Jeremijo raudos: saugokitės vergovės

Vyresnysis Kventinas L. Kukas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Mūsų užduotis – išvengti bet kokios vergovės, padėti Viešpačiui surinkti Jo išrinktuosius ir aukotis dėl augančios kartos.

Santuokos pradžioje mudu su žmona Meri nusprendėme, kad, kiek įmanoma, stengsimės rinktis veiklas, kuriose galėtume dalyvauti drauge. Taip pat norėjome taupiai naudoti savo pinigus. Meri mėgsta muziką ir, be abejo, nerimavo, kad aš galiu per daug sureikšminti sporto renginius. Tad ji išsiderėjo, kad visų mokamų renginių santykis būtų toks: du miuziklai, operos ar kultūriniai renginiai už kiekvienas beisbolo varžybas.

Iš pradžių dėl operų priešinausi, bet po kurio laiko pakeičiau savo nuomonę. Ypač pamėgau Džiuzepės Verdžio operas.¹ Šią savaitę sukaks 200 metų nuo jo gimimo.

Jaunuolį Verdį sudomino pranašas Jeremijas ir 1842 metais, būdamas 28 metų, kompozitorius parašė jį išgarsinusią operą Nabukas. Nabukas yra itališkas Babilono karaliaus Nebukadnecaro vardo trumpinys. Šios operos siužetas paimtas iš Senojo Testamento Jeremijo ir Raudų knygų bei Psalmyno. Operoje vaizduojamas Jeruzalės užkariavimas, žydų paėmimas į nelaisvę ir vergovė. 137 psalmė įkvėpė Verdį sukurti jaudinantį ir įkvepiantį „Žydų vergų chorą“. Mūsų Raštuose šios psalmės antraštė yra labai dramatiška: „Nelaisvėje žydai prie Babilono upių iš sielvarto verkė, jiems buvo per sunku dainuoti Sionės dainas.“

Mano tikslas – apžvelgti daugelį vergovės ir jungo formų. Prieš Jeruzalės sugriovimą buvusias Jeremijo laikų sąlygas palyginsiu su kai kuriomis mūsų laikų sąlygomis. Prieš išsakydamas šį įspėjimą, noriu padėkoti, kad dauguma Bažnyčios narių teisiai vengia daryti tai, kas labai žeidė Viešpatį Jeremijo laikais.

Jeremijo pranašystės ir raudos svarbios pastarųjų dienų šventiesiems. Jeremijas ir jo laikų Jeruzalė sudaro pirmųjų Mormono Knygos skyrių foną. Jeremijas buvo pranašo Lehio² amžininkas. Viešpats dramatiškai pranešė Jeremijui apie jo išankstinį paskyrimą: „Dar prieš sukurdamas įsčiose aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave pašventinau, pranašu tautoms tave paskyriau.“³

Lehis gavo kitokį pašaukimą, misiją ir pavedimą iš Viešpaties. Jis buvo pašauktas ne jaunas, o brandžiame amžiuje. Iš pradžių jis skelbė įspėjimą, bet po to, kai jis ištikimai skelbė tą pačią žinią kaip ir Jeremijas, Viešpats jam įsakė pasiimti savo šeimą ir išvykti į tyrus.⁴ Tai darydamas Lehis palaimino ne vien savo šeimą, bet ir visus žmones.

Žodžiai, kuriuos Viešpats kalbėjo Jeremijui keletą metų prieš Jeruzalės sugriovimą,⁵ yra graudžiai įsimintini:

„Mano tauta išmainė mano šlovę į bejėgius stabus. <…>

Mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas, <…> nelaikančias vandens.“⁶

Kalbėdamas apie nelaimes, ištiksiančias Jeruzalės gyventojus, Viešpats raudojo: „Pjūtis jau praėjo, vasara pasibaigė, bet mes tebesame neišgelbėti.“⁷

Dievas norėjo, kad vyrai ir moterys galėtų laisvai rinktis gera ar bloga. Kai kultūros ar tautos gyvenime ima dominuoti blogi pasirinkimai, tai veda prie liūdnų pasekmių tiek šiame, tiek ateinančiame gyvenime. Žmones gali pavergti ar pajungti ne tik žalingos, priklausomybę sukeliančios medžiagos, bet ir žalingos, priklausomybę sukeliančios pažiūros, nuklaidinančios nuo teisaus gyvenimo.

Nusigręžimas nuo tikrojo ir gyvojo Dievo garbinimo prie netikrų dievų, pavyzdžiui, turto ir garbės, garbinimo ir įsitraukimas į amoralų bei neteisų elgesį baigiasi vergove įvairiausiais klastingais pavidalais. Tai gali būti dvasinė, fizinė ir intelektualinė vergovė, o kartais ir sunaikinimas. Jeremijas ir Lehis taip pat mokė, jog tie, kurie yra teisūs, turi padėti Viešpačiui įsteigti Jo Bažnyčią ir karalystę bei surinkti išsklaidytą Izraelį.⁸

Šios pranašystės aidu skambėjo ir buvo kartojamos šimtus metų visais Evangelijos laikotarpiais. Jomis pagrįstas Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimas šiame, paskutiniame Evangelijos laikotarpyje.

Žydų nelaisvė ir Izraelio genčių išsklaidymas, įskaitant dešimt genčių, yra svarbūs doktrininiai Evangelijos sugrąžinimo veiksniai. Dešimt prapuolusių Izraelio genčių sudarė Šiaurinę Izraelio karalystę ir buvo išvestos kaip belaisvės į Asiriją 721 m. pr. Kr. gim. Jos išėjo į šiaurines šalis.⁹ Mūsų dešimtas tikėjimo teiginys byloja: „Mes tikime Izraelio surinkimu tiesiogine prasme ir dešimties genčių sugrąžinimu.“¹⁰ Taip pat tikime, kad pagal sandorą, kurią Viešpats sudarė su Abraomu, bus palaiminta ne tik Abraomo linija, bet ir visi žmonės. Vyresnysis Raselas M. Nelsonas mokė, kad surinkimas yra ne tik „geografinės vietos klausimas. Tai asmeninio įsipareigojimo klausimas. Žmonės gali susipažinti su Viešpačiu (3 Nefio 20:13) neišvykdami iš gimtosios šalies.“¹¹

Mūsų doktrina yra aiški: „Viešpats išsklaidė ir ištiko dvylika Izraelio genčių už jų neteisumą ir maištą. Tačiau šį savo išrinktos liaudies išsklaidymą tarp pasaulio tautų Viešpats taip pat panaudojo toms tautoms palaiminti.“¹²

Iš šio tragiško laikotarpio galime gauti vertingų pamokų. Turime daryti viską, kas įmanoma, kad išvengtume nuodėmės ir maišto, vedančių į vergovę.¹³ Taip pat pripažįstame, jog turime teisiai gyventi, kad galėtume padėti Viešpačiui surinkti Jo išrinktuosius ir tiesiogine prasme surinkti Izraelį.

Nelaisvė, vergovė, priklausomybė gali būti įvairių formų. Tai gali būti fizinė nelaisvė tiesiogine prasme, bet gali būti ir visiškas ar dalinis moralinės valios laisvės praradimas, galintis trukdyti mūsų tobulėjimui. Jeremijas aiškiai sako, kad neteisumas ir maištavimas buvo pagrindinės Jeruzalės sugriovimo ir patekimo Babilono nelaisvėn priežastys.¹⁴

Kitos vergovės rūšys taip pat pražūtingos žmogaus dvasiai. Moraline valios laisve galima piktnaudžiauti daugeliu būdų.¹⁵ Paminėsiu keturis, kurie ypač žalingi šiuolaikinėje kultūroje.

Pirma, į vergovę veda priklausomybės, kurios silpnina valios laisvę, prieštarauja moraliniams įsitikinimams ir kenkia sveikatai. Narkotikų, alkoholio, amoralumo, pornografijos, lošimų, finansinių įsiskolinimų ir kitų bėdų poveikis patiems pavergtiesiems ir visuomenei yra toks didelis, kad jo beveik neįmanoma apskaičiuoti.

Antra, priklausomybės ar polinkiai tam, kas savaime nėra blogis, gali eikvoti brangų mums atseikėtą laiką, kurį galėtume naudoti vertingiems tikslams siekti. Tai gali būti piktnaudžiavimas socialiniais tinklais, videožaidimais, skaitmeniniais žaidimais, sporto, poilsio ir kitomis veiklomis.¹⁶

Tai, kaip skiriame laiką šeimai, yra vienas iš svarbiausių klausimų įvairiose kultūrose. Tuo metu, kai buvau vienintelis Bažnyčios narys mūsų teisinėje kontoroje, viena teisininkė man guodėsi, kad ji visada jaučiasi tarsi žonglierius, bandantis vienu metu ore išlaikyti tris kamuoliukus. Vienas kamuoliukas buvo jos teisinė praktika, kitas – santuoka, o trečias – vaikai. Ji buvo beveik susitaikiusi su tuo, kad pačiai laiko nebelieka. Ji labai nerimavo dėl to, kad vienas iš tų kamuoliukų vis nukrisdavo žemėn. Pasiūliau, kad susitiktume kaip bendradarbiai ir aptartume prioritetus. Mes nusprendėme, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios dirbame, yra mūsų šeimų aprūpinimas. Sutikome, kad uždirbti daugiau pinigų tikrai nebuvo taip svarbu kaip šeima, bet pripažinome, kad tarnauti savo klientams geriausiai, kaip sugebame, yra būtina. Tada aptarėme, ką darbe darome tokio, kas nėra būtina ir kas nesiderina su laiko skyrimu šeimai – ar buvo stengiamasi darbe praleisti daugiau laiko nei būtina?¹⁷ Nusprendėme siekti, kad vyrai ir moterys galėtų daugiau laiko skirti savo šeimoms. Būkime pavyzdžiai, kaip reikia skirti laiką šeimai.

Trečia, kaip ir visais laikais, į nelaisvę dažniausiai patenkama per idealogiją arba politinius įsitikinimus, nesiderinančius su Jėzaus Kristaus Evangelija. Evangelijos tiesų keitimas žmonių filosofijomis gali mus nuklaidinti nuo Gelbėtojo žinios paprastumo. Atvykęs į Atėnus, Apaštalas Paulius bandė mokyti apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Apie tai Apaštalų darbų knygoje rašoma: „Mat visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai temoka leisti laiką, pasakodami naujienas arba jų klausydami.“¹⁸ Kai minia pamatė, kad Pauliaus religinė žinia paprasta ir nenauja, jie ją atmetė.

Panaši padėtis ir mūsų laikais – Evangelijos tiesos dažnai atmetamos arba iškraipomos, kad būtų intelektualiai patrauklesnės ar geriau atitinkančios šiuolaikines kultūros tendencijas ir filosofijas. Jei būsime neatsargūs, galime pasiduoti toms tendencijoms ir taip patekti į intelektualinę nelaisvę. Daug kas moko moteris, kaip gyventi.¹⁹ Dažnai tie mokytojai prieštarauja vieni kitiems. Ypač neramina filosofijos, kritikuojančios ar menkinančios pagarbą moterims, kurios aukoja viską, kas būtina, kad galėtų būti savo vaikų mamos, mokytojos, maitintojos ir draugės.

Prieš keletą mėnesių mus aplankė dvi mūsų jauniausios anūkės – viena vieną savaitgalį, kita – kitą. Aš buvau namuose ir atidariau duris. Mano žmona Merė buvo kitame kambaryje. Abu kartus po apsikabinimo jos pasakė beveik tuos pačius žodžius. „Man patinka senelės namuose. Kur senelė?“ Nepasakiau joms, bet pagalvojau: „Argi tai ir ne senelio namai?“ Tačiau prisiminiau, kad mūsų šeima, kai buvau berniukas, vykdavo būtent į „senelės namus“. Į galvą atėjo gerai žinomos dainos žodžiai: „Per upę ir miškus vykstam į senelės namus.“

Noriu vienareikšmiškai pasakyti, jog džiaugiuosi lavinimosi ir kitomis moterų galimybėmis. Džiaugiuosi, jog daug kur pasaulyje šiuolaikiniai patogumai palengvino sunkų ir nuobodų moterų namų ruošos darbą ir moterys įneša didelį indėlį visose srityse. Bet jei leisime mūsų kultūrai sumenkinti ypatingą ryšį, kuris vaikus sieja su mamomis, senelėmis ir kitais juos auginančiais žmonėmis, vėliau dėl to apgailestausime.

Ketvirta, vergovę gali sukelti veiksniai, kurie laužo nuoširdžiai praktikuotas religines nuostatas. Vienas iš labiausiai nepavydėtinų tokių atvejų – kai teisus tikintis žmogus įtraukiamas į veiklą, kuri žeidžia jo sąžinę. Pavyzdžiui, sveikatos priežiūros specialistai priversti rinktis tarp aborto darymo prieš savo sąžinę ir atleidimo iš darbo.

Bažnyčia yra palyginti menka mažuma net įskaitant žmones, kurie panašiai galvoja. Bus sunku pakeisti visą visuomenę. Bet privalome darbuotis, kad pagerintume moralinę kultūrą aplink mus. Pastarųjų dienų šventieji visose šalyse turi būti geri piliečiai, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, domėtis tais klausimais ir balsuoti.

Tačiau pirmiausia turime stengtis nuolat aukoti viską, kas būtina, kad apsaugotume savo šeimą ir augančią kartą.²⁰ Didžioji jų dauguma dar nėra pavergta rimtų priklausomybių ar klaidingų ideologijų. Turime juos sustiprinti prieš pasaulį, kuris labai panašus į Jeruzalę Lehio ir Jeremijo laikais. Be to, turime juos paruošti sudaryti šventas sandoras, laikytis jų ir būti pagrindiniais pasiuntiniais, padedančiais Viešpačiui steigti Jo karalystę ir rinkti išsklaidytą Izraelį bei Viešpaties išrinktuosius, kad ir kur būtų.²¹ Kaip gražiai pasakyta Doktrinoje ir Sandorose: „Teisieji bus išrinkti iš visų tautų ir ateis į Sionę, giedodami nesibaigiančio džiaugsmo giesmes.“²²

Mūsų užduotis yra išvengti bet kokios vergovės, padėti Viešpačiui surinkti Jo išrinktuosius ir aukotis dėl augančios kartos. Turime nuolat atminti, kad ne patys save gelbėjame. Mus gelbėja Gelbėtojo meilė, malonė ir apmokančioji auka. Kai Lehio šeima bėgo, juos vedė Viešpaties šviesa. Jei būsime ištikimi Jo šviesai, laikysimės Jo įsakymų ir pasikliausime Jo nuopelnais, išvengsime dvasinės, fizinės ir intelektualinės vergovės bei raudų dėl klaidžiojimo tyruose, nes Jis galingas išgelbėti.

Tad venkime nusivylimų ir sielvartų tų, kurie papuola į nelaisvę ir nebegali dainuoti Sionės dainų. Jėzaus Kristaus vardu, amen.