Niekada neiname vieni
Prezidentas Tomas S. Monsonas
Pažadu jums, kad vieną dieną iš šalies pažvelgsite į pereitus sunkumus ir suprasite, kad Jis visuomet buvo šalia jūsų.
Mano mylimos seserys, šį vakarą jaučiama dvasia yra jūsų stiprybės, atsidavimo ir jūsų gerumo atspindys. Mokytojo žodžiais tariant: „Jūs – žemės druska. <…> Jūs – pasaulio šviesa.“1
Apmąstydamas progą kalbėti jums, prisiminiau, kaip mano brangi žmona Francis mylėjo Paramos bendriją. Visą savo gyvenimą ji tarnavo įvairiuose Paramos bendrijos pašaukimuose. Kai mudu tebuvome 31-erių metų, mane pašaukė būti Kanados misijos prezidentu. Per trejus to paskyrimo metus Francis pirmininkavo visoms to didelio krašto, įskaitant Ontarijo ir Kvebeko provincijas, Paramos bendrijoms. Per tą paskyrimą ji susirado artimiausių draugių, kurių vėliau taip pat susirasdavo tarnaudama daugelyje mūsų namų apylinkės Paramos bendrijos pašaukimų. Ji buvo ištikima mūsų Dangiškojo Tėvo dukra, mano mylima bendražygė ir brangiausia draugė. Ilgiuosi jos labiau, nei galiu apsakyti.
Aš taip pat myliu Paramos bendriją. Liudiju jums, kad ji buvo įkurta per įkvėpimą ir yra būtina Viešpaties Bažnyčios žemėje dalis. Neįmanoma suskaičiuoti visko, ką gero davė ši organizacija ir kiek žmonių ji palaimino.
Paramos bendrija sudaryta iš įvairių moterų. Čia yra netekėjusių – galbūt dar besimokančių arba dirbančių, tačiau kuriančių visavertį ir turiningą gyvenimą. Kai kurios esate labai užimtos vaikų auginimu. Dar kitos esate netekusios vyro dėl ištuokos ar mirties ir vargstate augindamos vaikus be vyro ir tėvo pagalbos. Yra ir tokių, kurios jau užauginote savo vaikus, bet matote, kad jiems vis dar reikia jūsų pagalbos. Yra daug seserų, kurių senstantiems tėveliams reikalinga tokia mylinti globa, kokią tik jūs galite suteikti.
Kad ir kur gyvenime būtume, yra metas, kai visi susiduriame su iššūkiais ir bėdomis. Nors kiekvienas tai patiria skirtingai, tačiau tai bendra visiems.
Daug iššūkių mums kyla todėl, kad šiame žemiškame pasaulyje gyvename su įvairiausiais žmonėmis. Kartais apimti nevilties klausiame: „Kaip, keliaudami per šį telestialinį pasaulį, galime savo žvilgsnį išlaikyti nukreiptą į celestialinį pasaulį?“
Bus laikas, kai eisite keliu, nubarstytu dygliais ir nužymėtu bėdomis. Galbūt bus laikas, kai jausitės atskirtos – net atskirtos – nuo visų gerų dovanų Davėjo. Nerimausite, kad einate vienos. Tikėjimą pakeis baimė.
Kai jums tai nutiks, maldauju, nepamirškite melstis. Man labai patinka tokie Prezidento Ezros Tafto Bensono žodžiai apie maldą. Jis sakė:
„Visą savo gyvenimą iš visų gautų patarimų labiausiai vertinau patarimą kliautis malda. Ji tapo neatsiejama manosios savasties dalimi – inkaru, nuolatiniu stiprybės šaltiniu ir viso mano dieviško pažinimo pagrindu. <…>
Nors užklumpa permainos, maldoje surasime paguodą, nes Dievas nuramins sielą. Toji ramybė, toji romumo dvasia ir yra didžiausia gyvenimo palaima.“2
Apaštalas Paulius patarė:
Tegul „jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.
Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“3
Koks šlovingas pažadas! Būtent ramybės ir ieškome, būtent jos ir trokštame.
Žemėje neturime būti vienos. Mums visiems yra prieinamas nepaprastas galios, stiprybės ir paguodos šaltinis. Jis, kuris pažįsta mus geriau už mus pačius, Jis, kuris mato visą vaizdą ir kuris mato pabaigą nuo pradžios, yra mus patikinęs, kad padės mums, jei tik prašysime. Mums yra pažadėta: „Visada melskitės ir būkite tikintys, ir viskas išeis jums į gera.“4
Kai mūsų maldos kils aukštyn, nepamirškime šių Gelbėtojo mokytų žodžių. Kęsdamas nepakeliamą Getsemanės ir kryžiaus agoniją, Jis meldė Tėvo: „Tebūna ne mano, bet tavo valia!“5 Nors kartais tai atrodys sunku, tačiau turime pasikliauti, kad mūsų Dangiškasis Tėvas geriausiai žino kaip, kada ir kokiu būdu mums padėti.
Man brangūs šie poetės žodžiai:
„Kaip Dievas daro tai, pažint neteko,
Bet į maldas, tikrai žinau, atsako.
Kadaise pažadėjo Jis,
Kad visad karštą maldą išklausys,
Savu laiku geriausiai atsakys.
Tad vis meldžiuos ir laukiu sau rami.
Nebūtinai maldaujama palaima
Bus išlieta, kaip aš matau tą laimę.
Maldas savas Jam patikiu nuo seno,
Nes Jo valia – kur kas geriau nei mano.
Žinau, suteiks, ko trokšta man širdis
Ar didesne palaima atsakys.“6
Žinoma, melstis reikia ne tik ištikus bėdai. Raštuose mums nuolat kartojama, kad melstumės visada7 ir nesiliautume melstis savo širdyse.8 Vienos mėgstamos ir gerai žinomos giesmės žodžiuose užduodamas klausimas, kurį visi turėtume sau užduoti kasdien: „Ar meldeisi tu?“9
Raštų studijavimas, kaip ir malda, taip pat gali mums dažnai padėti šiame sunkiame pasaulyje. Mūsų keturiose patvirtintose Raštų knygose esantys tiesos ir įkvėpimo žodžiai man yra brangus turtas. Niekad nepavargstu juos skaitydamas. Kai tik imu tyrinėti Raštus, visada jaučiuosi dvasiškai pakylėtas. Tenykščiai šventi tiesos ir meilės žodžiai nukreipia mano gyvenimą ir nurodo kelią į amžinąjį tobulėjimą.
Jei skaitysime ir apmąstysime Raštus, tai mūsų siela pajus malonius Dvasios kuždesius. Ten galime surasti atsakymus į savo klausimus. Ten sužinome, kokios palaimos laukia tų, kurie laikosi Dievo įsakymų. Per juos įgyjame tikrą liudijimą apie mūsų Dangiškąjį Tėvą, apie mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų ir apie Jų meilę mums. Raštų studijavimą sujungę su maldomis, galime tikrai žinoti, kad Jėzaus Kristaus Evangelija yra tikra.
Prezidentas Gordonas B. Hinklis pasakė: „Viešpats telaimina visus mus, kad sotintumės jo šventais [žodžiais] ir semtumės iš [jų] tokios stiprybės, tokios ramybės ir tokio pažinimo, kuris pranoksta bet kokį supratimą“ (Filipiečiams 4:7).10
Jei nepamiršime maldos ir skirsime laiko studijuoti Raštus, tai mūsų gyvenimai bus kur kas labiau palaiminti, o mūsų naštos bus palengvintos.
Leiskite man pasidalinti pasakojimu, kaip mūsų Dangiškasis Tėvas atsakė į vienos moters maldas bei prašymus ir suteikė jai taip reikalingą ramybę ir tikrumą.
Tifanės bėdos prasidėjo praeitais metais, kai savo namuose per Padėkos dieną, o vėliau ir per Kalėdas turėjo svečių. Jos vyras studijavo mediciną ir buvo antrakursis medikas rezidentas. Kadangi jam reikėjo ilgai dirbti, jis negalėjo jai padėti ruošoje tiek, kiek abu norėdavo; tad dauguma to šventinio meto darbų bei jų keturių mažų vaikų priežiūra užgriuvo ant Tifanės pečių. Kai visa tai pradėjo ją veikti emociškai, ji dar sužinojo, kad jos brangiajam diagnozavo vėžį. Visas tas stresas ir pergyvenimai ėmė ją labai slėgti, jai prasidėjo apatija ir depresija. Ji kreipėsi pagalbos į medikus, bet niekas nesikeitė. Dingus apetitui ėmė kristi svoris, o tai dėl jos smulkaus sudėjimo taip pat buvo nepageidautina. Raštuose ji ieškojo nusiraminimo ir meldė išvadavimo iš ją vis labiau apimančio liūdesio. O kai nepajuto nei ramybės, nei pagalbos, ji pradėjo jaustis apleista Dievo. Už ją meldėsi jos šeima ir draugai, jie kaip įmanydami bandė jai padėti. Jie nešdavo jos mėgstamiausią maistą, kad tik palaikytų ją fiziškai sveiką, tačiau ji pajėgdavo praryti vos kelis kąsnelius.
Vieną ypač sunkią dieną draugė tuščiai bandė ją sugundyti jos taip mėgtu maistu. Niekaip nepavykus, draugė tarė: „Turi būti kažkas, kas tau patiktų.“
Truputį pamąsčiusi Tifanė atsakė: „Vienintelis man patiksiantis dalykas būtų naminė duona.“
Tačiau jos nebuvo.
Po dienos nuskambėjo Tifanės namų durų skambutis. Tądien jos vyras buvo namie, tadėl atidarė duris. Grįždamas į svetainę jis nešėsi naminės duonos kepalėlį. Tifanė apstulbo iš jo sužinojusi, kad duoną iškepė jai beveik nepažįstama moteris, vardu Šeri. Ji buvo Denveryje, Kolorado valstijoje gyvenančios Tifanės sesers Nikolės draugė. Su Tifane ir jos vyru Šeri truputį susipažino vos prieš kelis mėnesius, kai Nikolė su šeima per Padėkos dieną buvo apsistojusi pas Tifanę. Šeri gyveno Omahoje, o į Tifani namus užsuko norėdama susitikti su Nikole.
Dabar, praėjus keliems mėnesiams, rankose laikydama skanią duoną, Tifanė paskambino sesei Nikolei ir padėkojo, kad į gailestingumo misiją atsiuntė Šeri. Bet ji sužinojo, kad Nikolė nieko pas ją nesiuntė ir apie tai nieko nežinojo.
Toliau pasakojama, kad Nikolė susisiekė su savo drauge Šeri ir paklausė jos, kas ją paskatino nunešti kepalėlį duonos. Tai, ką sužinojo, jai, Tifanei ir Šeri tapo įkvėpimu – mane tai irgi įkvepia.
Tą rytą Šeri vietoj įprastai planuoto vieno kepaliuko sugalvojo iškepti du kepaliukus. Ji pasakojo pajutusi, jog antrą kepaliuką turi nusinešti į savo automobilį, tačiau nežinojo kodėl. Papietavusi pas draugę, ji susiruošė atgal į namus, nes ėmė verkti jos vienerių metukų dukrytė, kuriai reikėjo numigti. Šeri dvejojo pajutusi neabejotiną jausmą, raginusį ją tą papildomą kepaliuką nuvežti beveik nepažįstamai Nikolės sesei Tifanei, gyvenančiai už 30 minučių kelio automobiliu kitame miesto gale. Tas mintis ji bandė visaip atmesti, nes turėjo namo parvežti savo labai išvargusią dukrytę, galiausiai ji jautėsi kvailai dėl minties, kad turinti nuvežti kepalėlį beveik svetimiems žmonėms. Tačiau tas raginimas nuvykti į Tifanės namus buvo labai stiprus, tad ji jam pakluso.
Jai atvykus duris atidarė Tifanės vyras. Šeri jam prisistatė Nikolės drauge, su kuria jis truputį susipažino per Padėkos dieną; perdavė jam kepalėlį ir išvažiavo.
Taip nutiko, kad Viešpats iš kito miesto galo visai svetimą žmogų pasiuntė ne tik nuvežti naminės duonos, bet ir perduoti aiškią žinią, kad Jis myli Tifanę. Kas su ja nutiko, negalima niekaip kitaip paaiškinti. Ji staiga pajuto, kad nėra vieniša, kad Dievas žino apie ją ir jos neapleido. Tą duoną, kurios ji labiausiai norėjo, atvežė jai beveik nepažįstamas žmogus, nenutuokiantis apie jos poreikius, bet paklusęs Dvasios raginimui ir juo pasekęs. Tifanei tai buvo akivaizdus ženklas, kad Dangiškasis Tėvas žino jos poreikius ir ją myli taip, kad atsiuntė pagalbą. Jis atsakė į jos pagalbos meldimą.
Mano brangiosios sesės, Dangiškasis Tėvas myli jus, kiekvieną iš jūsų. Toji meilė niekada nesikeičia. Jos neveikia jūsų išvaizda, jūsų turtai ar banko sąskaitoje esanti pinigų suma. Jos nepakeis jūsų talentai ir sugebėjimai. Ji tiesiog yra. Ji yra, kai esate liūdnos ar linksmos, nevilty ar kupinos vilties. Dievo meilė yra skirta jums, nesvarbu, ar jaučiatės jos nusipelniusios, ar ne. Ji tiesiog visada yra.
Kai karšta ir nuoširdžia malda kreipsimės į Dangiškąjį Tėvą ir uoliai bei atsidavusiai studijuosime Raštus, mūsų liudijimai stiprės ir giliai įsišaknys. Pažinsime mums skirtą Dievo meilę. Suprasime, kad niekada neiname vieni. Pažadu jums, kad vieną dieną iš šalies pažvelgsite į pereitus sunkumus ir suprasite, kad Jis visuomet buvo šalia jūsų. Mirus mano amžinajai bendražygei Francis Beverli Džonson Monson, įsitikinau, jog tai tiesa.
Palieku jums savo palaiminimą. Palieku jums savo dėkingumą už visą jūsų daromą gėrį ir už visus žmones, kuriems padedate. Kad būtumėte palaimintos visomis geromis dovanomis, to meldžiu mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo, paties Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.