Galia, džiaugsmas ir meilė, kylantys iš sandorų laikymosi

Linda K. Burton

Visuotinė Paramos bendrijos prezidentė

Kviečiu visus įvertinti, kaip stipriai mylime Gelbėtoją, pagal tai, kiek džiaugsmingai laikomės savo sandorų.

Norėčiau pradėti pasidalindama istorija, kuri jaudina mano širdį.

Vieną vakarą žmogus pakvietė savo penkias avis į pašiūrę nakčiai. Jo šeima su dideliu susidomėjimu stebėjo, kaip jam paprastai pakvietus: „Eikit šen“, visos penkios galvos tučtuojau pakilo ir atsisuko į jo pusę. Keturios avys metėsi link jo. Su meiliu gerumu jis švelniai paglostė kiekvienos galvą. Avys pažino jo balsą ir mylėjo jį.

Bet penktoji avis neatbėgo. Tai buvo didelė mitulė avis, kurią prieš kelias savaites atidavė jos savininkas teigdamas, kad ji yra laukinė, aikštinga ir veda kitas avis iš kelio. Naujasis savininkas priėmė šią avį ir pririšo savo lauke kelioms dienoms, kad ji išmoktų likti vienoje vietoje. Jis kantriai ją mokė mylėti jį ir kitas avis, kol galiausiai ji liko tik su trumpa virvele aplink kaklą, bet nepririšta.

Tą vakarą, stebimas savo šeimos, žmogus priėjo prie mitulės avies, kuri stovėjo lauko pakraštyje, ir vėl švelniai pasakė: „Eikš šen. Daugiau nesi pririšta. Esi laisva.“ Tada meiliai ištiesė į ją savo ranką, uždėjo ant galvos ir grįžo drauge su ja bei kitomis avimis į pašiūrę.¹

Šios istorijos fone meldžiu, kad Šventoji Dvasia padėtų mums šį vakarą kartu mokytis apie sandorų laikymąsi. Sandorų sudarymas ir laikymasis reiškia, kad pasirenkame prisirišti prie Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus. Tai įsipareigojimas sekti Gelbėtoju. Tai pasitikėjimas Juo ir troškimas parodyti dėkingumą už kainą, kurią Jis sumokėjo, kad išlaisvintų mus per beribę Apmokėjimo dovaną.

Vyresnysis Džefris R. Holandas paaiškino, kad „sandora – tai įpareigojanti dvasinė sutartis, iškilmingas pažadas Dievui, mūsų Tėvui, kad gyvensime, mąstysime ir elgsimės tam tikru būdu – Jo Sūnaus, Viešpaties Jėzaus Kristaus būdu. Savo ruožtu, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia pažada mums visą amžinojo gyvenimo didingumą.“² Šioje įpareigojančioje sutartyje Viešpats nustato sąlygas, o mes sutinkame jų laikytis. Sandorų sudarymas ir laikymasis – tai mūsų pasišventimo tapti panašiems į Gelbėtoją išraiška.³ Idealas – siekti nusistatymo, kurį geriausiai išreiškia keletas mėgstamos giesmės frazių: „Aš eisiu tenai, kur norėsi Tu. <…> Kalbėsiu aš tai, ką man liepsi Tu. <…> Aš būsiu, kuo liepsi man būt.“⁴

Kodėl sudarome sandoras ir jų laikomės?

1. Sandorų laikymasis stiprina, teikia galios ir saugumo.

Nefis regėjime matė, kad Viešpats laimina tuos, kurie laikosi sandorų: „Ir buvo taip, kad aš, Nefis, išvydau Dievo Avinėlio galią, nusileidusią ant Dievo Avinėlio <…> Viešpaties sandoros žmonių <…> ir jie buvo ginkluoti teisumu ir Dievo galia su didele šlove.“⁵

Neseniai susipažinau su nauja brangia drauge. Ji liudijo, kad po to, kai gavo šventyklos apdovanojimą, pasijuto sustiprinta galia atsispirti pagundoms, su kuriomis anksčiau kovojo.

Kai laikomės sandorų, taip pat gauname drąsos ir stiprybės padėti nešti vienas kito naštas. Širdgėlos prislėgta sesuo turėjo sūnų, kuris patyrė sunkų mirtiną išbandymą. Tikėdama, kad jos Paramos bendrijos seserys laikosi savo sandorų, ji drąsiai pakvietė jas pasninkauti ir melstis už jos sūnų. Kita sesuo apgailestavo, kad kadaise nepaprašė panašios maldos iš savo seserų. Keletą metų prieš tai jos pačios sūnus buvo patekęs į bėdą. Ji apgailestavo, kad tada nepakvietė jų padėti savo šeimai nešti šią naštą. Gelbėtojas sakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“⁶

O seserys, mes visos turime naštų nešti ir naštų pasidalinti. Kvietimas nešti vieniems kitų naštas yra kvietimas laikytis mūsų sandorų. Liusi Mak Smit patarimas pirmajai Paramos bendrijai dabar yra svarbesnis nei bet kada: „Mes turime branginti viena kitą, prižiūrėti viena kitą, guosti viena kitą ir priimti pamokymus, kad visos kartu galėtume susėsti danguje.“⁷ Tai geriausias sandorų laikymosi ir lankomojo mokymo būdas!

Mormono Knyga primena mums, kad net pranašas Alma turėjo sunkumų dėl maištingo sūnaus. Bet Alma buvo palaimintas dėl sandorų besilaikančių brolių ir seserų evangelijoje, kurie buvo giliai atsivertę į Viešpatį ir žinojo, ką reiškia nešti vienas kito naštas. Mozijo knygoje yra eilutė, kurioje kalbama apie Almos didžio tikėjimo maldas dėl savo sūnaus. Bet metraštis sako, kad „Viešpats išgirdo savo žmonių maldas ir taip pat maldas savo tarno Almos“.⁸

Žinome, kad Viešpats visada džiaugiasi „atgailaujančia siela“⁹, bet mes labiau už viską trokštame, kad mūsų vaikai sektų Prezidento Henrio B. Airingo patarimu „pradėti anksti ir būti nuosekliems“ sudarant ir laikantis sandorų.¹⁰ Neseniai kunigijos ir pagalbinių organizacijų vadovų taryboje kilo provokuojanti mintis ir nuoširdus klausimas: ar tikrai tikimės, kad aštuonmečiai laikysis savo sandorų? Kadangi posėdžiavome kartu, buvo patarta, kad vienas būdas paruošti vaikus sudaryti ir laikytis šventų krikšto sandorų yra padėti jiems išmokti pažadėti ir laikytis paprasto pažado.

Tikintys tėvai yra įgalioti žinoti, kaip geriausiai mokyti, kad patenkintų savo vaikų poreikius. Kai tėvai siekia ir veikia pagal asmeninį apreiškimą, tariasi kartu ir vadovauja bei moko paprastų Evangelijos principų, jie turės galią sustiprinti ir apsaugoti savo šeimas. Kiti šeimos nariai taip pat gali padėti. Kaip svarbu laikytis pažado, mano mielas senelis mokė mus per paprastą dainą. Ji skambėjo maždaug taip: „Prieš duodamas pažadą, gerai jį apsvarstyk. Bet kai pažadėjai, savo širdy tai išraižyk.“ Tos trumpos dainelės buvo mokoma su meile, įsitikinimu ir galia, nes senelis pažadus išraižydavo savo širdyje.

Viena mano pažįstama išmintinga mama savo vaikus sąmoningai skatina padėti jai laikytis sandorų. Ji džiugiai neša savo kaimynų, draugų ir skyriaus narių naštas ir guodžia tuos, kuriems reikia paguodos. Todėl nestebina, kad jos jauna dukra kreipėsi pagalbos norėdama sužinoti, kaip geriausiai paguosti draugę, kurios tėvas neseniai mirė. Tai buvo tobula situacija mokyti, kad jos noras paguosti draugę buvo viena krikšto sandorų laikymosi pusė. Ar galime tikėtis, kad vaikai sudarys šventyklos sandoras ir jų laikysis, jei nesitikime, kad jie laikysis pirmosios – krikšto sandoros?

Vyresnysis Ričardas G. Skotas pastebėjo: „Vienas didžiausių palaiminimų, kurį galime pasiūlyti pasauliui, yra galia krisčioniškų namų, kur mokoma Evangelijos, laikomasi sandorų ir liejasi meilė.“¹¹ Kokiais būdais galime sukurti tokius namus, kad galėtume paruošti savo vaikus sudaryti šventyklos sandoras ir jų laikytis?

Galime drauge svarstyti, ką reiškia būti vertiems šventyklos rekomendacijos.
Galime drauge aiškintis, kaip klausyti Šventosios Dvasios. Kadangi šventyklos apdovanojimas gaunamas per apreiškimą, turime įgyti šį gyvybiškai svarbų įgūdį.
Galime drauge aiškintis, kaip mokytis naudojant simbolius, pradėdami nuo šventų krikšto ir sakramento simbolių.
Galime drauge aiškintis, kodėl kūnas yra šventas, kodėl kartais jis vadinamas šventykla ir kaip kuklūs ir tvarkingi drabužiai susiję su šventa šventyklos apdarų prigimtimi.
Raštuose galime drauge aiškintis laimės planą. Kuo geriau pažinsime Dangiškojo Tėvo planą bei Apmokėjimą iš Raštų, tuo prasmingesnis bus šventyklos garbinimas.
Galime drauge mokytis iš savo protėvių pasakojimų, tyrinėti šeimos istoriją, indeksuoti ir atlikti vikarinį šventyklos darbą už brangius mirusiuosius.
Galime drauge aiškintis, ką reiškia apdovanojimas, apeigos, užantspaudavimas, kunigystė, raktai ir kiti žodžiai, susiję su garbinimu šventykloje.
Galime mokyti, jog į šventyklą vykstame, kad sudarytume sandoras su Dangiškuoju Tėvu, o į namus grįžtame jų laikytis!¹²

Mokydami prisiminkime žodžių „geras, geresnis ir geriausias“ koncepciją.¹³ Mokyti savo vaikus apie šventyklą yra gerai. Dar geriau yra ruošti juos sudaryti sandoras ir jų laikytis. Geriausia yra mokyti juos savo pavyzdžiu, kai mes su džiaugsmu laikomės savo krikšto ir šventyklos sandorų! Seserys, ar suprantame, koks svarbus mūsų vaidmuo gelbėjimo darbe, kai globojame, mokome ir ruošiame vaikus tobulėti sandorų kelyje? Galia tai padaryti ateis, kai gerbsime ir laikysimės savo sandorų.

2. Sandorų laikymasis yra gyvybiškai svarbus laimei.

Prezidentas Tomas S. Monsonas mokė: „Turime gerbti šventas sandoras – ištikimybė joms būtina laimei.“¹⁴ Antrojoje Nefio knygoje skaitome: „Ir buvo taip, kad mes gyvenome laimingą gyvenimą.“¹⁵ Truputį anksčiau tame pačiame skyriuje sužinome, kad Nefis ir jo žmonės buvo tik ką baigę statyti šventyklą. Neabejotinai jie su džiaugsmu laikėsi sandorų. Ir Almos knygoje skaitome: „Bet štai niekada nuo Nefio dienų nebuvo laimingesnio laiko tarp Nefio žmonių negu Moronio dienomis.“¹⁶ Kodėl? Ir vėl ankstesnėje eilutėje sužinome, kad jie „ištikimai laikėsi Viešpaties įsakymų“.¹⁷ Besilaikantieji sandorų laikosi įsakymų!

Man patinka eilutės, kuriose rašoma: „Ir dabar, kada žmonės išgirdo šiuos žodžius [krikšto sandorą nusakančius žodžius], jie iš džiaugsmo plojo rankomis ir šaukė: tai mūsų širdžių troškimas.“¹⁸ Man patinka toks jų širdžių troškimas. Jie džiaugsmingai troško sudaryti savo sandoras ir jų laikytis!

Vieną sekmadienį jauna sesuo džiaugsmingai sušuko: „Šiandien galėjau priimti sakramentą!” Kada pastarąjį kartą džiaugėmės tokia privilegija? Kaip tai išreiškiame? Tai darome nuolat atmindami Gelbėtoją ir visuomet laikydamiesi Jo įsakymų, iš kurių vienas yra laikyti Jo Šabo dieną šventa. Tai darome nuolatJį atmindami per asmeninę ir šeimos maldą, kasdienį Raštų studijavimą ir kassavaitinį šeimos namų vakarą. O kai elgiamės nedėmesingai ar atsainiai su šiais svarbiais dalykais, turime atgailauti ir pradėti iš naujo.

Sandorų sudarymas ir džiaugsmingas jų laikymasis suteikia galią ir gyvybę gyvybiškai svarbioms šventoms ir gelbstinčioms apeigoms, kurias turime priimti, kad galėtume pelnyti „[viską], ką turi mano Tėvas“.¹⁹ Mokydamas Henris B. Airingas apeigas ir sandoras vadino „dvasiniais orientyrais“: „Pastarųjų dienų šventieji yra sandoros žmonės. Nuo krikšto dienos per dvasinius gyvenimo orientyrus mes pažadame Dievui, o Jis pažada mums. Jis visada laikosi savo pažadų, duotų per Jo įgaliotus tarnus; tačiau tai svarbus mūsų gyvenimų išbandymas, kad išaiškėtų, ar mes sudarysime ir laikysimės savo sandorų su Juo.“²⁰

3. Sandorų laikymasis rodo mūsų meilę Gelbėtojui ir Dangiškajam Tėvui.

Iš visų priežasčių, dėl kurių turime stropiai laikytis savo sandorų, visų svarbiausia yra meilė. Apmąstant meilės principą, mano širdį jaudina tokia Senojo Testamento eilutė – kurio gi nesujaudintų biblinė Jokūbo ir Rachelės meilės istorija: „Jokūbas ištarnavo už Rachelę septynerius metus, bet jie atrodė jam tarsi keletas dienų – taip labai ją mylėjo.“²¹ Seserys, ar mes laikomės savo sandorų su tokia gilia ir pasiaukojančia meile?

Kodėl Gelbėtojas troško laikytis su Tėvu sudarytų sandorų ir įvykdyti savo dievišką misiją išpirkti pasaulio nuodėmes? Dėl savo meilės Tėvui ir savo meilės mums. Kodėl Tėvas sutiko ir leido, kad Jo Viengimis ir tobulas Sūnus kęstų neapsakomą skausmą už pasaulio nuodėmes, sielvartus, ligas ar negalavimus bei visa, kas neteisinga šiame gyvenime? Atsakymą randame šiuose žodžiuose: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo Viengimį Sūnų.“²²

„Jei iki galo suvoktume tą gausybę palaimų, kurias gavome per mūsų išpirkimą, nebūtų nieko, ko Viešpaties paprašyti mes uoliai ir noriai nepadarytume.“²³ Pagal šį Prezidento Džozefo Fildingo Smito pareiškimą, sandorų laikymasis – tai būdas išreikšti savo meilę už nesuvokiamą, beribį mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo Apmokėjimą bei tobulą mūsų Dangiškojo Tėvo meilę.

Vyresnysis Holandas jaudinančiai patarė: „Nesu tikras, kokie mūsų patyrimai bus Teismo dieną, bet labai nustebsiu, jei per kurį nors pokalbį Dievas nepaklaus mūsų taip pat, kaip Kristus paklausė Petro: „Ar mylėjai mane?“²⁴ Šįvakar kviečiu mus visus įvertinti, kaip stipriai mes mylime Gelbėtoją, pagal tai, kaip džiaugsmingai laikomės savo sandorų. Gelbėtojas pasakė: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.“²⁵ O kaip labai mums visiems reikalingas pastovus Gelbėtojo apsireiškimas mūsų kasdieniame gyvenime!

Prisiminkime, kad net tie, kurie praeityje maištavo arba šiuo metu kamuojasi, gali pajusti Gerojo Ganytojo ranką ant savo galvos ir išgirsti Jo balsą, sakantį: „Eik šen. Daugiau nesi pririštas. Esi laisvas.“ Gelbėtojas pasakė: „Aš esu gerasis ganytojas: gerasis ganytojas atiduoda savo gyvybę už avis.“²⁶ Jis gali taip sakyti, nes laikėsi savo sandorų su meile. Tada kyla klausimas, ar taip darysime ir mes? Tad eikime pirmyn su tikėjimu, džiugiomis širdimis ir su dideliu troškimu laikytis sandorų. Štai taip mes parodysime savo meilę mūsų Dangiškajam Tėvui ir mūsų Gelbėtojui, apie kuriuos abu liudiju su didele meile, Jėzaus Kristaus vardu, amen.