Lyg sudaužytas indas
Vyresnysis Džefris R. Holandas
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
Tad ką geriausio galime padaryti, kai mes ar mūsų mylimieji susiduriame su protiniais ar emociniais iššūkiais?
Apaštalas Petras rašė, kad Jėzaus Kristaus mokiniai turi būti užjaučiantys kitus.1 Ta dvasia noriu kalbėti tiems, kurie serga kokia nors psichine liga ar emociniu sutrikimu, nepriklausomai nuo to, ar tos negalios yra nežymios ar sunkios, trumpalaikės ar trunkančios visą gyvenimą. Kad tai sudėtingi dalykai, suvokiame girdėdami specialistus, kalbančius apie neurozes ir psichozes, apie įgimtus polinkius ir chromosomų defektus, apie manijas, baimes ir šizofreniją. Tačiau, kad ir kaip gluminančiai visa tai atrodo, šios negalios yra mūsų realybės dalis ir neturėtume gėdytis jų pripažinti, kaip nesigėdijame pripažinti kovoją su kraujospūdžiu ar staiga atsiradusiu piktybiniu augliu.
Kad šiuos sunkius klausimus galėtume aptarti ramiau ir suprantamiau, svarbu atminti, kad gyvename – pasirinkome gyventi – puolusiame pasaulyje. Čia dieviškiems tikslams mūsų dieviškumo siekis bus tikrinamas ir bandomas vėl ir vėl. Dievo plane tikrai yra žadėtasis Gelbėtojas, Išpirkėjas, kuris per mūsų tikėjimą Juo pergalingai iškels mus virš tų išbandymų ir sunkumų, nors už tai turės labai brangiai sumokėti tiek Tėvas, siuntęs Sūnų, tiek Sūnus, kuris atėjo. Tik dėkingumas už šią dievišką meilę padarys mūsų kentėjimus, pirmiausia, panešamus, tada suvokiamus ir, galiausiai, išgelbstinčius.
Jums leidus paliksiu minėtas nepaprastas ligas ir dėmesį sutelksiu į rimtus depresinius sutrikimus, paprastai kalbant, depresiją. Turiu omenyje ne nesėkmingas ar mokesčių mokėjimo dienas, ar kitas slegiančias akimirkas, kurių patiriame visi – visi išgyvensime nerimo ar nusivylimo akimirkų. Mormono Knygoje rašoma, kad Amonas ir jo broliai labai sunkiu laikotarpiu jautėsi prislėgti.2 Taip pasijusti gali tekti ir mums. Bet šiandien aš kalbu apie kai ką rimtesnio, apie tokią rimtą ligą, kuri gali ženkliai apriboti asmens sugebėjimą normaliai gyventi, – tokį gilų kraterį prote, kad niekas negali garantuoti, jog tai praeis, jei tik ligonis susiims ir galvos pozityviai – nors esu karštas susivaldymo ir pozityvaus mąstymo šalininkas!
Ne, ši tamsi proto ir dvasios naktis yra daugiau nei paprastas nusivylimas. Mačiau, kaip ji ištiko tikrai angelišką vyrą, kai mirė jo mylima 50-metė žmona. Mačiau jaunas mamas, po gimdymo ištiktas depresijos. Mačiau, kaip depresija ištinka studentus, karo veteranus ir savo užaugusių vaikų gerove besirūpinančias močiutes.
Mačiau, kaip ji ištiko jaunus tėvus, besistengiančius aprūpinti savo šeimą. Tokį atvejį su baime stebėjau savyje. Vienu mūsų santuokinio gyvenimo laikotarpiu, kai finansinės baimės susidėjo su didžiuliu nuovargiu, patyriau psichinį smūgį, kuris buvo nelauktas, bet tikras. Dėl Dievo malonės ir savo šeimos meilės aš toliau gyvenau ir dirbau, bet net po daugelio metų giliai užjaučiu kitus, kuriuos ilgiau ar sunkiau kankina toks pats niūrumas. Visi galime pasisemti drąsos iš tų, kurie, pasak pranašo Džozefo, „nusileido ir ištyrė tamsiausią gelmę“3 ir tai įveikė. Žinomesni iš tokių žmonių buvo Abraomas Linkolnas, Vinstonas Čerčilis ir vyresnysis Džordžas Albertas Smitas, vienas dosniausių ir panašiausių į Kristų mūsų laikotarpio žmonių. Jis kurį laiką periodiškai grūmėsi su depresija, o vėliau tapo visų mylimu aštuntuoju Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Pranašu ir Prezidentu.
Tad ką geriausio galime padaryti, kai mes ar mūsų mylimieji susiduriame su protiniais ar emociniais iššūkiais? Pirmiausia, niekada nepraraskite tikėjimo savo Dangiškuoju Tėvu, kuris myli jus labiau, nei galite suvokti. Kaip Prezidentas Monsonas jaudinančiai kalbėjo praeito šeštadieno vakarą: „Toji meilė niekada nesikeičia. <…> Ji yra, kai esate liūdnos ar linksmos, nevilty ar kupinos vilties. Dievo meilė skirta jums, nesvarbu, ar jaučiatės jos nusipelnę, ar ne. Ji tiesiog visada yra.“4 Niekada tuo neabejokite ir niekada neužkietinkite širdies. Ištikimai laikykitės laiko patikrintų dieviškų būdų Viešpaties Dvasiai išlaikyti savo gyvenime. Prašykite patarimo tų, kurie turi jūsų dvasinės gerovės raktus. Prašykite kunigystės palaiminimų ir branginkite juos. Kiekvieną savaitę priimkite sakramentą ir tvirtai laikykitės tobulinančių Jėzaus Kristaus Apmokėjimo pažadų. Tikėkite stebuklais. Daug jų išvysdavau tada, kai visi kiti ženklai rodydavo, kad vilties nebėra. Niekada nepraraskite vilties. Jei tie stebuklai neįvyksta greitai, tobulai ar iš viso, prisiminkite paties Gelbėtojo skausmingą pavyzdį: jei karčios taurės negalime išvengti, išgerkime ją ir būkime stiprūs, tikėkime šviesesne ateitimi.5
Kad užkirstumėte kelią negalavimui, kai tik įmanoma, stebėkite streso ženklus savyje ir kituose, kuriems galėtumėte padėti. Kaip ir automobilyje, atkreipkite dėmesį į kylančią temperatūrą, per didelį greitį ar besibaigiančius degalus. Susidūrę su taip vadinamu pervargimu – nuovargis yra visų mūsų priešas – imkitės būtinų priemonių: sulėtinkite tempą, pailsėkite, atsigaukite ir prisipilkite degalų. Gydytojai pažada, kad jei neskirsime laiko sveikatai, tikriausiai vėliau turėsime skirti laiko ligai.
Jei padėtis ir toliau prastėja, pasikonsultuokite su gerbiamais žmonėmis, turinčiais atestuotą parengimą, profesinius įgūdžius ir aukštas vertybes. Atvirai apsakykite jiems savo ligos istoriją ir kuo skundžiatės. Pamaldžiai ir atsakingai apsvarstykite jų patarimus ir paskirtą gydymą. Jei susirgtumėte apendicitu, Dievas norėtų, kad paprašytumėte kunigystės palaiminimo ir gautumėte geriausią įmanomą medicininę pagalbą. Taip ir emocinių sutrikimų atvejais. Mūsų Dangiškasis Tėvas tikisi, kad panaudosime visas nuostabias dovanas, kurias Jis davė mums šiame šlovingame Evangelijos laikotarpyje.
Jei esate ligonis ar tas, kuris juo rūpinasi, neišsigąskite užduoties didumo. Nemanykite, kad galite ištaisyti viską, bet ištaisykite tai, ką galite. Būkite dėkingi už mažas pergales ir būkite kantrūs. Dešimtis kartų Raštuose Viešpats įsako būti ramiems ir laukti.6 Kantriai ištverti tam tikrus įvykius yra mūsų žemiškojo lavinimo dalis.
Slaugytojai, stengdamiesi pasiaukojančiai padėti ligoniui, nesugriaukite savo sveikatos. Viską darykite išmintingai. Nebėkite greičiau, nei leidžia jėgos.7 Galiausiai, po visko, ką galėjome ar negalėjome padaryti, galime melstis ir nuoširdžiai mylėti.8 „Tikroji meilė nepaprastai kantri ir maloni; <…> ją nelengva supykdyti, <…> visa pakelia, <…> viskuo viliasi, visa ištveria. <…>Tikroji meilė niekada nesibaigia.“9
Taip pat neužmirškime, kad nepaisant ligų ar sunkumų, gyvenime vis tiek yra daug dalykų, kurių galime viltis ir už kuriuos galime dėkoti. Esame nepalyginamai daugiau nei mūsų sunkumai ar bėdos! Stefani Klark Nilson ir jos šeima yra mūsų draugai daugiau nei 30 metų. 2008 m. rugpjūčio 16 d. Stefani su savo vyru Kristianu patyrė lėktuvo avariją ir po jos sekusį gaisrą. Ji išgyveno tokį pragarą, kad aukų atpažinti atvykę artimieji pažino tik jos dažytus nagus. Beveik nebuvo vilties, kad Stefani išgyvens. Tris mėnesius išbuvusi dirbtinėje komoje, ji atgavo sąmonę ir pamatė save. Tai sukėlė sielos kančias ir siaubingą depresiją. Nors turėjo keturis ikimokyklinio amžiaus vaikus, Stefani nebenorėjo, kad jie kada nors ją pamatytų. Jai atrodė, kad geriau būtų negyventi. „Maniau, kad būtų lengviau, – kartą ji prasitarė mano kabinete, – jei jie tiesiog pamirštų apie mane ir aš tyliai išeičiau iš jų gyvenimo.“
Bet savo amžinai garbei, palaikoma vyro, giminės, draugų, keturių gražių vaikų ir prieš 18 mėnesių Nilsonams gimusio penktojo, Stefani išsikapstė iš susinaikinimo prarajos ir tapo viena iš populiariausių mamų blogo autorių srityje, atvirai pareikšdama keturiems milijonams jos blogo skaitytojų, kad jos gyvenimo „dieviška paskirtis“ yra būti mama ir džiaugtis kiekviena diena, dovanota šioje gražioje žemėje.
Kad ir kokia būtų jūsų negalia, mano broliai ir seserys, – protinė, emocinė, fizinė ar dar kitokia – nepareikškite, kad gyvenimas nevertingas, nutraukdami jį! Pasitikėkite Dievu. Pasikliaukite Jo meile. Žinokite, kad kažkada prašvis skaisti aušra ir visi mirtingumo šešėliai išnyks. Nors, pasak psalmininko, jaustumės „lyg sudaužytas indas“,10 turime atminti, jog tas indas yra dieviško puodžiaus rankose. Sudužusius protus galima taip pat sutvarkyti kaip sulaužytus kaulus ar sudužusias širdis. Kol Dievas tai daro, mes galime padėti būdami gailestingi, neteisiantys ir malonūs.
Liudiju apie šventą Prisikėlimą, tą neapsakomą kertinio akmens dovaną Viešpaties Jėzaus Kristaus Apmokėjime! Drauge su Apaštalu Pauliumi liudiju, jog kaip gendantis kūnas kažkada prisikels kaip negendantis; tai, kas sėjama, kaip silpnas, galiausiai bus prikeltas kaip galingas.11 Liudiju apie tą dieną, kada tie, kurie žemiškajame gyvenime turėjo negalių, stovės prieš mus šlovingi ir didingi, stulbinančiai tobuli kūnu ir dvasia. Kokia tai bus nuostabi akimirka! Nežinau, ar labiau džiaugsimės dėl savęs, kad išvydome tokį stebuklą, ar dėl jų, kad jie visiškai tobuli ir „pagaliau laisvi“.12 Iki tol, kada mums visiems pasirodys tobula Kristaus dovana, gyvenkime tikėjimu, nenustokime vilties ir „būkime užjaučiantys kitus“.13 To meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.