„Neapvilsiu tavęs ir nepaliksiu!“
Prezidentas Tomas S. Monsonas
Mūsų Dangiškasis Tėvas <…> žino, kad pasitikdami ir įveikdami išbandymus, kuriuos privalome pereiti, mes mokomės, augame ir stiprėjame.
Šį vakarą savo dienoraštyje įrašysiu: „Tai buvo viena labiausiai įkvepiančių sesijų iš visų visuotinių konferencijų, kuriose man teko būti. Viskas buvo labai didinga ir dvasinga.“
Broliai ir seserys, kai prieš pusmetį susitikome visuotinėje konferencijoje, mano mieloji žmona Francis gulėjo ligoninėje, nes prieš kelias dienas krisdama smarkiai susižeidė. Gegužę, po ilgų narsių pastangų įveikti susižeidimus, ji iškeliavo amžinybėn. Labai jos ilgiuosi. 1948 metų spalio 7 dieną mudu susituokėme Solt Leiko šventykloje. Rytoj būtų mūsų 65-osios vestuvių metinės. Ji buvo mano viso gyvenimo meilė, mano patikima ir artimiausia draugė. Pasakymas, kad jos ilgiuosi, tikrai neperteikia tikrųjų mano jausmų.
Ši konferencija pažymi 50 metų nuo to laiko, kai Prezidentas Deividas O. Makėjus pašaukė mane į Dvylikos Apaštalų Kvorumą. Per visus tuos metus jaučiau visišką ir visapusišką mano mielos bendražygės palaikymą. Ji begalę kartų aukojosi, kad galėčiau vykdyti savo pašaukimą. Niekada negirdėjau jos skundžiantis, nors man dažnai tekdavo palikti ją, mūsų vaikus ir išvykti kelioms dienoms ar net kelioms savaitėms. Ji buvo tikras angelas, tikrai.
Noriu išreikšti savo ir savo šeimos padėką už nepaprastą meilės mums išliejimą po Francis mirties. Gavome šimtus atvirukų iš viso pasaulio, kuriuose buvo reiškiamas susižavėjimas ja ir užuojauta mūsų šeimai. Sulaukėme daugybės nuostabių gėlių puokščių. Esame dėkingi už begalę aukų, kurios į Bažnyčios bendrąjį misionierių fondą buvo paaukoti jos vardu. Visų jos paliktųjų vardu reiškiu gilią padėką už tai, kaip maloniai ir širdingai išreiškėte savo meilę.
Šiuo jausmingu išsiskyrimo metu mane labiausiai guodė mano liudijimas apie Jėzaus Kristaus Evangeliją ir žinojimas, kad mano brangioji Francis vis dėlto gyvena. Žinau, kad mūsų išsiskyrimas tėra laikinas. Dievo namuose esame užantspauduoti žmogaus, turinčio įgaliojimą surišti tiek žemėje, tiek ir danguje. Žinau, kad vieną dieną vėl susitiksime ir daugiau niekada neišsiskirsime. Būtent šis žinojimas mane labai palaiko.
Broliai ir seserys, nesuklysime teigdami, kad dar negyveno toks žmogus, kuris nebūtų patyręs kančios ar liūdesio, o žmonijos istorijoje nebuvo tokio laikmečio, kad nebūtų buvę didelės sumaišties ar vargo.
Kai gyvenimo kelyje patiriame didelę nelaimę, kyla pagunda paklausti: „Kodėl man?“ Kartais tunelio gale nesimato šviesos, nesimato aušros, kuri išsklaidytų nakties tamsą. Jaučiamės apimti nevilties dėl sudužusių svajų ir sielvarto dėl žlugusių vilčių. Tada pritariame bibliniam maldavimui: „Ar nėra balzamo Gileade?“1 Jaučiamės apleisti, sielvarto sugniuždyti ir vieniši. Į savo asmenines negandas esame linkę žiūrėti pro iškreiptą pesimizmo prizmę. Ieškodami savo problemų sprendimų tampame nekantrūs ir pamirštame, kad dažnai reikia dangiškos dorybės – kantrybės.
Patiriami sunkumai yra tikrasis mūsų sugebėjimo ištverti išbandymas. Kiekvienam iš mūsų belieka atsakyti į šį esminį klausimą: ar pasiduosiu, ar eisiu iki galo? Kai kurie pasiduoda, nes mano, kad nepajėgs įveikti sunkumų. Ėjimas iki galo taip pat reiškia ištvėrimą iki pačios gyvenimo pabaigos.
Apmąstydami visus mus galinčius užklupti įvykius, kartu su senovės Jobu galime pasakyti: „Iš tikrųjų žmogus gimsta vargti“2. Jobas buvo „be priekaištų ir doras“ žmogus, „dievobaimingas ir besišalinantis pikta“3. Teisiam ir pasiturinčiam Jobui teko susidurti su išbandymu, kuris galėjo sugniuždyti kiekvieną. Netekęs turtų, paniekintas draugų, varginamas kančių, sukrėstam šeimos netekties, jis išgirdo patarimą: „Keik Dievą ir mirk“4. Jis atsispyrė tokiam gundymui ir iš pačių savo kilnios sielos gelmių pareiškė:
„Štai net dabar mano liudytojas yra danguje; tas, kuris laiduoja už mane, yra aukštybėse“5.
„Aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas“6.
Jobas išlaikė tikėjimą. Ar ir mes taip pasielgsime, kai susidursime su savo iššūkiais?
Kai kyla pagunda manyti, kad mums per daug gyvenimo smūgių, nepamirškime, kad kiti praėjo tą kelią, ištvėrė ir tada nugalėjo.
Šiame laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpyje Bažnyčios istorija yra kupina pasakojimų apie žmones, kurie, kad ir kaip sunku buvo, jie vis tiek liko nepajudinami ir nenusiminė. Kodėl? Todėl, kad Jėzaus Kristaus Evangeliją jie pavertė savo gyvenimo ašimi. Būtent tai mus trauks pirmyn, kad ir kas mus ištiktų. Nors ir toliau patirsime sunkių iššūkių, tačiau sugebėsime juos pasitikti, atremti ir galiausiai nugalėti.
Nuo skausmo lovos, nuo ašaromis permirkusios pagalvės dangun mus pakylės šis dieviškas patikinimas ir brangus pažadas: „Neapvilsiu tavęs ir nepaliksiu!“7. Tai neįkainojama paguoda.
Keliaudamas po visą platųjį pasaulį ir vykdydamas savo pašaukimo pareigas sužinojau daug dalykų, įskaitant tai, kad liūdesys ir sielvartas yra visuotinis reiškinys. Negaliu net pradėti matuoti visos tos širdgėlos ir sielvarto, kurį regėjau lankydamasis pas širdgėlos apimtus, pasiligojusius, besiskiriančius, vargstančius su savo paklydėliu sūnumi ar dukterimi, ar kenčiančius nuo nuodėmės padarinių žmones. Šis sąrašas gali tęstis ir tęstis, nes mus gali ištikti visokiausios problemos. Sunku išskirti tik vieną pavyzdį, tačiau kaskart pagalvojęs apie iššūkius, vis prisimenu brolį Bremsą, vieną mano paauglystės laikų Sekmadieninės mokyklos mokytoją. Jis buvo ištikimas Bažnyčios narys, auksinės širdies žmogus. Jis su žmona, Sedi, turėjo aštuonis vaikus, kurių dauguma buvo to paties amžiaus, kaip ir mūsų šeimoje.
Kai mudu su Francis susituokę išsikėlėme iš tos apylinkės, brolį ir seserį Bremsus bei jų šeimos narius matydavome vestuvėse ir laidotuvėse bei apylinkės susitikimuose.
1968 m. brolis Bremsas neteko savo žmonos Sedi. Bėgant metams mirė du iš jo aštuonių vaikų.
Vieną dieną, prieš beveik 13 metų, man paskambino vyriausia brolio Bremso anūkė. Ji paaiškino, kad jos seneliui sukako 105-eri metai. Ji pasakė: „Jis gyvena nedideliuose senelių slaugos namuose, bet kiekvieną sekmadienį ten susitinka su visa savo šeima ir moko Evangelijos“. Ji tęsė: „Praeitą sekmadienį senelis mums pranešė: „Brangieji mano, šią savaitę ketinu mirti. Prašau, paskambinkite Tomiui Monsonui. Jis žinos, ką daryti.““
Jau kitą vakarą aplankiau brolį Bremsą. Buvau ilgokai jo nematęs. Negalėjau jam nieko pasakyti, nes jis nebegirdėjo. Negalėjau jam ir parašyti, kad jis perskaitytų, nes jis nebematė. Man pasakė, kad šeimos nariai su juo bendraudavo suimdami jo dešinės rankos pirštą ir kairės jo rankos delne išvedžiodami lankytojo vardą. Visa kita jam buvo pranešama taip pat. Aš taip ir padariau: suėmiau jo pirštą ir parašiau „T-O-M-I-S M-O-N-S-O-N-A-S“, nes taip jis visuomet mane vadino. Brolis Bremsas labai pradžiugo ir suėmęs mano rankas uždėjo sau ant galvos. Supratau, kad jis troško gauti kunigystės palaiminimą. Prie manęs prisijungė mane atvežęs vairuotojas, uždėjome savo rankas broliui Bremsui ant galvos ir suteikėme trokštamą palaiminimą. Po to iš jo nereginčių akių pasruvo ašaros. Jis dėkodamas sugriebė mūsų rankas. Nors jis negirdėjo mūsų sakomo palaiminimo, bet stipriai jautėme Dvasią, tad tikiu, jog jam buvo duota žinoti, kad jam buvo suteiktas reikiamas palaiminimas. Šis mielas žmogus negalėjo matyti. Negalėjo girdėti. Dieną ir naktį jis buvo uždarytas mažame senelių slaugos namų kambarėlyje. Bet šypsena jo veide ir jo pasakyti žodžiai palietė mano širdį. Jis pasakė: „Ačiū, mano Dangiškasis Tėvas man toks geras.“
Tą savaitę, kaip ir numatė brolis Bremsas, jis mirė. Jis niekada negalvojo, ko jam trūksta; atvirkščiai – jis visuomet buvo labai dėkingas už gausybę palaiminimų.
Mūsų Dangiškasis Tėvas, kuris gausiai parūpina mums tai, kuo galėtume mėgautis, taip pat žino, kad pasitikdami ir įveikdami išbandymus, kuriuos privalome pereiti, mes mokomės, augame ir stiprėjame. Žinome, kad ateis metas, kai patirsime širdį veriantį sielvartą, kai gedėsime ir kai būsime bandomi, kiek galime pakelti. Tačiau tokie sunkumai suteikia galimybę keistis į gerą, pertvarkyti savo gyvenimus pagal Dangiškojo Tėvo mokymus ir tapti kitokiems, nei buvome – geresniems, supratingesniems, labiau užjaučiantiems ir su stipresniais liudijimais.
Tai turėtų būti mūsų tikslas – nenuleisti rankų ir ištverti; ir taip pat, einant pro džiaugsmo saulėkaitą ir sielvarto šaltį – tapti labiau dvasiškai išgrynintiems. Jei nereikėtų įveikti iššūkių ar išspręsti problemų, tai liktume tokie, kokie esame – mažai ar visiškai nepažengę link mūsų tikslo – amžinojo gyvenimo. Vienas poetas labai panašią mintį išreiškė tokiais žodžiais:
Mediena gera neužauga lengvai –
Stiprybę jos ugdo nuožmūs veiksniai.
Šviesa kai aukščiau, medžiai augs aukštesni,
Kai audros stipresnės, jie taps stipresni.
Nuo saulės ir šalčio, nuo sniego, lietaus,
Ir medžiai, ir žmonės stiprybės įgaus.8
Tik Mokytojas težino, kokie dideli mūsų išbandymai, skausmai ir kančios. Jis vienintelis negandų metu gali suteikti amžiną ramybę. Tik Jis gali paliesti mūsų iškankintas sielas Savo guodžiančiu žodžiu:
„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!
Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.
Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“9
Jis yra su mumis tiek geriausiais, tiek blogiausiais laikais. Jis pažadėjo, jog tai niekada nesikeis.
Mano broliai ir seserys, įsipareigokime mūsų Dangiškajam Tėvui taip, kad bėgant metams ar ištikus gyvenimo krizėms tas įsipareigojimas neatslūgtų. Neturėtų būti taip, kad mums reikėtų patirti sunkumus, idant prisimintume Jį; neturėtų būti taip, jog dėl netikėjimo ir nepasitikėjimo Juo būtume verčiami nusižeminti.
Visada stenkimės būti arti savo Dangiškojo Tėvo. Kad taip būtų, turime kasdien Jam melstis ir Jo klausytis. Tikrai Jo „kas valandą mums reik“ – ar tai būtų saulėta, ar lietinga valanda. Tegul mūsų nuolatinis šūkis būna Jo pažadas: „Neapvilsiu tavęs ir nepaliksiu!“10
Visa savo sielos stiprybe liudiju, kad Dievas yra gyvas ir mus myli, kad Jo Viengimis Sūnus gyveno ir mirė dėl mūsų ir kad Jėzaus Kristaus Evangelija yra toji skvarbi šviesa, kuri peršviečia mūsų gyvenimo tamsą. Kad taip būtų visada – to meldžiu šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.