Tikrieji Ganytojai
Prezidentas Tomas S. Monsonas
Namų mokymas atsako į daugybę maldų ir leidžia mums pamatyti pokyčius, kurie gali įvykti žmonių gyvenime.
Šį vakarą konferencijų centre Solt Leik Sityje ir kitose tiek tolimose, tiek mažiau nutolusiose vietose susirinko turintieji Dievo kunigystę. Tikrai, Apaštalas Petras pavadino jus karališkąja kunigyste, net išrinktąja gimine.1 Ši privilegija kalbėti jums man yra garbė.
Vaikystėje kiekvieną vasarą kartu su šeima vykdavome į Provo kanjoną, esantį už maždaug 72 km į pietus ir truputį į rytus nuo Solt Leik Sičio, ten kelioms savaitėms apsistodavome namelyje šeimoms. Mes berniukai visada nekantravome eiti žvejoti ar maudytis upelyje, todėl ragindavome važiuoti greičiau. Tais laikais mano tėvas vairavo 1928 metų Oldsmobile markės automobilį. Jei jis viršydavo 56 km per valandą greitį, mano mama sakydavo: „Sulėtink! Sulėtink!“ O aš sakydavau: „Tėti, spausk! Spausk!“
Tėvas važiuodavo maždaug 56 km per valandą greičiu iki pat Provo kanjono arba kol pasiekdavome kelio vingį, kur kelią pastodavo avių banda, tad tekdavo sustoti. Mes stebėdavome, kaip šimtai avių žygiuodavo pro mus. Iš pradžių ganytojo nesimatė, tik keli šunys lodavo avims iš paskos. Vėliau pačiame bandos gale pasirodydavo piemuo ant arklio – be kamanų, tik su pavadžiu. Kartais jis susikūprinęs balne snausdavo, nes arklys žinojo, kur eiti, o lojantys šunys pasirūpindavo jo darbu.
Palyginkime tai su tuo, ką prieš daug metų mačiau Vokietijos Miuncheno mieste. Buvo sekmadienio rytas ir mes keliavome į misionierių konferenciją. Žvelgdamas pro misijos prezidento automobilio langus pamačiau avisvedantį ganytoją su lazda rankoje. Jos sekė jį, kad ir kur jis beeitų. Jei jis pasukdavo į kairę, jos sekė jį į kairę. Jei pasukdavo į dešinę, jos taip pat pasukdavo. Aš palyginau ganytoją, kuris vedė savo avis, su piemeniu, kuris tiesiog jojo šalia savo avių.
Jėzus sakė: „Aš gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias [avis].“2 Jis mums pateikė tobulą pavyzdį, koks turėtų būti tikrasis ganytojas.
Broliai, būdami Dievo kunigija turime ganytojų pareigą. Viešpats išmintingai davė nurodymus, kaip būti šeimų ganytojais Bažnyčioje, kur galime jiems tarnauti, mokyti ir liudyti. Tai vadinama namų mokymu ir apie tai norėčiau šį vakarą pakalbėti.
Bažnyčioje kiekvienos apylinkės vyskupas prižiūri kunigystę turinčių paskyrimą būti namų mokytojais, kad kiekvieną mėnesį būtų lankomi nariai namuose. Jie lanko poromis. Kur įmanoma, vaikinas, Aarono kunigystės kunigas ar mokytojas, vyksta kartu su suaugusiuoju, turinčiu Melchizedeko kunigystę. Lankant jiems paskirtus namus, turintis Aarono kunigystę turėtų dalyvauti mokyme. Toks pavedimas padėtų vaikinams pasiruošti misijai ir taip pat visą gyvenimą trunkančiai kunigystės tarnystei.
Namų mokymo programa atsirado po gauto apreiškimo, įpareigojančio įšventintus į kunigystę „mokyti, aiškinti, raginti, krikštyti <…> ir lankytis kiekvieno nario namuose, ir raginti juos melstis balsu ir slaptoje bei vykdyti visas šeimos pareigas, <…> nuolat prižiūrėti bažnyčią, būti su jais ir juos stiprinti; ir žiūrėti, kad bažnyčioje nebūtų nedorybės, nei grubumo vienas kito atžvilgiu, nei melavimo, šmeižimo, nei pikta kalbėjimo.“3
Prezidentas Deividas O. Makėjus mokė: „Namų mokymas yra viena iš svarbiausių ir labiausiai praturtinančių galimybių ugdyti, įkvėpti, patarti ir nukreipti mūsų Tėvo vaikus. <…> [Tai] yra dieviškas tarnavimas, dieviškas pašaukimas. Tai mūsų, kaip namų mokytojų, pareiga į kiekvienus namus ir širdį atnešti dievišką dvasią. Meilė darbui ir nuoširdžios pastangos atneš beribę ramybę, džiaugsmą ir pasitenkinimą [kilniam] ir pasišventusiam Dievo vaikų [mokytojui].“4
Mormono Knygoje skaitome, kad Alma „pašventė visus jų kunigus ir visus jų mokytojus; ir niekas kitas nebuvo pašvęstas, kaip tik teisūs vyrai.
Todėl jie prižiūrėjo savo žmones ir maitino juos tuo, kas siejasi su teisumu.“5
Vykdydami savo namų mokytojo pareigą, pasielgsime išmintingai, jei išsiaiškinsime ir suprasime kiekvieno šeimos nario sunkumus tam, kad efektyviai mokytume ir suteiktume reikiamą pagalbą.
Namų mokymas turbūt bus sėkmingesnis, jei iš anksto susitarsime dėl apsilankymo. Kad pailiustruočiau šį principą, papasakosiu tai, ką patyriau prieš daugelį metų. Tuo metu misionierių vykdomąjį komitetą sudarė Spenseris V. Kimbolas, Gordonas B. Hinklis ir Tomas S. Monsonas. Vieną vakarą brolis ir sesuo Hinkliai komiteto narius ir jų žmonas pasikvietė į savo namus pavakarieniauti. Vos pasibaigus gardžiai vakarienei kažkas pasibeldė į namų duris. Atvėręs duris Prezidentas Hinklis už jų pamatė stovintį jo namų mokytoją. Namų mokytojas tarė: „Žinau, kad neperspėjau apie savo atvykimą ir neatsivedžiau savo porininko, bet pamaniau, kad turėčiau atvykti šį vakarą. Taip pat nežinojau, kad turite svečių.“
Prezidentas Hinklis maloniai pakvietė namų mokytoją užeiti, prisėsti ir mokyti tris apaštalus ir jų žmonas apie mūsų, kaip narių, pareigas. Truputį virpėdamas iš baimės namų mokytojas stengėsi mokyti kaip įmanydamas. Prezidentui Hinkliui padėkojus, jis skubiai išėjo.
Paminėsiu dar vieną pavyzdį, kaip nereikia atlikti namų mokymo. Prieš keletą metų prezidentas Merionas Dž. Romnis buvo patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje. Jis pasakodavo apie savo namų mokytoją, kuris kartą šaltą žiemos vakarą atvyko aplankyti Romnio šeimos. Pakviestas užeiti prisėsti ir pasidalinti pamoka jis gniaužė rankose kepurę ir nerimastingai trypčiojo. Neidamas vidun jis tarė: „Žinote, broli Romni, lauke šalta ir aš neužgesinau automobilio variklio, kad neužšaltų. Stabtelėjau tik tam, kad galėčiau savo vyskupui pasakyti, kad atlikau savo lankymus.“6
Prezidentas Ezra Taftas Bensonas, pasidalinęs šiuo Prezidento Romnio patyrimu kunigijos susirinkime, pridūrė: „Broliai, mes galime dirbti geriau – daug geriau!“7 Aš pritariu.
Namų mokymas yra kur kas daugiau nei mechaninis apsilankymas kartą per mėnesį. Mūsų pareiga yra mokyti, įkvėpti ir motyvuoti, o lankant neaktyvius narius, padėti Dievo vaikams tapti aktyviems ir, galiausiai, išaukštintiems.
Norėdamas padėti mūsų darbe, pasidalinsiu šiuo išmintingu patarimu, kuris neabejotinai tinka namų mokytojams. Tai Abraomo Linkolno žodžiai: „Jei nori palenkti žmogų į savo pusę, pirma įtikink jį, kad esi jo draugas.“8 Taip pat Prezidentas Ezra Taftas Bensonas ragino: „Svarbiausia, būkite tikras savo mokomų žmonių ir šeimų draugas. <…>Draugas lankysis kiekvieną mėnesį ne vien iš pareigos. Draugui labiau rūpi padėti, nei būti pagirtam. Draugas rūpinasi. Draugas myli. Draugas išklauso ir padeda.“9
Namų mokymas atsako į daugybę maldų ir leidžia mums pamatyti pokyčius, kurie gali įvykti žmonių gyvenime.
To pavyzdys yra Dikas Hameris, kuris atvyko į Jutą pagal darbininkams skirtą programą depresijos šalyje metu. Jis susipažino ir susituokė su Bažnyčios nare. Sent Džordže, Jutoje, jis atidarė „Diko kavinę“, kuri tapo populiaria susibūrimų vieta.
Hamerių šeimai buvo paskirtas namų mokytojas Vilardas Milnas, kurį aš pažinojau. Kadangi spausdinau meniu Diko Hamerio kavinei, tai pažinojau ir jį. Lankydamasis Sent Džordže pasiteiraudavau savo bičiulio brolio Milno: „Kaip sekasi mūsų draugui Dikui Hameriui?“
Dažniausiai jis atsakydavo taip: „Sekasi po truputį.“
Kai Vilardas Milnas su bendratarniu lankydavosi Hamerių namuose, jie visada su Diku ir jo šeima pasidalindavo Evangelijos žinia bei savo liudijimais.
Bėgo metai ir vieną dieną Vilardas paskambino man, kad praneštų gerą žinią. Jis sakė: „Broli Monsonai, Dikas Hameris atsivertė ir ruošiasi krikštui. Jam beveik 90 metų ir buvome draugais beveik visą gyvenimą. Labai džiaugiuosi jo sprendimu. Buvau jo namų mokytojas daugybę metų.“ Džiugiai klausydamasis žinios Vilordo balse pastebėjau, kaip jis susigraudino.
Brolis Hameris tikrai pasikrikštijo ir po metų įžengė į gražiąją Sent Džordžo šventyklą, kur gavo savo endaumento ir užantspaudavimo palaiminimus.
Aš paklausiau Vilordo: „Ar kada tau teko nusiminti per visus tuos ilgus namų mokytojo tarnystės metus?“
Jis atsakė: „Ne, tai buvo verta visų pastangų. Stebint, kaip džiaugsmas aplanko Hamerių šeimos narius, mano širdis prisipildo dėkingumo už jų gyvenimui teikiamus Evangelijos palaiminimus ir už man suteiktą privilegiją kažkaip prisidėti. Esu labai laimingas.“
Broliai, mums teks privilegija metų metus lankyti ir mokyti daugelį žmonių, tarp kurių bus ir mažiau aktyvių ir visiškai pasišventusių. Jei sąžiningai vykdysime savo pašaukimą, turėsime daug progų laiminti kitų gyvenimus. Mūsų apsilankymai nuo Bažnyčios nutolusių žmonių namuose gali tapti raktu, kuris galiausiai atrakins duris jiems sugrįžti.
Turėdami tai omenyje, padėkime tiems, už kuriuos atsakome, ir atveskime juos prie Viešpaties stalo sotintis Jo žodžiu ir mėgautis Jo Dvasios bendryste, kad būtų ne „ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai.“10
Jei kažkuriam iš jūsų namų mokymas tapo įprasta rutina, leiskite pasakyti, kad nėra geresnio laiko nei dabar iš naujo pasišvęsti vykdyti savo namų mokymo pareigą. Nuspręskite jau dabar padaryti viską, kas reikalinga, kad padėtumėte tiems, už kuriuos esate atsakingi. Bus dienų, kai prireiks padrąsinimo, taip pat gali prireikti padėti namų mokymo bendratarniui atrasti laiko vykti su jumis kartu, tačiau jei būsite atkaklūs jums pasiseks.
Broliai, mūsų namų mokymo darbas niekada nesibaigia. Darbas nebus baigtas tol, kol mūsų Viešpats ir Mokytojas nepasakys: „Gana!“ Yra gyvenimų, kuriuos reikia nušviesti. Yra širdžių, kurias reikia paveikti. Yra sielų, kurias reikia išgelbėti. Mūsų šventa pareiga yra nušviesti, paveikti ir išgelbėti mums prižiūrėti patikėtas brangias sielas. Turime tai daryti ištikimai ir džiaugsmo kupinomis širdimis.
Baigdamas noriu pasidalinti pavyzdžiu, kokie namų mokytojai turime būti. Yra vienas Mokytojas, kuriam neprilygsta niekas. Jis mokė apie gyvenimą ir mirtį, apie pareigą ir likimą. Jis gyveno, ne kad jam tarnautų, bet kad Jis tarnautų, ne kad gautų, bet kad duotų, kad gelbėtų ne Savo gyvybę, bet pasiaukotų dėl kitų. Jis apibūdino meilę, gražesnę už geismą, skurdą, brangesnį už brangenybes. Apie Jį buvo atsiliepiama kaip apie Mokytoją, kuris mokė ne kaip Raštų aiškintojai, bet kaip turintis galią.11 Jo įstatymai įsirėždavo ne ant akmenų, bet žmonių širdyse.
Kalbu apie Mokytojų Mokytoją, patį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, visos žmonijos Gelbėtoją ir Išpirkėją. Biblijoje rašoma, kad Jis „vaikščiojo, darydamas gera“.12 Jei priimsime Jį savo nuolatiniu vadovu ir pavyzdžiu, galėsime gauti Jo Dievišką pagalbą namų mokyme. Bus palaiminti gyvenimai. Bus paguostos širdys. Bus išgelbėtos sielos. Tapsime tikraisiais ganytojais. Kad taip ir būtų, meldžiu didžio Ganytojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.