Norėčiau į šventyklą
Būtent šventykloje mus patikina, kad meilės kupini šeimos ryšiai tęsis po mirties ir truks visą amžinybę.
Mano brangūs broliai ir seserys, esu dėkingas, būdamas su jumis šioje pirmojoje visuotinės konferencijos sesijoje. Kalbėtojai, muzika ir malda pakylėjo dvasiškai, o taip pat suteikė šviesos ir vilties jausmą.
Šis jausmas man sukėlė prisiminimus apie pirmąjį apsilankymą Solt Leiko šventykloje. Tada buvau jaunuolis. Tą dieną mane lydėjo tik mano tėvai. Viduje jie trumpam stabtelėjo, kad juos pasitiktų šventyklos darbuotojas. O aš, kurį laiką būdamas vienas, nuėjau toliau.
Mane pasitiko šiek tiek pražilusi ponia gražia balta šventyklos suknele. Ji pažvelgė į mane, nusišypsojo ir kuo švelniausiai ištarė: „Sveikas atvykęs į šventyklą, broli Airingai.“ Akimirką pamaniau, kad ji angelas, nes žinojo mano vardą. Net nepastebėjau, kaip prie mano kostiumo švarko atlapo buvo prisegta nedidelė kortelė su joje užrašytu mano vardu.
Žengiau pro ją ir sustojau. Pažvelgiau į aukštas baltas lubas, dėl kurių kambaryje buvo taip šviesu, kad atrodė, jog tos lubos siekė dangų. Ir tą akimirką man į galvą atėjo šie aiškūs žodžiai: „Esu jau anksčiau buvęs šioje šviesioje vietoje.“ Bet tada iš karto man atėjo kita mintis, ne mano balsu ištarusi šiuos žodžius: „Ne, anksčiau čia nesi niekada buvęs. Prisimeni tą akimirką, kuri buvo prieš tau gimstant. Buvai šventoje vietoje, tokioje kaip ši.“
Ant šventyklų fasado užrašome žodžius „Pašvęsta Viešpačiui“. Asmeniškai žinau, kad tie žodžiai yra tiesa. Šventykla yra šventa vieta, kur mums lengvai ateina apreiškimas, jei tik mūsų širdys yra atviros ir esame to verti.
Vėliau tą pirmąją dieną aš vėl pajutau tą pačią Dvasią. Šventyklos apeigose buvo tam tikri mano širdį uždegę žodžiai, patvirtinę, kad tai, kas buvo vaizduojama, buvo tiesa. Tai, ką jutau, man asmeniškai bylojo apie mano ateitį, kuri realybe tapo po 40 metų, kai iš Viešpaties sulaukiau pašaukimo tarnauti.
Panašiai jaučiausi tuokdamasis Jutos Logano šventykloje. Užantspaudavimą atliko prezidentas Spenseris V. Kimbolas. Nedaugžodžiaudamas jis davė tokį patarimą: „Helai ir Kete, gyvenkite taip, kad gavę pašaukimą galėtumėte nesunkiai jį priimti.“
Jam tariant šiuos žodžius, mintyse kuo aiškiausiai pamačiau aukštą kalvą ir kelią, vedantį į jos viršūnę. Kairėje to kelio pusėje buvo balta tvora, kuri galiausiai pradingo medžių virtinėje kalvos viršuje. Pro tuos medžius šiek tiek matėsi baltas namas.
Po vienerių metų, kai uošvis mus vežė tuo keliu, atpažinau tą kalvą. Vaizdas tiksliai atitiko tai, ką tąkart regėjau šventykloje, kai kalbėjo prezidentas Kimbolas.
Mums pakilus ant kalvos, uošvis stabtelėjo prie baltojo namo. Jis mums paaiškino, kad jis su žmona perka šį nekilnojamąjį turtą ir nori, kad jo dukra ir aš gyventume svečių name. O jie patys gyventų pagrindiniame name, vos už kelių metrų. Taigi, tolimesnius 10 metų gyvenome toje mieloje šeiminėje aplinkoje. Kartu su žmona beveik kasdien sakydavome: „Mėgaukimės tuo, kol galime, nes ilgam čia neapsistosime.“
Paskambino Bažnyčios švietimo komisaras Nylas A. Maksvelas. Išsipildė Prezidento Kimbolo perspėjimas „gyvenkite taip, kad gavę pašaukimą galėtumėte nesunkiai jį priimti“. Tai buvo pašaukimas palikti šeiminę idilę ir tarnauti tokioje vietoje, apie kurią nieko nežinojau. Tą palaimingą vietą palaimingu metu mūsų šeima buvo pasirengusi palikti todėl, kad pranašas šventoje šventykloje, apreiškimo vietoje, matė ateitį, kuriai nuo tada buvome ruošiami.
Žinau, kad Viešpaties šventyklos yra šventos vietos. Apie šventyklas šiandien jums kalbu tam, kad tiek jus, tiek ir save paskatinčiau labiau trokšti jau netolimoje ateityje apsilankyti šventykloje, būti jos vertiems ir jai pasirengusiems.
Asmeniškai mane būti vertam šventyklos labiausiai motyvuoja šie Viešpaties žodžiai apie Jo šventus namus:
„Ir kiek mano žmonės statys namus man Viešpaties vardu ir neleis į juos įeiti niekam nešvariam, idant jie nebūtų suteršti, tiek ant jų bus mano šlovė;
taip, ir mano akivaizda bus ten, nes aš įeisiu į juos, ir visi tyraširdžiai, kurie įeis į juos, matys Dievą.
Bet jeigu jie bus suteršti, aš neįeisiu į juos, ir mano šlovės ten nebus; nes aš neįeisiu į nešventas šventyklas.“1
Prezidentas Raselas M. Nelsonas yra aiškiai pasakęs, kad šventykloje galime „pamatyti“ Gelbėtoją ta prasme, kad jis mums tampa suvokiamas. Prezidentas Nelsonas pasakė: „Mes Jį suprantame. Suvokiame Jo darbą ir Jo šlovę. Imame justi begalinį Jo neprilygstamo gyvenimo poveikį.“2
Jei jūs ar aš į šventyklą nuvyktume būdami nepakankamai tyri, tai negalėtume Šventosios Dvasios galia suprasti šventyklos dvasinio mokymo apie Gelbėtoją.
O jei būsime verti tokio mokymo, tai lankantis šventykloje mūsų gyvenime augs viltis, džiaugsmas ir optimizmas. Toji viltis, džiaugsmas ir optimizmas ateina tik per šventoje šventykloje atliekamas apeigas. Būtent šventykloje mus patikina, kad meilės kupini šeimos ryšiai tęsis po mirties ir truks visą amžinybę.
Prieš daugelį metų, kai tarnavau vyskupu, vienas gražus jaunuolis nenorėjo priimti mano kvietimo tapti vertas amžinai gyventi su Dievu šeimoje. Kariškai nusiteikęs jis kalbėjo, kaip smagu leisti laiką su draugais. Leidau jam kalbėti. O tada jis užsiminė apie akimirką, kuomet pačiame vieno iš jo vakarėlių įkarštyje jis staiga suprato, jog jaučiasi vienišas. Paklausiau jo, kas nutiko. Jis prisiminė, kaip būdamas mažas berniukas sėdėjo jį apsikabinusiai mamai ant kelių. Ir tą akimirką, jam apie tai pasakojant, jis pravirko. Tada jam pasakiau tai, ką žinau: „Vienintelis būdas vėl pajusti šį amžiną šeimos apkabinimą yra tapti vertam pačiam ir padėti kitiems būti užantspauduotiems per apeigas šventykloje.“
Nežinome smulkmenų apie šeimų ryšius dvasiniame pasaulyje ar kas nutiks po to, kai būsime prikelti. Tačiau žinome, kad, kaip buvo žadėta, atėjo pranašas Elija atgręžti tėvų širdžių į vaikus ir vaikų į tėvus.3 Taip pat žinome, kad mūsų amžinoji laimė priklausys nuo to, ar darysime viską, kad šią išliekančią laimę taip pat patirtų kuo daugiau mūsų giminaičių.
Tokį patį sėkmės troškimą jaučiu, kai skatinu savo gyvuosius šeimos narius trokšti šventykloje atlikti užantspaudavimo apeigas ir laikytis jų priesakų. Taip abiejose uždangos pusėse vyksta pažadėtasis Izraelio surinkimas paskutinėmis dienomis.
Geriausios progos pasitaiko, kai mūsų šeimos nariai yra dar jauni. Jie gimsta su jiems padovanota Kristaus šviesa. Per ją jie jaučia, kas yra gera, o kas – bloga. Dėl šios priežasties jiems reikia matyti šventyklą ar šventyklos paveikslėlį, kad vaiko širdyje būtų puoselėjamas noras vieną dieną būti vertiems ir turėti privilegiją į ją įeiti.
O toji diena jiems, jaunuoliams, gali ateiti gavus šventyklos rekomendaciją, kad šventykloje atliktų vikarinius krikštus. Juos atlikdami jie ims suprasti, kad šventyklos apeigos visada nukreipia į Gelbėtoją ir Jo Apmokėjimą. Jausdami, kad dvasių pasaulyje esančiam žmogui jie suteikia galimybę būti apvalytam nuo nuodėmės, jie ims geriau suprasti, kad padeda Gelbėtojui vykdyti šventą darbą – laiminti Dangiškojo Tėvo vaiką.
Esu matęs, kaip tokių apeigų galia pakeitė vienos merginos gyvenimą. Kadaise vieną vėlyvą popietę su dukra nuvykome į šventyklą. Krikštykloje jai teko paskutinei tarnauti vikariniu asmeniu. Dukros paklausė, ar ji galėtų pasilikti truputį ilgiau, kad būtų atliktos apeigos už visus žmones, kurių vardai buvo paruošti. Ji atsakė: „Taip.“
Stebėjau, kaip mažoji dukrytė lipo į krikštyklą. Krikštai prasidėjo. Mano dukrytės skruostais žliaugė vanduo kaskart, kai ji buvo iškeliama iš vandens. Jos vis klausė: „Ar gali dar?“ Kaskart ji atsakydavo: „Taip.“
Būdamas tėvas ėmiau nerimauti ir viltis, kad jos daugiau nebeprašys tęsti. Tačiau prisimenu, kad kaskart, kai jos paklausdavo, ar ji galinti atlikti daugiau krikštų, ji tvirtai ir ryžtingai savo negarsiu balseliu atsakydavo „Taip.“ Ji taip darė tol, kol visi tos dienos sąrašo asmenys gavo krikšto Jėzaus Kristaus vardu palaiminimą.
Kai mudu tą vakarą išėjome iš šventyklos, mąsčiau apie tai, ką regėjau. Viešpaties namuose tarnaujantis vaikas buvo pakylėtas ir pasikeitė prieš mano akis. Vis dar prisimenu tą lengvumo ir ramybės jausmą, kai tąkart kartu ėjome iš šventyklos.
Prabėgo jau daug metų. Ji vis dar sako „Taip“, jei Viešpats jos paklausia, ar ji padarysianti dėl Jo ką nors daugiau, kad ir kaip sunku tai būtų. Būtent taip mus keičia ir pakylėja tarnystė šventykloje. Štai kodėl viliuosi, kad tiek jūs, tiek ir jūsų mylimi šeimos nariai dar labiau užsidegsite noru ir ryžtu būti verti kuo dažniau pagal esamas aplinkybes lankytis Viešpaties namuose.
Jis nori jus ten pasveikinti. Meldžiu, kad Dangiškojo Tėvo vaikų širdyse stengtumėtės pasodinti troškimą nuvykti ten, kur jie galėtų pajausti Jo artumą, o taip pat, kad kviestumėte savo protėvius tapti vertus būti kartu su Juo ir jumis per amžius.
Tegul mus lydi šie žodžiai:
„Norėčiau į šventyklą
kada nors aš įžengt –
pabūti Dievo Dvasioj,
širdingai pasimelst.
Šventykla — tai Viešpaties namai,
ten meilė ir ramybė.
Tam ruošiuos dabar labai rimtai —
šventa tai galimybė.“4
Iškilmingai liudiju, kad esame mylinčio Dangiškojo Tėvo vaikai. Savo Mylimąjį Sūnų Jėzų Kristų Jis išrinko būti mūsų Gelbėtoju ir Išpirkėju. Vienintelis kelias sugrįžti ir gyventi su Jais bei savo šeima yra per šventosios šventyklos apeigas. Liudiju, kad prezidentas Raselas M. Nelsonas turi ir naudoja visus kunigystės raktus, kurie amžiną gyvenimą padaro pasiekiamą visiems Dievo vaikams. Tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.