Tikėjimas brandžiame amžiuje

Net kai esi vyresnio amžiaus, meilė niekada nesibaigia

Ričardas M. Romnis

Bažnyčios žurnalai

Šios vyresnio amžiaus moterys, pašauktos į Paramos bendrijos prezidentūrą, tarnaudamos pasitelkia savo patirtį ir supratimą.

Ričardo M. Romnio nuotrauka

„Turbūt esame seniausia Paramos bendrijos prezidentūra Bažnyčioje“, – sako Šeron Aleksander. Jai ką tik sukako 89 metai. Jos patarėjoms Marlenai Piterson ir Dorotėjai Arnold atitinkamai 90 ir 91 metai.

„Taigi, mūsų amžiaus vidurkis – 90 metų“, – juokiasi Dorotėja.

Ši Paramos bendrijos prezidentūra tarnauja savarankiško gyvenimo įstaigoje esančiame skyriuje Ogdene, Jutos valstijoje, JAV. Šioje įstaigoje gyvena daug vyresnio amžiaus Bažnyčios narių, o prezidentūros nares dažnai galima pamatyti besiremiančias į vaikštynes, kai jos eina nuo durų prie durų, sveikinasi su žmonėmis ir pasidomi, ar visiems viskas gerai.

Kadaise tokius tarnystės lankymus atlikdavo žmonės iš vietinių apylinkių. Tuomet kuolo prezidentas pajuto raginimą paskatinti skyriaus prezidentūrą pasiteirauti Viešpaties, kurios gyventojos galėtų tarnauti ir kokius pašaukimus galėtų vykdyti.

Per daug palaiminta, kad atsisakytų

„Kai skyriaus prezidentas mane pašaukė būti Paramos bendrijos prezidente, – sako Šeron, – pagalvojau, kad esu per daug palaiminta, kad atsisakyčiau.“ Savo ruožtu ji gavo įkvėpimą, kas turėtų būti jos patarėjos. „Pirmiausia į galvą atėjo Marlena, – sako ji. – Anksčiau drauge kuolo lygmeniu ruošdavome vardus šventyklos darbui. Žinojau, kad ne taip seniai mirė jos vyras, ir nors jai buvo nelengva, žinojau, kad ji išlaikė tikėjimą.“

Tada, po sakramento susirinkimo, Šeron žvalgėsi po kambarį, ieškodama įkvėpimo. „Pamačiau Dorotėją. Ji man nusišypsojo, ir aš supratau, kad ji bus kita patarėja. Viešpats parodė man jas abi ir nei dėl vienos iš jų nesuklydo.“

Tarsi didelė šeima

Šeron taip pat sako, kad ji mato naudą, kai įstaigoje tarnauja patys įstaigos gyventojai. „Iš arti matome padėtį, – sako ji. – Suprantame, kad kartais kai ko nesuprantame, kartais kai ką pamirštame, o kartais tiesiog nesijaučiame gerai. Ir mokame pasijuokti iš problemų, su kuriomis kartu susiduriame.“

„Čia gyvenantys žmonės jau yra tarsi didelė šeima, – sako Marlena. – Valgome kartu, tad matomės tris kartus per dieną. Kartais kartu dalyvaujame ir įvairiose veiklose. Manau, kad kuolo prezidentas buvo įkvėptas, kai pajuto, kad čia yra žmonių, kurie galėtų tarnauti vieni kitiems.“

„Mes žinome, kas vyksta kiekvieną dieną. Žinome, jei kam nors reikia pagalbos arba jei kas nors suserga“, – sako Dorotėja.

Prezidentūros narės ne tik tarnauja ir padeda kitoms atlikti tarnystę, bet ir organizuoja mokymą Paramos bendrijoje. Jos pasiūlo gyventojas, kurios galėtų būti pašauktos mokyti, ir, atsižvelgdamos į individualius mokytojų poreikius, koreguoja užduotis ir tvarkaraščius.

Atminkite, kad Viešpats jus myli

„Tačiau pagrindinis mūsų darbas – priminti kitoms gyventojoms, kad Viešpats jas myli, – sako Marlena. – Tai darydamos mes taip pat jaučiame Jo meilę.“

„Visos patiriame sunkumų, – sako Šeron. – Dabar turiu tokių problemų, kurių neturėjau prieš penkis mėnesius. Bet kai imu savęs gailėtis, pagalvoju: et, tai niekis, palyginti su tuo, ką patyrė Gelbėtojas. Esame čia tam, kad tobulėtume ir augtume. Net ir senatvėje, jei leisitės, kad jus mokytų patirtis, galėsite mokytis amžinai.“

Kadangi kiekviena iš jų yra netekusi artimųjų, prezidentūros narės taip pat daug pasimokė apie atjautą. Jos žino, kaip pagelbėti toms, kurioms reikia paguodos. Pavyzdžiui, per vienus metus Marlena neteko keturių šeimos narių ir geriausios draugės.

„Kadangi pačios esame patyrusios nemažai sunkumų, – sako ji, – galime padėti ir kitoms įveikti sunkumus. Jei jus kas nors kamuoja, pasinerkite į tarnavimą kitiems. Būtent tai man padeda daryti šis pašaukimas.“

Prezidentūros narės atlikdamos pašaukimus pasitelkia savo turtingą patirtį ir supratimą. Jos gyveno ir dirbo daugelyje vietų: Kalifornijoje, Ohajuje, Vajominge ir Jutoje. Jos tarnavo šventykloje, vykdydamos apylinkės ir kuolo pašaukimus, Pradinukų ir Merginų organizacijose ir teikė humanitarinę pagalbą. Tačiau iki šiol Dorotėja niekada neturėjo pašaukimo Paramos bendrijoje.

„Koks yra Paramos bendrijos šūkis? – klausia ji. – „Meilė niekada nesibaigia.“ Tai tiesa, kai esi jauna, bet lygiai taip pat tai yra tiesa, kai esi vyresnio amžiaus. Kaip prezidentūra to mokomės kiekvieną dieną.“

„Manau, kad mes tikrai gerai dirbame kartu, – sako Šeron, pamerkdama akį, – turint omenyje, kad prezidentūros narėms yra vidutiniškai 90 metų.“