Neturėk kitų dievų

Vyresnysis Dalinas H. Ouksas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Ar kitų prioritetų, arba dievų, negarbiname labiau už tą Dievą, kurį sakome išpažįstą?

Dešimt Dievo įsakymų sudaro krikščionių ir žydų tikėjimų pagrindą. Per pranašą Mozę Izraelio vaikams juos davė Dievas. Pirmieji iš tų įsakymų siejasi su mūsų garbinimu ir prioritetais. Pirmuoju įsakymu Viešpats įsakė: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Išėjimo 20:3). Praėjus šimtmečiams Jėzaus paklausė: „Koks įsakymas yra didžiausias įstatyme?“ Jis atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mato 22:36–37).

Antruoju įsakymu detalizuojamas nurodymas neturėti kitų dievų ir nustatomas didžiausias mūsų, Dievo vaikų, gyvenimo prioritetas. „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra“ danguje ar žemėje (Išėjimo 20:4). Tame įsakyme dar priduriama: „Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų“ (Išėjimo 20:5). Tuo ne tik uždraudžiami stabai fizine prasme, bet ir visiems laikams suformuluojamas esminis prioritetas. Jehova paaiškina: „Nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, <…> rodantis ištikimą meilę <…> tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų“ (Išėjimo 20:5–6). Įdomi žodžio pavydulingas prasmė. Hebrajiškai jis reiškia „turintis švelnius ir gilius jausmus“ (Išėjimo 20:5, išnaša b). Kai turėdami kitus pirminius prioritetus „garbiname“ kitus dievus, skaudiname Dievą.¹

I.

Kokius kitus prioritetus šiomis dienomis žmonės – net religingi – „garbina“ labiau už Dievą? Pagalvokite apie šiuos dalykus, paplitusius visame pasaulyje:

kultūrinės ir šeimos tradicijos,
politinis korektiškumas,
karjeros siekiai,
materialus turtas,
laisvalaikio pomėgiai,
galia, aukštos pareigos ir prestižas.

Jei šie pavyzdžiai netinka mums, tai bent pažįstame tuos, kuriems jie tinka. Čia svarbesnis pats principas, o ne individualūs pavyzdžiai. Svarbu ne tai, ar turime kitokių prioritetų. Antrajame įsakyme keliamas toks klausimas: „Koks yra mūsų svarbiausias prioritetas?“ Ar kitų prioritetų, arba dievų, negarbiname labiau už tą Dievą, kurį sakome išpažįstą? Ar pamiršome sekti tuo Gelbėtoju, kuris mokė, kad jei mylime Jį, tai laikysimės Jo įsakymų? (Žr. Jono 14:15.) Jei taip, tai dėl savo dvasinės apatijos ir nekontroliuojamų norų, taip plačiai paplitusių šiomis dienomis, savo prioritetus apvertėme aukštyn kojomis.

II.

Pastarųjų dienų šventieji Dievo įsakymus grindžia ir neatsiejamai sieja su Dievo planu Savo vaikams – didžiuoju išgelbėjimo planu. Šis planas, kartais dar vadinamas „didžiuoju laimės planu“ (Almos 42:8), paaiškina mūsų, kaip Dievo vaikų, kilmę ir lemtį: iš kur atėjome, kodėl čia esame ir kur einame. Išgelbėjimo planas paaiškina sukūrimo prasmę ir žemiškojo gyvenimo sąlygas, įskaitant Dievo įsakymus, Gelbėtojo poreikį bei gyvybiškai svarbų žemiškųjų ir amžinųjų šeimų vaidmenį. Jei mes, pastarųjų dienų šventieji, kuriems suteiktas šis pažinimas, savo prioritetų nesurikiuosime pagal šį planą, tai atsidursime kitų dievų garbinimo pavojuje.

Kadangi pastarųjų dienų šventieji žino Dievo planą Savo vaikams, tai į santuoką ir šeimą žvelgia iš unikalios perspektyvos. Mus teisingai apibūdina kaip į šeimas orientuotą bažnyčią. Mūsų teologija prasideda nuo dangiškųjų tėvų, o mūsų didžiausias siekis yra įgyti amžinojo išaukštinimo pilnatvę. Mūsų žiniomis, tai įmanoma tik per šeimyninius ryšius. Žinome, kad vyro ir moters santuoka yra būtina Dievo plano įvykdymui. Tik tokia santuoka sudarys sąlygas atsirasti žemiškai gyvybei ir paruoš šeimos narius amžinajam gyvenimui. Į santuoką ir vaikų gimdymą bei auginimą žiūrime kaip į Dievo plano dalį ir į šventą pareigą tų, kuriems buvo suteikta proga tai daryti. Mes tikime, kad didžiausias mūsų turtas tiek čia žemėje, tiek ir danguje yra mūsų vaikai ir mūsų palikuonys.

III.

Kadangi suprantame koks potencialiai amžinas yra šeimos vaidmuo, tai sielvartaujame dėl smarkiai mažėjančio gimstamumo ir santuokų skaičiaus daugybėje vakarietiškų šalių, kurių kultūra istoriškai yra krikščioniškos ir žydiškos kilmės. Štai ką skelbia atsakingi šaltiniai:

Jungtinėse Valstijose šiuo metu yra mažiausias gimstamumas per visą jų istoriją,² o daugybėje Europos Sąjungos tautų ir kitose išsivysčiusiose šalyse gimstamumas yra žemesnis nei reikalingas jų populiacijoms išlikti.³ Tai kelia pavojų kultūrų ir net ištisų tautų išlikimui.
Amerikoje susituokusių 18–29 metų jaunuolių procentas sumažėjo nuo 59 procentų 1960 metais iki 20 procentų 2010 metais.⁴ Vidutiniškas pirmosios santuokos amžius dabar yra didžiausias per visą istoriją: 26 metai moterims ir beveik 29 metai vyrams.⁵
Daugybėje šalių ir kultūrų 1) tradicinė šeima, susidedanti iš susituokusių motinos ir tėvo bei vaikų, vis labiau tampa išimtimi, o ne taisykle; 2) merginos vis labiau renkasi karjeros siekius, o ne santuoką ir vaikų gimdymą; 3) šeimos tėvo vaidmuo ir jo būtinumo suvokimas vis labiau blėsta.

Apsupti šių opių tendencijų, taip pat suvokiame, kad Dievo planas yra skirtas visiems Jo vaikams ir kad Dievas myli visus Savo vaikus, kad ir kur jie gyventų.⁶ Pirmame Mormono Knygos skyriuje pareiškiama, kad Dievo galia, gerumas ir gailestingumas yra skirti visiems žemės gyventojams (žr. 1 Nefio 1:14). Tolimesniame skyriuje pareiškiama, kad Jis „davė [savo išgelbėjimą] nemokamai visiems žmonėms“ ir kad „visi žmonės yra privilegijuoti, kaip vienas, taip ir kitas, ir niekam neuždrausta“ (2 Nefio 26:27–28). Todėl Raštai ir moko, kad turime būti gailestingi ir mylėti visus žmones (žr. 1 Tesalonikiečiams 3:12; 1 Jono 3:17; DS 121:45).

IV.

Mes gerbiame visų žmonių religinius įsitikinimus, net ir netikinčių Dievu, kurių vis daugėja. Žinome, kad dėl Dievo suteiktos galios rinktis, daugelio žmonių įsitikinimai skirsis nuo mūsiškių. Tačiau viliamės, kad jie taip pat gerbs mūsų religinius įsitikinimus ir supras, kad mūsų įsitikinimai verčia mus rinktis ir elgtis kitaip nei jie. Pavyzdžiui, mes tikime, kad Dievas, kaip esminę Savo išgelbėjimo plano dalį, nustatė amžiną standartą, pagal kurį lytiniai santykiai turėtų vykti tik tarp susituokusių vyro ir moters.

Galia kurti mirtingą gyvybę yra aukščiausia galia, kurią Dievas suteikė Savo vaikams. Pirmuoju Dievo įsakymu Adomui ir Ievai buvo nurodyta naudotis šia galia (žr. Pradžios 1:28), tačiau buvo duoti ir kiti svarbūs įsakymai, draudžiantys ją naudoti neteisingai (žr. Išėjimo 20:14; 1 Tesalonikiečiams 4:3). Kodėl taip akcentuojame skaistybės įsakymą galima paaiškinti tuo, kaip suprantame savo gyvybės kūrimo galių prasmę vykdydami Dievo planą. Bet koks kitoks savo dauginimosi galių panaudojimas už santuokos tarp vyro ir moters ribų yra daugiau ar mažiau nuodėmingas ir prieštarauja Dievo planui, skirtam Jo vaikų išaukštinimui.

Svarba, kurią teikiame skaistybės įstatymui, paaiškina mūsų pasišventimą tai santuokai, kuri prasidėjo nuo Adomo ir Ievos ir tęsėsi per amžių amžius, kaip Dievo nustatyta tvarka Jo sūnums ir dukterims daugintis ir auginti Jo vaikus. Laimei, daugybė su kitais tikėjimais ar organizacijomis susijusių asmenų su mumis sutinka dėl santuokos prigimties ir svarbos, remdamiesi religine doktrina arba tuo, kas tiesiog geriausia visuomenei.

Dievo plano Jo vaikams⁷ žinojimas paaiškina, kodėl kremtamės dėl to, kad vis daugiau ir daugiau vaikų gimsta ne santuokoje (šiuo metu tai sudaro 41 procentą visų gimimų Jungtinėse Valstijose)⁸ ir kad per pastarąjį pusšimtį metų smarkiai padaugėjo kartu gyvenančių nesusituokusių porų. Prieš penkis dešimtmečius tik nedidelis procentas santuokų atsirasdavo iš gyvenimo kartu iki santuokos. Bet dabar 60 procentų santuokų kyla iš gyvenimo kartu iki santuokos.⁹ Tai tampa vis labiau priimtina, ypač paauglių tarpe. Neseniai atliktos apklausos duomenys byloja, kad apie 50 procentų paauglių mano, jog vaikų gimdymas nesantuokoje yra „vertas gyvenimo būdas“.¹⁰

V.

Politikai ir visuomenės grupės smarkiai spaudžia, kad būtų legalizuota ir įstatymiškai patvirtinta tokia elgsena, kuri prieštarauja Dievo įsakams dėl lytinės moralės ir prieštarauja amžinosios santuokos ir vaikų gimdymo prigimčiai bei paskirčiai. Dėl tokio spaudimo įvairiose valstijose ir tautose jau yra legalizuotos tos pačios lyties santuokos. Kiti maišo lytį arba sulygina vyrų ir moterų skirtumus, kurie yra labai svarbūs Dievo laimės plano įvykdymui.

Mūsų supratimas apie Dievo planą ir Jo doktriną suteikia mums amžinąją perspektyvą, neleidžiančią toleruoti tokios elgsenos ar pateisinti tokią elgseną leidžiančių įstatymų. Nors kitos organizacijos gali keisti savo politiką ar net doktrinas, mūsų politika remiasi Dievo nurodytomis nekeičiamomis tiesomis.

Mūsų dvyliktame Tikėjimo Teiginyje pareikšta, jog tikime paklusnumu civilinei valdžiai ir „įstatymui, gerbiant ir palaikant jį“. Tačiau žmogaus įstatymai negali moraliu padaryti to, ką Dievas paskelbė amoraliu. Įsipareigojimas mūsų aukščiausiam prioritetui – mylėti Dievą ir tarnauti Jam – reikalauja, kad savo elgsenos standartu laikytume Jo įstatymą. Pavyzdžiui, Dievas mums vis dar įsako nesvetimauti ar neištvirkauti, nors pagal valstijų ar šalių, kuriose gyvename, įstatymus tai jau nebėra nusikaltimas. Panašiai ir su vadinamąją „tos pačios lyties santuoką“ legalizuojančiais įstatymais: jie nekeičia Dievo santuokos įstatymo, Jo įsakymų ir mūsų standartų, susijusių su tuo. Mes vis dar laikomės sandoros mylėti Dievą ir laikytis Jo įsakymų, vengti kitų dievų ir prioritetų garbinimo – net ir tų, kurie tampa populiarūs mūsų laikais ir mūsų aplinkoje.

Dėl tokio mūsų nusistatymo galime būti kitų nesuprasti, apkaltinti fanatizmu, mums gali tekti iškęsti diskriminaciją ar atlaikyti mūsų tikėjimo išpažinimo laisvės puolimą. Jei taip, tai manau turėtume atminti savo pirmąjį prioritetą – tarnauti Dievui – ir, kaip ir mūsų pirmtakai pionieriai, stumti savo asmeninius rankinius vežimus su ta pačia stiprybe, kurią pademonstravo jie.

Šiuo atveju tinka vienas Prezidento Tomo S. Monsono pamokymas. Visuotinėje konferencijoje prieš 27 metus jis drąsiai pareiškė: „Turėkime drąsos eiti prieš populiarų pasirinkimą, drąsos laikytis principo. Drąsa, ne kompromisas, atneša Dievo pritarimo šypseną. Drąsa tampa gyva ir patrauklia vertybe, kai į ją žiūrima ne tik kaip į norą garbingai numirti, bet ir kaip į pasiryžimą dorai gyventi. Moralinis bailys yra tas, kuris bijo daryti tai, kas jam atrodo teisinga, nes kiti nepritars ar pasijuoks. Atsiminkite, jog visi žmonės turi savo baimių, tačiau tie, kurie garbingai stoja prieš savo baimes, turi dar ir drąsos.“¹¹

Meldžiu, kad dėl laikinų žemiškų iššūkių nepamirštume didžiųjų įsakymų ir prioritetų, kuriuos mums davė mūsų Kūrėjas ir Gelbėtojas. Neturime leisti, kad mūsų širdys tiek prisirištų prie šio pasaulio dalykų ir žmonių garbės siekimo (žr. DS 121:35), kad nebebandytume siekti savo amžinosios lemties. Mes, kurie žinome Dievo planą Jo vaikams, kurie sudarėme sandorą jame dalyvauti, turime aiškią pareigą. Niekada neturime nukrypti nuo savo didžiausio troškimo – pasiekti amžinąjį gyvenimą.¹² Niekada neturime sumenkinti savo pirmojo prioriteto – neturėti jokių kitų dievų ir negarbinti jokių kitų prioritetų labiau už Dievą Tėvą ir Jo Sūnų, mūsų Gelbėtoją, Jėzų Kristų.

Tepadeda mums Dievas suprasti šį prioritetą ir būti suprastiems kitų, kai to išmintingai ir meilingai sieksime – to meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.