Vargšai mažutėliai
Kiekvienoje apylinkėje ir skyriuje mums reikia kiekvieno – tų, kurie gal stiprūs, ir tų, kuriems gal sunkiai sekasi. Visi reikalingi.
Prisimenu, kad būdamas berniukas važiuodavau su tėčiu automobiliu ir pakelėje matydavau žmones, kurie buvo atsidūrę sunkiose aplinkybėse ir kuriems reikėjo pagalbos. Mano tėtis visada ištardavo „Pobrecito“, kas reiškia „vargšai mažutėliai“.
Kartais susidomėjęs stebėdavau, kaip mano tėtis padeda daugeliui iš tų žmonių, ypač kai keliaudavome į Meksiką aplankyti mano senelių. Paprastai jis susirasdavo kokį nors stokojantį žmogų, o tada asmeniškai aplankydavo jį ir suteikdavo jam reikalingą pagalbą. Vėliau sužinojau, kad jis padėdavo jiems įstoti į mokyklą, nupirkdavo maisto ar kaip nors kitaip pasirūpindavo jų gerove. Jis tarnaudavo „vargšui mažutėliui“, kuris pasitaikydavo jo kelyje. Tiesą pasakius, neprisimenu, kad man augant, pas mus negyventų koks nors žmogus, kuriam reikėjo vietos apsistoti, kol taps savarankiškas. Šių gyvenimo įvykių stebėjimas pažadino manyje užuojautą mano aplinkiniams ir stokojantiems.
Vadovėlyje Skelbti mano evangeliją rašoma: „Jus supa žmonės. Jūs prasilenkiate su jais gatvėje, lankotės jų namuose ir keliaujate su jais. Jie visi yra Dievo vaikai, jūsų broliai ir seserys. […] Daugelis šių žmonių ieško gyvenimo prasmės. Jie susirūpinę dėl savo ateities ir savo šeimų“ (Skelbti mano evangeliją. Misionieriško darbo vadovas [2018], p. 1).
Daugelį metų tarnaudamas Bažnyčioje stengiausi ieškoti tų, kuriems reikėjo pagalbos, tiek materialios, tiek dvasinės. Dažnai girdėdavau savo tėvo balsą, sakantį, „Pobrecito“, vargšas mažutėlis.
Biblijoje randame puikų rūpinimosi vargšu mažutėliu pavyzdį:
„Kartą Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje.
Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jis kasdien būdavo sodinamas prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos.
Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos.
Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu.“
Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs.
Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“
Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo“ (Apaštalų darbų 3:1–7; kursyvas pridėtas).
Skaitant šį pasakojimą, mane suintrigavo pavartota frazė įdėmiai pažvelgęs. Frazė įdėmiai pažvelgęs reiškia nukreipęs žvilgsnį, mintis ar atidžiai žiūrėdamas į ką nors. Kai Petras žvelgė į šį žmogų, jis matė jį kitaip nei kiti. Jis matė daugiau nei jo negalėjimą vaikščioti ir silpnybes; jis sugebėjo įžvelgti, kad jo tikėjimas yra pakankamas, kad būtų išgydytas ir įžengtų į šventyklą, kad gautų trokštamus palaiminimus.
Atkreipiau dėmesį, kad jis paėmė jį už dešinės rankos ir pakėlė. Jam taip padedant šiam žmogui, Viešpats stebuklingai išgydė jį ir „Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo“ (Apaštalų darbų 3:7). Jo meilė tam žmogui ir noras jam padėti sukėlė šiam gebėjimo ir galėjimo antplūdį.
Tarnaudamas Septyniasdešimties nariu krašte, kiekvieną antradienio vakarą paskirdavau tarnystės lankymams su kuolo prezidentais mano prižiūrimame krašte. Kviečiau juos paskirti susitikimus su tais, kuriems trūko Jėzaus Kristaus Evangelijos apeigų ar kurie tuo metu nesilaikė sudarytų sandorų. Dėl mūsų pastovaus ir sąmoningo tarnavimo Viešpats palaimino mūsų pastangas, ir mums pavyko rasti žmones ir šeimas, kuriems reikėjo pagalbos. Tai buvo „vargšai mažutėliai“, gyvenantys skirtinguose kuoluose, kur mes tarnavome.
Kartą su Bilu Vitvortu, Sandy Juta Kanjono Vjų kuolo prezidentu, vykome atlikti tarnystės vizitų. Jis meldėsi dėl to, ką turėtume aplankyti, kaip tai darė Nefis, kuris buvo „vedamas Dvasios, nežinodamas iš anksto, ką [turės] daryti“ (1 Nefio 4:6). Jis parodė, kad tarnaudami turime būti apreiškimo vedami pas tuos, kuriems labiausiai reikia pagalbos, o ne tiesiog eiti pagal sąrašą ar pagal planą lankyti žmonių. Turime vadovautis įkvėpimo galia.
Prisimenu, kai vykome pas jauną šeimą – Džefą, Heterą ir jų mažą berniuką Kajų. Džefas augo kaip aktyvus Bažnyčios narys. Jis buvo labai talentingas atletas ir turėjo perspektyvią karjerą. Paauglystės metais jis pradėjo tolti nuo Bažnyčios. Vėliau jis pateko į autoavariją, kuri pakeitė jo gyvenimą. Kai įėjome į jų namus ir susipažinome, Džefas paklausė mus, kodėl atėjome aplankyti jo šeimos. Atsakėme, kad kuolo ribose gyvena apie 3 000 narių. Tada aš jo paklausiau: „Džefai, pasakyk, kodėl iš visų šeimų, kurias galėjome šį vakarą aplankyti, Viešpats pasiuntė mus čia?“
Dėl to Džefas susigraudino ir pradėjo mums pasakoti apie kai kuriuos savo rūpesčius ir iššūkius, kuriuos jie bandė įveikti kaip šeima. Mes pradėjome dalintis įvairiais Jėzaus Kristaus Evangelijos principais. Pakvietėme juos daryti kai kuriuos konkrečius dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti sunkūs, bet atneštų daug laimės ir džiaugsmo. Tada prezidentas Vitvortas suteikė Džefui kunigystės palaiminimą, kad padėtų jam įveikti sunkumus. Džefas ir Heter sutiko daryti tai, ką pakvietėme juos daryti.
Maždaug po metų man teko privilegija stebėti, kaip Džefas krikštija savo žmoną Heter Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nare. Dabar jie ruošiasi įžengti į šventyklą, kad būtų užantspauduoti kaip šeima laikui ir visai amžinybei. Mūsų vizitas pakeitė jų gyvenimą materialiai ir dvasiškai.
Viešpats yra pasakęs:
„Todėl būk ištikimas, stovėk pareigybėje, kurią tau paskyriau; pagelbėk silpniems, pakelk nusvirusias rankas bei sustiprink nusilpusius kelius“ (Doktrinos ir Sandorų 81:5).
„Ir tai darydamas, tu darysi didžiausią gėrį savo artimui ir pasitarnausi šlovei to, kuris yra tavo Viešpats“ (Doktrinos ir Sandorų 81:4).
Broliai ir seserys, apaštalas Paulius mokė svarbaus mūsų tarnystės aspekto. Jis mokė, kad visi esame „Kristaus kūnas, o pavieniui – jo nariai“ (1 Korintiečiams 12:27) ir kad kiekvienas kūno narys yra reikalingas, kad visas kūnas būtų ugdomas. Tada jis mokė galingos tiesos, kuri man įkrito giliai į širdį, kai ją perskaičiau. Jis sakė: „tariamai silpnesni kūno nariai yra kur kas reikalingesni; tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba“ (1 Korintiečiams 12:22–23; kursyvas pridėtas).
Taigi, kiekvienoje apylinkėje ir skyriuje mums reikia kiekvieno – tų, kurie gal stiprūs, ir tų, kuriems gal sunkiai sekasi. Visi yra reikalingi viso „Kristaus kūno“ gyvybiškai svarbiam ugdymui. Dažnai galvoju, kurių narių mums trūksta įvairiose bendruomenėse, kad sustiprintų mus ir padarytų mus visuma.
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas mokė: „Bažnyčioje apie dievišką doktriną ne tik mokomės, bet ir praktiškai ją taikome. Kristaus kūno, Bažnyčios, nariai tarnauja vieni kitiems tenkindami kasdieninio gyvenimo reikmes. Visi esame netobuli. […] Būdami Kristaus kūnas, turime žengti toliau idėjų ir didingų žodžių ir iš tiesų praktiškai patirti, ką reiškia „gyventi drauge meilėje“ [Doktrinos ir Sandorų 42:45]” (“Why the Church,” Liahona, Nov. 2015, 108–9).
1849 metais Brigamas Jangas susapnavo sapną, kuriame išvydo pranašą Džozefą Smitą, genantį didelę avių ir ožkų kaimenę. Kai kurie iš tų gyvulių buvo stambūs ir gražūs; kiti buvo menki ir purvini. Brigamas Jangas prisiminė, kad pažvelgė pranašui Džozefui Smitui į akis ir tarė: „Džozefai, turi keisčiausią kaimenę, […] kokią esu matęs savo gyvenime; ką ketini su jais daryti? Pranašas, kuris atrodė ramus dėl savo netvarkingos kaimenės, paprastai atsakė: „[Brigamai, jie visi yra geri savo vietose.“
Pabudęs prezidentas Jangas suprato, kad Bažnyčiai renkant įvairias „avis ir ožkas“, jo pareiga yra visus juos priimti ir leisti kiekvienam iš jų įgyvendinti visą savo potencialą užimant savo vietą Bažnyčioje. (Pritaikyta iš Ronald W. Walker, “Brigham Young: Student of the Prophet,” Ensign, Feb. 1998, 56–57.)
Broliai ir seserys, mano kalba gimė tada, kai giliai mąsčiau apie kiekvieną, kuris dabar neaktyvus Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Minutėlę norėčiau kalbėti kiekvienam iš jų. Vyresnysis Nylas A. Maksvelas mokė, kad „tokie asmenys dažnai lieka netoli Bažnyčios, bet joje aktyviai nedalyvauja. Jie nenori įeiti į maldos namus, bet ir nenori palikti jų prieangio. Tai tie, kuriems reikia Bažnyčios ir kurių reikia Bažnyčiai, bet kurie iš dalies „gyvena pasaulyje be Dievo“ [Mozijo 27:31]“ (“Why Not Now?,” Ensign, Nov. 1974, 12).
Norėčiau atkartoti mūsų mylimo prezidento Raselo M. Nelsono kvietimą, kurį jis išsakė pirmą kartą kalbėdamas Bažnyčios nariams. Jis sakė: „Dabar kreipiuosi į kiekvieną Bažnyčios narį – likite sandoros kelyje. Jūsų įsipareigojimas sekti Viešpačiu sudarant su Juo sandoras ir po to jų laikantis, atvers duris visiems dvasiniams palaiminimams ir privilegijoms visiems vyrams, moterims ir vaikams.“
Tada jis maldavo: „Dabar, jei pasukote iš kelio, leiskite su vilties kupina širdimi pakviesti jus grįžti. Nesvarbu, dėl ko nerimaujate ar su kuo grumiatės, jums yra vietos šioje, Viešpaties Bažnyčioje. Tiek jūs, tiek dar negimusios kartos bus palaimintos dėl to, kad dabar pasirenkate grįžti į sandoros kelią“ („Mums drauge žengiant į priekį,“ Liahona, 2018 m. balandis; kursyvas pridėtas).
Liudiju apie Jį, būtent Jėzų Kristų, visų mūsų Didįjį Ganytoją ir Gelbėtoją. Kviečiu visus mus ieškoti tarp mūsų tų pobrecitos, mažutėlių, kuriems reikia pagalbos. To viliuosi ir meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.