stoties vietoje ji rado mūsų traukinį. Ten mes pagaliau vėl susitikome. Tą vakarą ir daugelį paskesnių audringų dienų ir naktų mano mamos pavyzdys, kaip veikti tikėjimu, palaikė mus, kai su viltimi darbavomės siekdami šviesesnės ateities.
Šiandien daugelis Dievo vaikų pamato, kad jų traukinys taip pat pradingo. Jų viltis ir svajones apie ateitį nusineša karas, pandemija, sveikatos, darbo, išsilavinimo ir artimųjų netektis. Jie pasijunta nusivylę, vieniši, nusiminę.
Broliai ir seserys, brangūs draugai, gyvename pavojingais laikais. Tautos yra sumišusios, žemes ištiko teismas, o iš Žemės atimta ramybė (žr. Doktrinos ir Sandorų 1:35; 88:79). Tačiau ramybė neturi būti atimta iš mūsų širdies, net jei turime kentėti, gedėti ir laukti Viešpaties.
Dėl Jėzaus Kristaus ir Jo Apmokėjimo mūsų maldos bus išklausytos. Nors laiką paskirs Dievas, aš liudiju, kad mūsų teisūs troškimai vieną dieną bus išpildyti ir visos netektys mums bus atlygintos, jei tik pasinaudosime dieviška atgailos dovana ir liksime ištikimi.5
Mes būsime išgydyti tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
Prieš teismo pertvarą stovėsime švarūs ir šventi.
Per šlovingą prisikėlimą vėl susitiksime su savo mylimaisiais.
O iki tol mus teguodžia ir drąsina toks Gelbėtojo pažadas: „Manyje turė[site] ramybę“ (Jono 16:33).