Turime rimtą priežastį džiūgauti
Kerolė M. Stefans
Pirmoji patarėja visuotinėje Paramos bendrijos prezidentūroje
Nežymiais ir paprastais būdais – mylėdamos, globodamos ir tarnaudamos kitoms – jūs aktyviai dalyvaujate gelbėjimo darbe.
Kai mano uošvis išėjo anapus, mūsų šeima susirinko drauge ir pasitiko kitus, atėjusius išreikšti jam pagarbą. Visą vakarą bendraudama su šeima ir draugais dažnai pastebėdavau, kad 10-metis vaikaitis Porteris stovi prie mano uošvės – jo „senelės“. Kartais jis stovėdavo už jos, stebėdamas kitus. Kartą pastebėjau, kad jis paėmė ją už rankos. Stebėjau jį, kai glostė jos rankas, apkabino ją ir stovėjo šalia jos.
Keletą dienų po to, negalėjau užmiršti šio vaizdo. Buvau paskatinta parašyti Porteriui apie tai, ką mačiau. Išsiunčiau žinutę elektroniniu paštu ir pasakiau, ką mačiau ir jaučiau. Priminiau Porteriui apie sandoras, kurias jis sudarė krikšto metu pacituodama Almos žodžius iš Mozijo 18-o skyriaus:
„Ir dabar, kadangi norite įeiti į Dievo kaimenę ir vadintis jo žmonėmis ir pasiryžę nešti vienas kito naštas, kad jos būtų lengvos;
taip, ir pasiryžę gedėti su tais, kurie gedi; taip, ir guosti tuos, kuriems reikia paguodos, ir būti Dievo liudytojais visada ir visame, ir visur, kur bebūtumėt, net iki mirties, <…> kad turėtumėte amžinąjį gyvenimą –
<…> jei tai jūsų širdžių troškimas, tai ar turite ką prieš, kad pasikrikštytumėte Viešpaties vardu, idant paliudytumėte priešais jį, kad sudarėte sandorą su juo, jog tarnausite Jam ir laikysitės Jo įsakymų, idant Jis gausiau išlietų savo Dvasią ant Jūsų?“1
Paaiškinau Porteriui, kad Alma mokė, jog tie, kurie nori pasikrikštyti, turi norėti tarnauti Viešpačiui tarnaudami kitiems visą savo gyvenimą! Pasakiau: „Nežinau, ar supratai, bet tai, kaip tu parodei meilę ir rūpestį senelei, buvo tavo sandorų laikymasis. Mes laikomės savo sandorų kiekvieną dieną, kai esame malonūs, kai parodome meilę bei rūpinamės vienas kitu. Tik norėjau, kad žinotum, jog didžiuojuosi tavimi, nes laikaisi sandorų. Ir toliau laikydamasis per krikštą sudarytų sandorų pasiruoši priimti kunigystę. Ši papildoma sandora suteiks tau daugiau galimybių laiminti ir tarnauti kitiems bei padės pasiruošti sandoroms, kurias sudarysi šventykloje. Ačiū, kad buvai man geras pavyzdys! Ačiū, kad parodei, kaip turėtų atrodyti tas, kuris laikosi sandorų!“
Porteris atsakė: „Močiute, ačiū už žinutę. Kai apkabindavau senelę, aš nežinojau, kad laikausi savo sandorų, bet jaučiau šilumą širdyje ir jaučiausi išties gerai. Žinau, kad tai buvo Šventoji Dvasia mano širdyje.“
Aš taip pat jaučiau šilumą, kai supratau, jog Porteris susiejo savo sandorų laikymąsi su pažadu, „kad Jo Dvasia visuomet būtų su [jais]”2 – pažadu, kuris tapo įmanomas gavus Šventosios Dvasios dovaną.
Seserys, lankydama jus visuose kraštuose pastebėjau, kad daugelis iš jūsų esate tokios kaip Porteris. Jūs tyliai stovite ir liudijate Dievą, gedite su tais, kurie gedi, ir guodžiate tuos, kuriems reikia paguodos, net negalvodamos, kad laikotės savo sandorų – sandorų, sudarytų krikšto vandenyse ir šventykloje. Nežymiais ir paprastais būdais mylėdamos, globodamos ir tarnaudamos kitoms, jūs aktyviai dalyvaujate gelbėjimo darbe, Dievo darbe „įgyvendinant žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.“3
Kaip „dukterys [Viešpaties] karalystėje“4 mes sudarėme šventas sandoras. Mes einame, kaip pasakė Nefis, „ankštu ir siauru keliu, kuris veda į amžinąjį gyvenimą“.5Visos esame skirtingose šio kelio vietose. Tačiau galime dirbti drauge padėdamos viena kitai „veržtis pirmyn, būdamos nepajudinamos dėl Kristaus, turėdamos tobulą vilties skaistumą ir meilę Dievui bei visiems žmonėms“.6
Džeinė tarnauja patarėja Merginų organizacijoje. Prieš keletą mėnesių ji sužinojo apie jaunimui planuojamą apylinkės veiklą – užkopti į vietą, kuri vadinasi Malano viršukalne. Ji labai džiūgavo, nes neseniai pati buvo užsibrėžusi tikslą ten įkopti.
Kai atvyko į trasos pradžią, prie jos priėjo gera jos draugė Ešli. Įsikibusi Džeinei į parankę, ji pasiūlė eiti drauge su ja sakydama: „Aš eisiu su tavimi.“ Ešli, kuriai tuo metu buvo 16 metų, turėjo šiokių tokių fizinių sunkumų, dėl kurių negalėjo labai sparčiai kopti. Tad ji ir Džeinė ėjo lėtai, stebėdamos Dangiškojo Tėvo kūrinius: virš jų stūksančias kalno viršūnės uolas ir aplinkui augančias gėles. Džeinė vėliau pasakė: „Tikrai greitai pamiršau apie savo tikslą įkopti į viršūnę, nes netrukus tai virto kitokiu nuotykiu – galimybe stebėti trasos grožybes, kurių būčiau nepastebėjusi, jei būčiau kopusi tik tam, kad pasiekčiau Malano viršukalnę.“
Džeinei ir Ešli toliau kopiant, labai atsilikusi nuo visos grupės, prie jų prisijungė Ema, kita apylinkės mergina, kuri nusprendė palaukti ir eiti drauge su jomis. Ema prisidėjo prie jų džiaugsmo. Ji išmokė jas dainos ir suteikė papildomos pagalbos bei padrąsino. Džeinė prisiminė: „Mes atsisėdome pailsėti, dainavome, kalbėjomės ir juokėmės. Turėjau galimybę pažinti Ešli ir Emą tokiu būdu, kokiu kitaip nebūčiau jų pažinusi. Tą vakarą svarbiausias buvo ne kalnas – buvo kai kas daug svarbesnio. Svarbiausia buvo pagalba viena kitai, žingsnis po žingsnio kopiant tuo keliu.“
Kai Džeinė, Ešli ir Ema kopė ir dainavo, ilsėjosi ir juokėsi kartu, jos turbūt negalvojo, kad „štai, mes dabar laikomės mūsų sandorų“. Bet jos laikėsi savo sandorų. Jos tarnavo viena kitai su meile, atjauta ir atsidavimu. Jos stiprino viena kitos tikėjimą padrąsindamos ir patarnaudamos viena kitai.
Vyresnysis Raselas M. Nelsonas mokė: „Kai suvokiame, kad esame sandoros vaikai, mes žinome, kas esame, ir ko iš mūsų tikisi Dievas. Jo įstatymas įrašomas mūsų širdyse.“7
Marina Kuzina yra Dievo sandoros dukra, žinanti, kas ji yra ir ko Dievas tikisi iš jos. Kai ji pakvietė mane į savo namus Omske Rusijoje, maniau, jog esu ten, kad tarnaučiau jai, bet greit supratau, kad buvau ten, kad mokyčiausi iš jos. Atsivertusioji Marina gyvena pagal mokymus, užrašytus Luko 22-ame skyriuje: „O tu sustiprėjęs stiprink brolius.“8 Ji tiki žodžiais gyvojo pranašo Tomo S. Monsono, kuris pasakė:
„Laikas nariams ir misionieriams susitelkti, bendradarbiauti, darbuotis Viešpaties vynuogyne siekiant atvesti sielas pas Jį. <…>
Kai vadovausimės tikėjimu, Viešpats parodys mums, kaip stiprinti Jo Bažnyčią savo apylinkėse bei skyriuose. Jis bus su mumis ir aktyviai padės mūsų misionieriškame darbe.
<…> Naudokite tikėjimą, <…> kai su malda svarstote, kurį iš savo šeimos, draugų, kaimynų ar pažįstamų norėtumėte pakviesti į savo namus susitikti su misionieriais ir išgirsti Sugrąžinimo žinią.“9
Vadovaudamasi šiuo patarimu Marina ne tik globoja ir tarnauja seserims, kurias buvo paprašyta aplankyti ir mokyti, bet stengiasi daryti daugiau, nei reikalauja ši užduotis. Ji turi daug draugių, kurios yra mažiau aktyvios, ir tokių, kurios dar negirdėjo Jėzaus Kristaus Evangelijos Sugrąžinimo žinios. Kiekvieną dieną ji naudojasi savo tikėjimu ir meldžiasi, kad sužinotų, kam reikia jos pagalbos, o tada eina ir darbuojasi pagal gautus raginimus. Ji skambina, reiškia savo meilę ir sako savo draugams: „Mums reikia jūsų.“ Ji kas savaitę rengia šeimos namų vakarus savo bute ir kviečia ateiti kaimynus, narius ir misionierius – ir juos visada vaišina. Ji kviečia juos ateiti į bažnyčią, laukia jų ir sėdi šalia, kai jie atvyksta.
Marina supranta vyresniojo Džefrio R. Holando priminimą, kad „kvietimas, gimęs iš jūsų meilės kitiems ir Viešpačiui Jėzui Kristui <…> niekada nepasirodys įžeidžiantis ar teisiantis“.10 Ji turi sąrašą žmonių, kurie teigia buvę įžeisti, ir toliau tarnauja jiems. Kadangi jie žino, kad ji juos myli, ji gali pasakyti jiems: „Neįsižeisk. Tai juk juokinga!“
Marina yra sandorų besilaikanti Jėzaus Kristaus mokinė. Nors jos namuose nėra asmens, turinčio kunigystę, ji kasdien jaučia Dievo galią dėl šventyklos sandorų, kai ryžtingai kopia šiuo keliu toliau, stengdamasi ištverti iki galo ir pakeliui padėti kitiems dalyvauti gelbėjimo darbe.
Ar man dalinantis su jumis šiais patyrimais matėte save gelbėjimo darbe? Skirkite minutėlę ir pasvarstykite apie kitą Dievo dukrą, kurią reikia padrąsinti grįžti į sandorų kelią arba kuriai reikia trupučio pagalbos, kad išliktų šiame kelyje. Kreipkitės dėl jos į Dangiškąjį Tėvą. Ji yra Jo duktė. Jis žino ją vardu. Jis taip pat pažįsta jus ir Jis pasakys jums, ko jai reikia. Būkite kantrios ir nesiliaukite melstis už ją, o tada veikite pagal gaunamus nurodymus. Kai veiksite pagal tuos nurodymus, Dvasia jums paliudys, kad jūsų auka yra priimtina Viešpačiui.
Sesuo Eliza R. Snou su dėkingumu pažymėjo seserų pastangas stiprinti viena kitą. Ji joms pasakė, kad nors Bažnyčia neveda įrašų apie kiekvieną jų auką, skirtą padėti toms, kurioms reikia pagalbos, Viešpats turi tobulą jų tarnystės darbų aprašymą.
„Prezidentas Džozefas Smitas sakė, kad ši bendrija buvo suorganizuota sieloms gelbėti. Ką [mes darome], kad grąžintume tuos, kurie nuklydo? kad sušildytume širdis tų, kurie nebesidomi Evangelija? Yra rašoma kita jūsų tikėjimo, maloningumo, jūsų gerų darbų bei jūsų žodžių knyga. Rašomas metraštis. Niekas neliks nepastebėta!“11
Mormono Knygoje Amonas kalba apie rimtą priežastį džiūgauti. Jis sako: „Ir dabar aš klausiu, kokių gi didelių palaiminimų Jis [Dievas] suteikė mums? Ar galite pasakyti?
Dėl susijaudinimo Amonas nelaukia atsakymo. Jis tęsia: „Štai aš atsakau už jus; <…> tai yra tas palaiminimas, kuris buvo suteiktas mums, kad mes buvome padaryti įrankiais Dievo rankose šiam didžiam darbui įgyvendinti.“12
Esame sandoros dukterys Viešpaties karalystėje ir turime galimybę būti įrankiai Jo rankose. Dalyvaudamos gelbėjimo darbe kiekvieną dieną mažais ir paprastais būdais – globodamos, stiprindamos ir mokydamos kitus – galėsime prisijungti prie Amono, kuris pareiškė:
„Bet štai mano džiaugsmas pilnas, taip, mano širdis kupina džiaugsmo, ir aš džiūgausiu savo Dievu.
Taip, aš žinau, kad esu niekas; kas dėl mano jėgos, aš esu silpnas, bet giriuosi savo Dievu, nes Jo stiprybėje aš galiu padaryti viską.“13
Visa tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.