Paspartinkime Viešpaties žaidimo planą!

Vyresnysis S. Gifordas Nylsenas

Iš Septyniasdešimties

Kiekvienas turime susidaryti ir vykdyti asmeninį planą, kaip entuziastingai tarnauti petys į petį su nuolatiniais misionieriais.

Prieš keletą metų man prireikė pakalbėti su vieno mūsų kuolo vyskupo žmona. Taigi paskambinau į jų namus. Ragelį pakėlė jų sūnelis. Aš tariau: „Sveikas, ar tavo mama namie?“

Jis atsakė: „Taip, pakviesiu ją. Kas skambina?“

„Pasakyk jai, kad skambina prezidentas Nylsenas“, – atsakiau.

Sekė trumpa pauzė, o po jos labai garsiai išgirdau: „Mama, skambina Prezidentas Hinklis!“

Neįsivaizduoju, ką ji pagalvojo. Tai turbūt buvo jos ilgiausia kelionė iki telefono. Man šmėstelėjo mintis: „Gal apsimesti juo?“ To nepadariau, bet smagiai kartu pasijuokėme. Dabar tai prisimindamas, manau, kad ji turbūt labai nusivylė išgirdusi mano balsą.

Ką darytumėte, jei jus iš tiesų pakviestų Viešpaties pranašas? Bet jis tai padarė! Prezidentas Tomas S. Monsonas kiekvieną iš mūsų pašaukė labai svarbiam darbui, kaip jis tai dar kartą padarė šį rytą. Jis sakė: „Laikas nariams ir misionieriams susitelkti, bendradarbiauti, sunkiai dirbti Viešpaties vynuogyne siekiant atvesti sielas pas Jį“ (“Faith in the Work of Salvation,“ [worldwide leadership training broadcast, June 2013]; lds.org/broadcasts).

Ar klausėmės?

Visame pasaulyje kuolai, apygardos ir misijos patiria naują energijos antplūdį, išpildantį 1832 m. Džozefui Smitui pasakytus Gelbėtojo žodžius: „Štai aš pagreitinsiu savo darbą, kai bus tam laikas“ (DS88:73).

Broliai ir seserys, tas laikas yra dabar! Jaučiu tai ir esu tikras, kad jūs – taip pat.

Savo entuziazmą ir tikėjimą Jėzumi Kristumi noriu paversti darbais. Kai žaidžiau amerikietišką futbolą, mąstydavau žaidimo plano terminais. Ruošdamiesi varžyboms neabejodavome: jei mūsų komanda paruošė gerą žaidimo planą, mums turi pavykti. Tačiau, kai neseniai kalbėjausi su legendiniu BYU treneriu Lavelu Edvardsu apie žaidimo planus, jis tarė: „Man buvo nesvarbu, kurį planą naudojote, jei tik pelnydavote įvartį!“ Kadangi buvau vienas iš jo pagrindinių puolėjų, man tai atrodė kur kas sudėtingiau. Bet gal būtent dėl savo paprastos filosofijos treneris turi jo vardu pavadintą stadioną.

Ar mes visi, būdami Viešpaties komandos nariai, turime savo pergalingo žaidimo planą? Ar esame pasiruošę rungtynėms? Jei mes, kaip nariai, tikrai mylime savo šeimą, draugus ir bendradarbius, argi nenorėsime pasidalinti su jais savo liudijimu apie sugrąžintąją Evangeliją?

Birželį vykusiame seminare, skirtame naujiems misijų prezidentams, rekordiškai daug naujų prezidentų, net 173, su žmonomis gavo galutinius nurodymus tarnystei. Šiai ypatingai grupei kalbėjo visi 15 Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo narių.

Vyresnysis L. Tomas Peris baigdamas pasakė: „Tai yra nuostabiausias laikotarpis Bažnyčios istorijoje. Tai prilygsta tokiems didiems praeities įvykiams kaip Pirmasis regėjimas, Mormono Knygos išėjimas, Evangelijos sugrąžinimas ir visi kiti įvykiai, pakloję mums pagrindą eiti ir mokyti Dangiškojo Tėvo karalystėje“ (“Concluding Remarks” [address given at the seminar for new mission presidents, June 26, 2013], 1, Church History Library, Salt Lake City).

Mes turime prisidėti aktyviau nei bet kada anksčiau, jei norime entuziazmu prilygti mūsų vadovams, o pasišventimu – nuolatiniams misionieriams. Be mūsų šis darbas nejudės pirmyn taip, kaip to nori Viešpats! Kaip sakė prezidentas Henris B. Airingas: „Nesvarbu, kiek jums metų, kiek pajėgiate, koks jūsų pašaukimas Bažnyčioje ir kur gyvenate – visi kaip vienas esame pašaukti darban – padėti Jam nuimti sielų derlių“ („Mes esame viena“, 2013 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).

Norėčiau su jumis pasidalinti žaidimo planu, kurį buvau įkvėptas panaudoti po to, kai meldžiausi, skaičiau 13-ą vadovo Skelbti mano Evangeliją skyrių ir mąsčiau apie savo patyrimus. Kviečiu jus apgalvojant savo planą įvertinti šiuos tris punktus.

Pirma, konkrečiai melskitės, kad kasdien ką nors atvestumėte arčiau Gelbėtojo ir Jo Evangelijos. Tai galite padaryti, jei į visus žiūrėsite kaip į Dievo sūnus ir dukras, padedančius vienus kitiems sugrįžti namo. Pagalvokite apie naujus draugus, kuriuos įgysite.

Antra, kasdien melskitės už jūsų rajone tarnaujančius misionierius ir jų besidominčiuosius pavardžiui. Nėra kito būdo tai padaryti, kaip tik susitikti su jais, pažvelgti į jų ženklelius, kreiptis į juos pavarde ir paklausti, ką jie moko. Neseniai vyresnysis Raselas M. Nelsonas išmintingai pasakė: „Kol nepažįstate žmogaus vardo ir veido, Viešpats negali jums padėti pažinti jo širdies.“

Dalyvavau nuostabios sesers krikšte. Ji pasidalino savo liudijimu. Visada prisiminsiu, ką ji pasakė: „Dar niekada man bandant rasti atsakymus į savo klausimus dėl manęs nesimeldė tiek daug žmonių ir nesijaučiau tokia mylima! Žinau, kad šis darbas yra tikras!“

Trečia, pakvieskite draugą į veiklą savo namuose ar kitur. Kad ir kur eitumėte, kad ir ką darytumėte, galvokite, kam ta veikla galėtų patikti, o tada klausykite, ką Dvasia jums nurodys.

Per asmeninį Evangelijos studijavimą Viešpats mokė mane paprasto dalyko, kuris, manau, labai tinka „spartinimui“. Kai būnu dėl ko nors susijaudinęs, tai atsispindi mano rašysenoje ir dažnai baigiasi šauktuku, kuris pagal apibrėžimą „rašomas po šaukiamųjų žodžių ar sakinių“ (DLKŽ).

Susidomėjau matydamas, kaip Almos nuoširdi malda dėl surinkimo pradėjo reikštis šauktukais: „O, kad būčiau angelas ir galėčiau pasiekti savo širdies troškimą, kad galėčiau išeiti ir kalbėti Dievo trimitu, drebinančiu žemę balsu, ir šaukti atgailą kiekvienai liaudžiai!“ (Almos 29:1.)

Tyrinėdamas Raštus radau dar 65 panašias eilutes, rodančias tokias stiprias misionieriškas emocijas, įskaitant šias:

„Ir koks didis jo džiaugsmas atgailaujančia siela! <…>

Ir jei būtų taip, kad visas savo dienas dirbtumėte, šaukdami atgailą šiems žmonėms, ir atvestumėte pas mane tik vieną sielą, koks didis būtų jūsų džiaugsmas su ja mano Tėvo karalystėje!

Ir dabar, jeigu jūsų džiaugsmas bus didis su viena siela, kurią atvedėte pas mane į mano Tėvo karalystę, koks didis bus jūsų džiaugsmas, jei atvesite pas mane daugelį sielų!“ (DS 18:13, 15–16.)

Šių nuostabių Raštų ištraukų pamatymas naujoje šviesoje man labai padėjo, kai buvau paskirtas Septyniasdešimties kvorumo nariu krašte. Šiek tiek jaudinausi, kuolo konferencijoje dirbdamas su Apaštalu Kventinu L. Kuku. Kai įžengiau į kuolo prezidento kabinetą, kad dalyvaučiau pirmame to savaitgalio susirinkime, lentynoje už jo stalo pastebėjau porą nunešiotų bronza dažytų batų, prie kurių buvo pridėta Raštų ištrauka, besibaigianti šauktuku. Kai ją perskaičiau, suvokiau, kad Viešpats žinojo, ką studijavau, atsakė į mano maldas ir tiksliai žino, ko reikia mano susijaudinusiai širdžiai nuraminti.

Paprašiau, kad kuolo prezidentas papasakotų man tą istoriją.

Jis tarė:

„Tai jauno atsivertusiojo batai. Jo šeimos padėtis buvo sunki, tačiau jis buvo pasiryžęs sėkmingai atlikti misiją ir ją atliko Gvatemaloje. Kai grįžo, susitikau su juo, kad garbingai atleisčiau, ir pamačiau, kad jo batai buvo visiškai sudėvėti. Šis jaunuolis visiškai pasišventė Viešpačiui beveik arba visai be šeimos paramos.

Pastebėjęs, kad spoksau į jo batus, paklausė: „Prezidente, ar kas negerai?“

Atsakiau: „Ne, vyresnysis, viskas gerai! Ar galėčiau gauti tuos batus?“

Kuolo prezidentas tęsė: „Šiam grįžusiam misionieriui pajutau neapsakomą pagarbą ir meilę! Norėjau įamžinti tą patyrimą, taigi nudažiau tuos batus bronza. Kaskart įėjus į kabinetą, jie primena man, kaip mes visi turime stengtis nepriklausomai nuo aplinkybių. Ištrauka buvo iš Izaijo knygos: „O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, to, kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas ramybę, nešdamas gerąją naujieną, garsindamas išganymą, sakydamas Sionei, Tavo Dievas viešpatauja!“ (Izaijo 52:7.)

Mano brangūs broliai ir seserys, gerojo vyskupo žmona galbūt spėliojo, kodėl ją kviečia pranašas. Liudiju, kad mums jau nereikia spėlioti! (ŠAUKTUKAS)

Žinau, kad kiekvienas turime susidaryti ir vykdyti asmeninį planą, kaip entuziastingai tarnauti petys į petį su nuolatiniais misionieriais! (ŠAUKTUKAS)

Drauge su pranašu Džozefu Smitu liudiju: „Ir dabar, po daugelio liudijimų, pateiktų apie jį, šis yra visų paskiausias liudijimas, kurį pateikiame apie jį, – kad jis gyvena! (DS 76:22.) Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.