„Galia prikelti“, Liahona, 2023 m. kovas.
Jėzaus stebuklai
Galia prikelti
Galime padėti pakylėti laukiančius Gelbėtojo išvadavimo.
Nugalėtos. Ir vėl. Susmukau į kėdę žemai nuleidusi galvą. Buvau tik stebėtoja, bet vis tiek neturėjau jėgų stovėti. Mūsų komanda stengėsi iš visų jėgų. Kelios buvo su mėlynėmis. Kelios šlubčiojo eidamos iš aikštės. Po kelių iš eilės mūsų vidurinės mokyklos futbolo komandos pralaimėjimų buvome ne tik sutriuškintos – mūsų širdys buvo sudaužytos.
Kai jau atrodė, kad nusivylimas mane visiškai palauš, pro šalį nužingsniavo viena jauniausių komandos merginų. Mane akimirksniu patraukė jos veide pastebėtas ryžtas.
Stebėjau, kaip ji kas kelis žingsnius tiesė ranką kiekvienai merginai, bet nepripažindama pralaimėjimo fakto. Užuot tai dariusi, ji asmeniškai gyrė, guodė ir užjautė. „Niekada nemačiau, kad taip stengtumeisi bėgti, kad pagautum kiekvieną perdavimą. Tai buvo tavo geriausias žaidimas.“ Kitai ji sakė: „Oho, koks puikus žaidimas. Rimtai, šiandien gerai pasistengei!“
Kiekvieną kartą, davus penkis, viena jos ranka liesdavo jų ranką, o kita ranka būdavo ant jų peties arba švelniai patapšnodavo koją, nusėtą mėlynėmis ir dėmėmis nuo žolės. Pajutau, kad ji turi kažką, kažkokią jėgą, kuri iš jos kažkaip persidavė į kiekvienos komandos narės širdį. Pro skausmingus atodūsius ir nusivylimą ėmė skverbtis šypsenos. Pamažu, viena po kitos, kiekviena žaidėja atsistojo, o ore ėmė tvyroti visiškai kitokia nuotaika.
Kam rūpėjo mėlynės ir skausmas? Kam rūpėjo pyktis ir susierzinimas? Nerūpėjo nė vienai. Bet kaip paprasta ranka galėjo suteikti kenčiančiam naują ryžtą ir stiprybę?
Leiskite man pasidalyti keletu dalykų, kuriuos sužinojau apie Gelbėtojo galią pakylėti ir apie tai, kaip mes patys galėtume padėti, kaip antai toji mano draugė iš futbolo komandos.
Naujajame Testamente skaitome tokį pasakojimą apie Jayro dukterį.
„Štai ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, ir, pamatęs [Jėzų], puola Jam po kojų,
karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų.“
Jėzus nuėjo su juo“ (Morkaus 5:22–24).
„Jėzus nuėjo su juo“
Man labai patinka žodžiai „Jėzus nuėjo su juo“ (Morkaus 5:24). Stebuklas dar neįvyko. Tiesą sakant, turėjo įvykti keli tragiški nutikimai, kol šeima sulaukė taip melsto išvadavimo. Tačiau Kristus jau keliavo kartu su jais.
Kai mums reikia ko nors, ko negalime padaryti patys, galime pasikliauti, kad Jėzus ateina. Ir mes galime pasikliauti, kad, kai su tikėjimu lauksime Jo stebuklų savo ar savo mylimųjų gyvenime, Jis keliaus kartu su mumis. Jis lydės mus visą kelią per nerimą, baimę ir liūdesį, kurie galbūt lauks mūsų kelyje, vedančiame į išvadavimą.
„Ateik ir uždėk ant jos rankas“
Mes negalime suteikti išgydymo, bet, kaip Jayras, galime atsivesti Jėzų Kristų, Didįjį Gydytoją, pas tuos, kuriuos mylime. Jayras žinojo, kad Gelbėtojo rankos gali suteikti kenčiančiam ryžtą ir stiprybę.
Pastebėjau, kad tai gali mūsų futbolininkė, dovanojusi šviesą. Futbolo aikštėje ji dalijosi Kristaus šviesa ir leido Jam atlikti išgydymą. Iškeldama Jo šviesą ji padėjo surinkti Izraelį.
Kiekvienam iš mūsų, be savęs pačių, dar reikės išgelbėti ką nors kitą. Kad ir kokie pažeidžiami dėl to atrodytume, galime pasikliauti, kad Dangiškasis Tėvas parūpino Gelbėtoją, galintį padėti mums pakilti iš nevilties. Ir mes galime prisidėti prie Jo, kaip tai darė mano futbolo didvyrė.
Bet ką daryti, jei laukiant Jo palaiminimų viskas tik blogėja?
„Kam dar vargini Mokytoją?“
Kristui keliaujant į Jayro namus, Jis buvo užlaikytas. Gatvės buvo perpildytos žmonių ir, kai Jis bandė prasibrauti, viena didelio tikėjimo moteris, kuri taip pat laukė Jo išgydančios rankos, palietė Jo drabužius.
„Mat ji kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent Jo drabužį – išgysiu!“
Tuojau kraujas nustojo jai plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi nuo savo ligos“ (Morkaus 5:28–29).
Kaip sunerimo Jayras? Kaip jis susierzino dėl šio užlaikymo? Jam išeinant iš namų, jo dukra jau buvo prie mirties slenksčio. Tada, kai Gelbėtojas dar kalbėjosi su išgydyta moterimi, kažkas iš Jayro namiškių atėjo su bloga žinia: „Tavo duktė numirė, kam dar vargini Mokytoją?“ (Morkaus 5:35).
Koks palaiminimas moteriai, kuri taip ilgai laukė! Bet kokia tragedija Jayrui ir jo šeimai, kurie visai neturėjo laiko laukti! Kartais, kai laukiame, gali būti sunku neprarasti vilties, kad Jis ateis. Tačiau Jayrui ir jo šeimai atrodė, kad jau per vėlu tikėtis taip jiems reikalingo stebuklo. Jo duktė mirė. Kam dar vargini Mokytoją?
Kam? Nes ribos, kurias kartais primetame Gelbėtojo stebuklams, nieko nereiškia. Jo nevaržo mūsų laiko terminai ir Jo galios neriboja mūsų supratimas apie tai, kas įmanoma.
Jei laukdami žvelgsime tikėjimo akimis, pamatysime patikinimus, kad Jo išvadavimas artėja (žr. Almos 58:11). Šie patikinimai gali pakeisti mūsų širdį ir patvirtinti mūsų tikėjimą Juo. Net jei atrodo, kad proga praleista, Jis vis dar ateina; ateis ir jūsų akimirka.
Jayro dukters prikėlimas, aut. Gabrielius Maksas / Piteris Horis / nuotrauka iš „Alamy“ nuotraukų archyvo
„Nebijok, vien tik tikėk!“
Vos išgirdęs blogą žinią, Gelbėtojas pasakė Jayrui: „Nebijok, vien tik tikėk!“ (Morkaus 5:36). Gelbėtojo žodžiai Jayrui rodo, kaip Jis trokšta mus drąsinti, kai laukiame. Jo tarnystė nesustoja net tada, kai mes sustojame. Jis nedelsdamas paragino Jayrą ir toliau laikytis tikėjimo.
„Įžengęs vidun, Jis tarė: „Kam tas triukšmas ir verksmas?! Vaikas nėra miręs, o miega.“ […]
Paėmęs mergaitę už rankos, pasakė jai: „Talitį kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ (Morkaus 5:39, 41).
Ar pastebėjote? „Paėmęs mergaitę už rankos.“ Jo rankose slypi galia. Prezidentas Hovardas V. Hanteris (1907–1995) kartą pasakė: „Ką tik Jėzus paliečia – tai atgyja.“1 Ką galėtume padaryti, kad geriau priimtume Jo gydančią ranką? Ir kaip mes galėtume būti Jo rankomis, kad padėtume pakylėti kitus jų širdgėlos ir nevilties laikais?
„Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti“
Jayro dukteriai tuoj pat sugrįžo gyvybė: „Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti“ (Morkaus 5:42). Žemiškasis gyvenimas duos mums lovų, iš kurių turėsime atsikelti. Kiekvienam iš mūsų tos lovos bus šiek tiek kitokios: nuo nusivylimo po pralaimėjimo aikštelėje iki mylimo žmogaus netekties. Skausmas neišvengiamai ateis. Tačiau Jis niekada mūsų neapleis, kad ir kokios baisios ar lemtingos atrodytų aplinkybės. Kartais Jis leidžia mums eiti per apmirusias ar dykas vietas, kad galėtų ištiesti savo rankas ir pripildyti jas gyvybės.
Savo Apmokėjimo ženklu – vinių įspaudais abiejose rankose – Jis parodo, kad Jo tarnystė skirta mums: „Štai aš išraižiau tave ant savo rankų delnų“ (1 Nefio 21:16). Kristaus tarnystė buvo, yra ir visada bus prikelti mus iš mirties, nuo kurios negalime pabėgti nei fiziškai, nei dvasiškai, ir visa tai tapo įmanoma dėl Jo apmokančiosios aukos.
Kai iškyla tokie širdies skausmai ir sunkumai, galime įsivaizduoti rankas, kurių kiekviename delne yra ženklas, suteikiantis ne tik gerumą ir meilę, bet ir galią tai įveikti. Jei panaudosime tikėjimą Juo, pasaulio Išpirkėjo visiškas atkūrimas nugalės viską, su kuo susiduriame.
Mes galime būti Jo rankų pratęsimas kitiems, kuriems reikia Jo prisilietimo.
Liudiju, kad kiekvienas iš mūsų bus prikeltas iš savo negalių ir galiausiai iš kapo. Atminkite, kad net jei atrodo, jog viskas prarasta, Jis visada yra šalia ir tiesia savo gelbstinčios galios rankas. Įsivaizduokite džiaugsmą, kuris užplūs, kai Jis išties savo ranką į jūsų ranką ir pareikš: „Sakau tau, kelkis!“ Ir mes tikrai atsikelsime.