Būkite atsivertę
Bonė L. Oskarson
Visuotinė Merginų organizacijos prezidentė
Tikrasis atsivertimas pasirodo, kai jūs ir toliau elgiatės pagal doktrinas, kurias žinote esant teisingas, ir diena po dienos, mėnuo po mėnesio laikotės įsakymų.
Broliai ir seserys, jaučiuosi didžiai pamaloninta stovėdama šioje sakykloje, kur stovėjo tiek daug mano gyvenimo didvyrių. Norėčiau pasidalinti kai kuriais savo širdies jausmais ir skirti juos būtent jaunimui.
Vienas didžiausių didvyrių Senajame Testamente buvo pranašas-karys Jozuė. Jis taip sakė jo vadovaujamiems izraelitams: „Rinkitės šiandien, kam tarnausite: <…> bet aš ir mano šeima tarnausime Viešpačiui.“1 Jozuės pareiškimas parodo tikrą atsivertimą į Evangeliją. Jozuei ir visiems mums atsivertimas į Evangelijos principus vyksta per teisų gyvenimą pagal Evangelijos principus ir per ištikimybę savo sandoroms su Viešpačiu.
Norėčiau pasidalinti atsivertimo pasakojimu iš savo šeimos istorijos apie dar vieną mano didvyrę. Jos vardas Agnesė Hoggan. Ji su vyru prisijungė prie Bažnyčios Škotijoje 1861-aisiais. Kentėdami nuo aršaus persekiojimo savo šalyje, jie su savo vaikais emigravo į Ameriką. Po kelerių metų Agnesė tapo našle su aštuoniais vaikais, todėl sunkiai dirbo, kad jie būtų sotūs ir aprengti. Jos 12-metei dukrai Izabelei pasisekė įsidarbinti tarnaite pas pasiturinčią šeimą, kurie nebuvo pastarųjų dienų šventieji.
Izabelė gyveno jų dideliuose namuose ir padėjo prižiūrėti jų jaunesniuosius vaikus. Nedidelis atlyginimas už jos pagalbą būdavo kas savaitę išmokamas jos mamai. Greit Izabelė tapo priimama kaip tos šeimos narė ir pradėjo džiaugtis daugeliu privilegijų, tokių kaip šokių pamokos, puošnūs drabužiai bei apsilankymai teatre. Tai tęsėsi ketverius metus, po kurių šeima, kuriai Izabelė dirbo, turėjo persikelti į kitą valstiją. Jie taip pamėgo Izabelę, kad kreipėsi į jos mamą Agnesę ir prašė leidimo legaliai ją įvaikinti. Jie žadėjo suteikti jai gerą išsilavinimą, pasirūpinti, kad ji sėkmingai ištekėtų ir padaryti ją savo palikimo paveldėtoja kartu su savo vaikais. Taip pat jie Agnesei būtų toliau mokėję atlyginimą.
Ši sunkiai besiverčianti našlė ir mama turėjo priimti sunkų sprendimą, bet ji nė akimirkos nedvejojo. Paklausykite jos anūkės žodžių, parašytų po daugelio metų: „Jei jos meilė nebūtų privertusi [jos] pasakyti ne, ji būtų turėjusi geresnį motyvą – ji atvyko tokį kelią iš Škotijos ir ištvėrė suspaudimus bei išbandymus dėl Evangelijos, ir neketino, kiek tai nuo jos priklausė, leisti savo vaikui prarasti to, ką ji jau buvo įgijusi.“2 Pasiturinti šeima naudojo visus įmanomus argumentus, Izabelė verkė ir maldavo, kad ją išleistų, bet Agnesė liko tvirta. Kaip galite įsivaizduoti, 16-metei Izabelei atrodė, kad jos gyvenimas sužlugdytas.
Izabelė Hoggan yra mano prosenelė ir esu be galo dėkinga už liudijimą bei įsitikinimą, kuris taip smarkiai degė jos mamos širdyje, kad neleido iškeisti savo dukters narystės Bažnyčioje į pasaulio pažadus. Šiandien šimtai jos palikuonių, kurie džiaugiasi Bažnyčios narystės palaiminimais yra Agnesės gilaus tikėjimo bei atsivertimo į Evangeliją paveldėtojai.
Jaunieji draugai, mes gyvename sunkiais laikais, o sprendimai, kuriuos esate pašaukti priimti kasdien ar net kas valandą, turi amžinas pasekmes. Sprendimai, kuriuos priimate kasdien, nulems, kas bus su jumis vėliau. Jei dar neturite giliai įsišaknijusio liudijimo bei įsitikinimo, kad Jėzaus Kristaus Pastarųjų Dienų Šventųjų Bažnyčia yra Dievo karalystė žemėje, dabar yra laikas padaryti viską, kad įgytumėte tokį įsitikinimą. Atidėliojimas sutelkti pastangas, reikalingas šiam įsitikinimui įgyti, pavojingas jūsų sielai.
Tikras atsivertimas yra daugiau nei tik Evangelijos principų žinojimas ir netgi daugiau nei liudijimas apie šiuos principus. Įmanoma turėti liudijimą apie Evangeliją, bet negyventi pagal ją. Būti tikrai atsivertusiam reiškia elgtis pagal tai, kuo tikime, ir leisti tam „galingai pakeisti mus, arba mūsų širdis.“3Knygelėje Ištikimi Tikėjimui sužinome: „Atsivertimas yra procesas, o ne įvykis. Jūsų atsivertimas yra jūsų teisių pastangų sekti Gelbėtoją išdava.“4 Tam reikia laiko, pastangų ir darbų. Mano proprosenelė buvo giliai įsitikinusi, kad Evangelija jos vaikams yra svarbesnė nei visa pasaulio siūloma gerovė ir prabanga, nes ji aukojosi, ištvėrė ir gyveno pagal Evangeliją. Jos atsivertimas įvyko jai gyvenant pagal Evangelijos principus ir aukojantis dėl jų.
Mes turime pereiti tokį patį procesą, jei norime įgyti tokį patį atsidavimą. Gelbėtojas mokė: „Kas nori vykdyti Jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo, ar aš kalbu pats iš savo galvos.“5 Kartais bandome tai daryti atvirkščiai. Kaip pavyzdį galime panaudoti tokį požiūrį: aš būsiu laimingas gyvendamas pagal dešimtinės įsakymą, bet iš pradžių turiu žinoti, kad tai yra tikra. Galbūt mes net melsimės, kad gautume liudijimą dėl dešimtinės įstatymo, ir tikėsimės, kad Viešpats mus palaimins tokiu liudijimu prieš mums užpildant dešimtinės lapelį. Tai tiesiog taip nevyksta. Viešpats tikisi, kad panaudosime savo tikėjimą. Kad įgytume liudijimą apie dešimtinę, turime nuolat ir nuoširdžiai mokėti visą dešimtinę. Šis būdas tinka visiems Evangelijos principams: tiek skaistybės įstatymui, tiek kuklumo principui, Išminties žodžiui ar pasninko įstatymui.
Norėčiau pasidalinti pavyzdžiu, kaip gyvenimas pagal principą padeda mums tapti atsivertusiems tam principui. Šeštajame dešimtmetyje buvau vienintelė pastarųjų dienų šventųjų mergina savo mokykloje. Tai buvo revoliucingas periodas, kuriam buvo būdingas tradicinių dorybių atmetimas, narkotikų vartojimas ir „viskas galima“ mąstysena. Daugelis mano bendraamžių buvo geri žmonės, bet lengvai pasiduodavo naujos moralės, kuri iš tiesų tebuvo senasis amoralumas, jauduliui. Mano tėvai ir mokytojai bažnyčioje man įteigė, kad verta gerbti savo kūną, blaiviai mąstyti ir, visų svarbiausia, mokytis pasitikėti Viešpaties įsakymais. Apsisprendžiau vengti situacijų, kuriose bus vartojamas alkoholis, ir išlikti švari nuo tabako bei narkotikų. Tai dažnai reiškė, kad nebūsiu pakviesta į vakarėlį ir retai sulauksiu kvietimo į pasimatymą. Narkotikų vartojimas darėsi vis labiau ir labiau įprastas tarp jaunimo, o jo grėsmė nebuvo taip gerai žinoma kaip šiandien. Daugelis mano bendraamžių vėliau kentėjo dėl nepataisomos žalos, kurią sukėlė smegenis veikiantys narkotikai, arba buvo įtraukti į rimtas priklausomybes. Buvau dėkinga, kad savo namuose buvau mokoma gyventi pagal Išminties Žodį ir įgijau stiprų liudijimą apie šį Evangelijos principą, kai naudojau tikėjimą ir gyvenau tuo. Geras jausmas, kuris atėjo man gyvenant pagal tikrosios Evangelijos principus, buvo Šventosios Dvasios bendrystė, patvirtinanti, kad šis principas buvo tikras. Štai kada prasideda tikrasis atsivertimas.
Pranašas Moronis Mormono Knygoje mokė: „Norėčiau parodyti pasauliui, kad tikėjimas yra tai, ko viliamės, o ne matome; todėl nesiginčykite dėl to, kad nematote, kadangi liudijimo negausite tol, kol jūsų tikėjimas nebus išbandytas.“6 Mūsų pasaulyje, kuriame įprasta tikėtis greito pasitenkinimo, dažnai nusikalstame tikėdamiesi atlygio dar neatlikę darbo. Tikiu tuo, ką Moronis sako mums, – pirma turime padaryti darbą ir panaudoti tikėjimą gyvendami pagal Evangelijos principus, kad gautume patvirtinimą, jog tai yra tiesa.Tikrasis atsivertimas pasirodo, kai ir toliau elgiamės pagal doktrinas, kurias žinome esant teisingas, ir diena po dienos, mėnuo po mėnesio laikomės įsakymų.
Tai šlovingas laikas būti Bažnyčios jaunimu. Esate pirmieji dalyvaujantys programoje Ateik, sek paskui mane, kurios vienas iš pagrindinių tikslų yra jūsų atsivertimas į Jėzaus Kristaus Evangeliją. Pravartu atminti, kad ir kokie dvasingi yra jūsų tėvai ar jaunimo vadovai, „jūsų pirmoji pareiga yra atsiversti patiems. Niekas kitas negali atsiversti už jus, ir niekas negali priversti jūsų atsiversti.“7 Atsivertimas vyksta, kai stropiai sakome maldas, studijuojame Raštus, lankome bažnyčią ir esame verti dalyvauti šventyklos apeigose. Atsivertimas vyksta, kai elgiamės pagal teisius principus, kuriuos išmokstame savo namuose ir pamokose. Atsivertimas vyksta, kai gyvename tyrą ir teisų gyvenimą bei džiaugiamės Šventosios Dvasios bendryste. Atsivertimas vyksta, kai suvokiame Jėzaus Kristaus Apmokėjimą, pripažįstame Jėzų kaip savo Gelbėtoją ir Išpirkėją bei leidžiame Apmokėjimui keisti mūsų gyvenimus.
Jūsų asmeninis atsivertimas padės jums ruošiantis sudaryti šventyklos sandoras, tarnauti misijoje ir kurti savo ateities namus. Kai būsite atsivertę, trokšite dalintis su kitais tuo, ką išmokote, o jūsų pasitikėjimas ir gebėjimas liudyti kitiems su įsitikinimu bei galia augs. Šis troškimas dalintis Evangelija ir drąsa liudyti yra natūralus tikro atsivertimo rezultatas. Gelbėtojas mokė Petrą: „O tu sutvirtėjęs stiprink brolius.“8
Ar pamenate Jozuę – pranašą-karį? Jis buvo ne tik pats atsivertęs, bet iki savo gyvenimo pabaigos nenuilsdamas darbavosi, kad pas Dievą atvestų Izraelio vaikus. Senajame Testamente skaitome: „Izraelis tarnavo Viešpačiui per visą Jozuės gyvenimą.“9 Tikrai atsivertęs žmogus pritraukia Apmokėjimo galią ir išgelbsti savo sielą, o tada visomis išgalėmis stengiasi daryti galingą įtaką visiems tiems, kurie jį pažįsta.
Gyventi pagal Evangeliją ir stovėti šventose vietose ne visada lengva ar patogu, bet liudiju, kad tikrai verta! Viešpats patarė Emai Smit: „Atidėk į šalį šio pasaulio dalykus ir siek geresniojo pasaulio dalykų.“10Manau, kad net negalime įsivaizduoti, kokie didingi yra tie „geresniojo pasaulio dalykai!“
Liudiju, kad turime mylintį Dangiškąjį Tėvą, kurio didžiausias troškimas yra padėti mums ir laiminti mus, kai stengiamės gyventi pagal Evangeliją ir būti atsivertę. Jis aiškiai pasakė, kad pagrindinis Jo siekis ir darbas yra mūsų „nemirtingumas ir amžinasis gyvenimas.“11 Jis trokšta parvesti mus namo savo akivaizdon. Liudiju, kad jei elgsimės pagal Evangelijos doktrinas ir naudosime jas kasdieniame gyvenime, mes tapsime atsivertę ir tapsime priemone daryti daug gero savo šeimose bei pasaulyje. Meldžiu, kad visi būtume laiminami mums kasdien siekiant šio tikslo. Jėzaus Kristaus vardu, amen.