Pažvelkite aukštyn

Vyresnysis Adrianas Ochoja

Iš Septyniasdešimties

Šiandien yra laikas pažvelgti į tiesos Šaltinį ir pasirūpinti, kad mūsų liudijimai būtų tvirti.

Kai buvau aštuonerių, du mano pusbrolius ir mane pasiuntė į gretimą miestelį nupirkti maisto prekių ateinančioms penkiolikai dienų. Prisimindamas tai aš stebiuosi, kaip stipriai mano senelė, teta ir dėdė mumis pasitikėjo. Tą rytą, kai išvykome nedidele trijų raitelių grupe, dangus buvo giedras ir saulėtas.

Vidury prerijos mums kilo puiki mintis, kad turėtume nusėsti nuo arklių ir pažaisti stiklo rutuliukais. Žaidėme gana ilgai. Mes taip įsitraukėme į žaidimą, kad nepastebėjome „laiko ženklų“ virš savo galvų – kaip tamsūs debesys uždengė dangų. Kai suvokėme, kas vyksta, mums nebeliko laiko net užsėsti ant arklių. Liūtis ir kruša taip mus kapojo, kad tegalėjome pagalvoti, kad reikia nubalnoti arklius ir pasislėpti po balnų užtiesalais.

Be arklių, šlapi ir sušalę mes tęsėme savo kelionę stengdamiesi judėti kaip galėdami greičiau. Priartėję prie tikslo pamatėme, kad į miestą vedanti plati gatvė patvino ir vanduo teka link mūsų tarsi upė. Dabar vienintelis mūsų pasirinkimas buvo nusimesti apdangalus ir perlipti per miestą supančios spygliuotos vielos tvorą. Jau buvo vėlus vakaras. Pavargę, negaluojantys ir permirkę pasiprašėme prieglobsčio pirmame name, kurį pamatėme įeidami į miestelį. Ten gyvenanti gera jauna šeima padėjo mums apdžiūti, pamaitino gardžiomis tortiljomis su pupelėmis ir tada paguldė miegoti atskirame kambaryje. Netrukus pastebėjome, kad plūktinės kambario grindys yra lygios, ir mums kilo dar viena puiki mintis. Mes nubraižėme ant grindų apskritimą ir toliau žaidėme stiklo rutuliukais, kol pavargę užmigome ant grindų.

Būdami vaikai tegalvojome apie save. Visai nepagalvojome apie mus mylinčius namiškius, kurie susijaudinę mūsų ieškojo – jei būtume pagalvoję, tikrai nebūtume kelionėje gaišę laiko užsiimdami tokiais niekais. Ir jeigu būtume išmintingesni, pažvelgtume į dangų, pastebėtume, kad renkasi debesys ir paskubėtume, kad išvengtume audros. Dabar, turėdamas daugiau patirties, visada primenu sau: nepamiršk pažvelgti aukštyn.

Su pusbroliais patirtas išgyvenimas išmokė mane atkreipti dėmesį į mūsų laiko ženklus. Gyvename audringomis, pavojingomis dienomis, kurias Paulius apibūdino taip: „Nes žmonės bus savimylos, <…> neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, <…> šmeižikai, nesusivaldantys, <…> labiau linkę į malonumus negu į Dievą“ (2 Timotiejui 3:2–4).

Kalbėdamas apie šiuos laikus vyresnysis Dalinas H. Ouksas sakė: „Turime pasiruošti ir materialiai, ir dvasiškai. <…> Ir pasiruošimas, kuris greičiausiai gali būti apleistas, yra tas, kuris mažiau matomas ir sunkesnis – būtent dvasinis.“ („Preparation for the Second Coming,“Ensign arba Liahona, 2004 gegužė, 9). Kitaip tariant, neužmirškite pažvelgti aukštyn.

Turėdamas omenyje, kad tokiu pavojingu metu būtina nedelsiant ruoštis dvasiškai, noriu tarti perspėjimo žodį apie vieną labai aiškų laiko ženklą. Savo profesinėje veikloje susidurdavau su naujausia technika, taigi pripažįstu jos vertę, ypač komunikacijų srityje. Dabar gausybės žmonių sukurta informacija yra mums labai lengvai prieinama. Bet internete taip pat pilna to, kas nešvanku ir klaidina. Technika padidino mūsų žodžio laisvę, bet remdamasi skaitytojų skaičiumi, ji suteikia klaidinantį patikimumą nekompetentingam tinklaraštininkui. Būtent todėl dabar labiau nei bet kada privalome atsiminti šį amžinąjį principą: „Jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mato 7:20).

Ypač įspėju jus, kad nežiūrėtumėte nešvankių vaizdų ir nekreiptumėte dėmesio į tuos, kurie šmeižia Jėzų Kristų ir pranašą Džozefą Smitą. Abu poelgiai duoda tą patį rezultatą: prarandama Šventoji Dvasia ir jos sauganti, palaikanti galia. Po to visada seka nedorybė ir nelaimingumas.

Mano brangūs broliai ir seserys, jeigu kada susidursite su kažkuo, kas verčia jus abejoti savo liudijimu apie Evangeliją, aš maldauju jus pažvelgti aukštyn. Pažvelkite į visos išminties ir tiesos Šaltinį. Dievo žodžiu puoselėkite savo tikėjimą ir liudijimą. Pasaulyje yra tokių, kurie stengiasi susilpninti jūsų tikėjimą maišydami melą su daline tiesa. Būtent todėl jums yra nepaprastai svarbu nuolat išlikti vertiems Dvasios. Šventosios Dvasios bendrystė nėra tiktai malonus patogumas – ji yra gyvybiškai būtina jūsų dvasiniam išlikimui. Jei nebranginsite Kristaus žodžių ir atidžiai neklausysite Dvasios raginimų, būsite apgauti (žr. DžSV – Mato 1:37). Privalome branginti.

Ir Jėzų Kristų, kuris buvo tobulas, ir Džozefą Smitą, kuris prisipažino toks nesąs, nužudė nepriėmę jų liudijimo šmeižikai. Kaip mes galime sužinoti, kad jų liudijimas yra tikras – kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, o Džozefas Smitas yra tikras pranašas?

„Jūs pažinsite juos iš vaisių.“ Ar gali blogas medis duoti gerą vaisių? Aš tikrai žinau, kad Išpirkėjas atleido mano nuodėmes ir išlaisvino nuo mano asmeninio jungo, atvesdamas mane į tokią laimės būseną, kokios nė negalėjau įsivaizduoti. Taip pat žinau, kad Džozefas Smitas buvo pranašas, nes aš panaudojau paprastą Mormono Knygos pažadą: „Kad <…> paklaustumėte Dievą, Amžinąjį Tėvą, Kristaus vardu, <…> ir jei paklausite nuoširdžiai, su tikru ketinimu, tikėdami Kristų, jis apreikš jums apie jų tiesą Šventosios Dvasios galia“ (Moronio 10:4). Paprastai tariant: pažvelgiau aukštyn.

Yra tokių, kurie galėtų teigti, kad reikia turėti materialių įrodymų norint patikėti Kristaus prisikėlimu ar Jo atkurtosios Evangelijos tiesa. Jiems aš cituoju Almos žodžius Korihorui, kai pastarasis bandė įtikinti kitus netikėti: „Tu matei pakankamai ženklų; ar tu gundysi savo Dievą? Ar sakysi: Parodyk man ženklą, kai turi visų šitų savo brolių ir visų šventųjų pranašų liudijimą? Raštai išdėstyti priešais tave“ (Almos 30:44).

Jūs ir aš esame gyvas Gelbėtojo išpirkimo galios įrodymas. Esame gyvas pranašo Džozefo Smito tarnystės ir išlaikiusių tvirtą liudijimą pirmųjų šventųjų ištikimybės įrodymas. Jėzaus Kristaus Bažnyčia dabar išplito visame pasaulyje ir auga kaip niekada anksčiau, kaip ir Kristaus laikais ją priima nuolankūs žmonės, kuriems nereikia pamatyti bei paliesti tam, kad įtikėtų.

Niekas nežino, kada Viešpats vėl ateis. Bet dabar gyvename pavojingais laikais. Šiandien yra laikas pažvelgti į tiesos Šaltinį ir pasirūpinti, kad mūsų liudijimai būtų tvirti.

Bet grįžkime prie mano pasakojimo. Kai ryte su pusbroliais pabudome, ryškiai švietė saulė ir buvo giedras dangus. Į duris pabeldė žmogus, ieškantis trijų dingusių berniukų. Jis susodino mus ant arklių ir mes išvykome namo per tą pačią preriją. Niekada neužmiršiu to, ką pamatėme keliaudami namo – daugybę žmonių, kurie mūsų ieškojo visą naktį, purve įklimpusius jų traktorius ir sunkvežimius. Jie vienur buvo suradę balną, kitur arklį, tad kai pamatė mus grįžtančius namo, galėjau jausti jų palengvėjimą ir meilę. Prie įėjimo į miestelį mūsų pasveikinti bėgo pusbroliai, o visų jų priešakyje buvo mano mylinti senelė bei mano dėdė ir teta. Jie apkabino mus ir verkė, perpildyti džiaugsmo, kad surado savo prapuolusius vaikus. Man tai yra nuostabus priminimas to, kad mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas rūpinasi mumis. Jis nekantriai laukia, kol sugrįšime namo.

Aplink mus renkasi audrų ženklai. Pažvelkime aukštyn ir pasiruoškime. Tvirtas liudijimas suteikia saugumą. Puoselėkime ir stiprinkime savo liudijimus kasdien.

Žinau, kad galime amžinai gyventi kartu šeimomis, kad mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas laukia mūsų, savo vaikų, su ištiestomis rankomis. Aš žinau, kad Jėzus Kristus, mūsų Gelbėtojas, gyvas. Kaip ir Petrui, man tai apreiškė ne kūnas ir kraujas, bet mano Tėvas, kuris yra danguje (žr. Mato 16:15–19). Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.