Evangelinė meilės ir tiesos šviesa
Liudiju, kad Evangelijos meilės ir tiesos šviesa šiandien skaisčiai šviečia visoje žemėje.
Graži pastarųjų dienų šventųjų giesmė „Tautos, sukluskit!“ tikrai perteikia Evangelijos pilnatvės sklidimo visame pasaulyje entuziazmą ir pakilią nuotaiką. Šioje giesmėje yra tokie žodžiai:
Tautos, sukluskit! Kalba dangus,
džiaugsmo žinia jau pasiekė mus:
jau sugrąžinta žemėn tiesa,
laimei žmonių skirta!1
Šių džiaugsmingų eilių autorius Luisas F. Mionchas buvo atsivertęs vokietis, kuris parašė šiuos įkvėptus giesmės žodžius per savo nuolatinę misiją Šveicarijoje, Europoje.2 Džiaugsmas, kuris trykšta matant pasaulinį Sugrąžinimo poveikį, aiškiai išsakytas šiuose minėtos giesmės žodžiuose:
Naktį ieškojo tautos šviesos
ir ilgesingai laukė aušros.
Galit jau džiaugtis, brėkšta diena –
Žemėje švies tiesa.3
Dėl to, kad vos prieš 200 metų prasidėjo tebevykstantis Sugrąžinimas, Evangelijos šviesa, nešanti meilę ir tiesą4, dabar skaisčiai šviečia visoje žemėje. 1820 metais pranašas Džozefas, o po to ir milijonai kitų, sužinojo, kad Dievas „visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja“5.
Netrukus po Bažnyčios suorganizavimo šiame paskutiniame Evangelijos laikotarpyje, Viešpats kalbėjo Džozefui Smitui ir apreiškė Savo gausią meilę mums, sakydamas:
„Todėl aš, Viešpats, žinodamas nelaimę, kuri turi ištikti žemės gyventojus, pašaukiau savo tarną Džozefą Smitą jaunesnįjį ir kalbėjau jam iš dangaus, ir daviau jam įsakymus; […]
kad būtų įtvirtinta mano nesibaigianti sandora;
kad mano evangelijos pilnatvę silpnieji ir paprastieji galėtų skelbti pasaulio pakraščiams.“6
Netrukus po to, kai buvo gautas šis apreiškimas, prasidėjo misionierių šaukimas ir siuntimas į daugelį pasaulio tautų. Kaip ir numatė pranašas Nefis, sugrąžintosios Evangelijos žinia pradėta skelbti „tarp visų tautų, giminių, liežuvių ir žmonių“7.
„Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia oficialiai buvo įkurta 1830 metais mažame rąstų namelyje, Niujorko valstijoje.
Prireikė 117 metų – iki 1947 m. – kad Bažnyčia nuo pradžioje buvusiu šešių narių išaugtų iki milijono. Nuo pat pirmųjų dienų Bažnyčios bruožas buvo misionieriai, išsibarstę po indėnų žemes, Kanadą, o nuo 1837 metų – už Amerikos ribų, Anglijoje. Netrukus misionieriai ėmė darbuotis Europos žemyne ir tokiose tolimose vietose kaip Indija ir Ramiojo vandenyno salos.
Dviejų milijonų narių riba buvo pasiekta vos po 16 metų, 1963 metais, o trijų milijonų – dar po aštuonerių metų.“8
Pažymėdamas spartų Bažnyčios augimą, prezidentas Raselas M. Nelsonas neseniai pasakė: „Dabar Viešpaties darbas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje sparčiai juda pirmyn. Bažnyčios laukia negirdėta, beprecedentė ateitis.“9
Dėl Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvės sugrąžinimo, vėl suorganizuotos gyvos Viešpaties Bažnyčios ir jos nepaprasto augimo nuo tada, kunigystės palaiminimai yra prieinami visoje žemėje. Šventose apeigose ir sandorose, surišančiose mus su Dievu ir pastatančiose mus ant sandoros kelio, aiškiai „pasireiškia dieviškumo galia“10. Dalyvaudami šiose šventose apeigose gyviesiems ir mirusiesiems, mes renkame Izraelį abiejose uždangos pusėse ir ruošiame žemę antrajam Gelbėtojo atėjimui.
1973 m. balandį su tėvais keliavome iš mūsų gimtosios Argentinos, kad būtume užantspauduoti šventykloje. Kadangi tuo metu visoje Lotynų Amerikoje šventyklų nebuvo, mes skridome daugiau nei 9 600 kilometrų į vieną pusę, kad būtume užantspauduoti Solt Leiko Šventykloje. Nors man buvo tik dveji ir aš ne visiškai prisimenu tą ypatingą patyrimą, nuo tada mano atmintyje įstrigo trys labai ryškūs vaizdai.
Pirma, prisimenu, buvau pasodintas prie lėktuvo lango ir mačiau baltus debesis apačioje.
Tie gražūs šviesūs debesys išliko mano atmintyje kaip milžiniški vatos kamuoliai.
Kitas mano atmintyje išlikęs vaizdas – tai keli juokingi veikėjai Los Andželo pramogų parke. Tuos veikėjus sunku pamiršti.
Bet daug svarbesnis yra šis nuostabus ir neužmirštamas vaizdas:
Aiškiai prisimenu, kad buvau šventame Solt-Leiko šventyklos kambaryje, kur vyksta porų ir šeimų užantspaudavimai laikui ir visai amžinybei. Prisimenu nuostabų šventyklos altorių ir skaisčią saulės šviesą, šviečiančią pro to kambario langą. Tada pajutau ir dabar tebejaučiu Evangelijos meilės ir tiesos šviesos šilumą, saugumą bei ramybę.
Panašius jausmus išgyvenau po 20 metų, kai įžengiau į šventyklą, kad vėl būčiau užantspauduotas – šį kartą su sužadėtine buvome užantspauduoti laikui ir visai amžinybei. Tačiau tą kartą mums nebereikėjo keliauti tūkstančius kilometrų, nes tada jau buvo pastatyta ir pašventinta Buenos Airių Argentinos šventykla ir iki jos nuo mūsų namų nereikėjo ilgai važiuoti.
Po dvidešimt dvejų metų nuo mūsų vestuvių ir užantspaudavimo mums teko palaima sugrįžti į tą pačią šventyklą, bet šį kartą su savo gražia dukra, ir mes buvome užantspauduoti kaip šeima laikui ir visai amžinybei.
Prisimenant šias labai šventas savo gyvenimo akimirkas, mane apėmė gilus, tvarus džiaugsmas. Jaučiau ir tebejaučiu meilę gailestingo Dangiškojo Tėvo, kuris žino mūsų asmeninius poreikius ir mūsų širdžių troškimus.
Kalbėdamas apie Izraelio surinkimą paskutinėmis dienomis, Viešpats Jehova sakė: „Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu į jų širdis. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.“11 Jaučiuosi amžinai dėkingas, kad Viešpaties įstatymas buvo nuo vaikystės giliai rašomas mano širdyje per šventas apeigas Jo šventuose namuose. Kaip lemtingai svarbu yra žinoti, kad Jis yra mūsų Dievas, kad mes esame Jo liaudis ir kad bet kokiomis aplinkybėmis, jei esame ištikimi ir paklūstame sudarytoms sandoroms, mes galime būti „amžinai apglėb[ti] jo meilės rankomis“12.
2019 m. spalio visuotinės konferencijos moterų sesijoje prezidentas Nelsonas pasakė: „Visos mūsų pastangos tarnauti vieni kitiems, skelbti Evangeliją, tobulinti šventuosius ir išpirkti mirusiuosius veda į šventąją šventyklą.“13
Toje pačioje visuotinėje konferencijoje Prezidentas Nelsonas mokė: „Žinoma, gražiausia Sugrąžinimo puošmena yra šventoji šventykla. Jos šventos apeigos ir sandoros yra labai svarbios ruošiant tokius žmones, kurie yra pasiruošę pasveikinti Gelbėtoją Jo Antrojo atėjimo metu.“14
Tebevykstantis Sugrąžinimas pasižymi spartėjančiu šventyklų statymu ir pašventinimu. Kai mes renkamės abiejose uždangos pusėse, aukojamės, kad tarnautume šventyklose ir padarytume jas savo gyvenimo ašimi, iš tikrųjų Viešpats stato mus – Jis stato savo sandoros liaudį.
Evangelijos šviesa skaisti,
meilę, tiesą mums visiems neši.
Dievo skaistumo šis spindulys –
niekas jau nepaklys.15
Liudiju, kad Evangelijos meilės ir tiesos šviesa šiandien skaisčiai šviečia visoje žemėje. Tas „nuostabus darbas“, kurį išpranašavo pranašas Izaijas16 ir kurį matė Nefis17, vyksta vis sparčiau, netgi šiais nelengvais laikais. Pranašas Džozefas Smitas pranašingai skelbė: „Tiesos vėliava iškelta; jokia nešventa ranka negali sustabdyti šio darbo pažangos; […] Dievo tikslai bus įvykdyti ir didysis Jehova pasakys, kad darbas padarytas.“18
Broliai ir seserys, pasiryžkime ir šiandien pat nuspręskime skatinti save ir savo šeimą klausyti dangaus balso, būtent mūsų Gelbėtojo balso. Sudarykime ir laikykimės sandorų su Dievu, kurios tvirtai pastatys mus ant kelio, vedančio atgal Jo akivaizdon, ir džiaukimės Jo Evangelijos šlovingos šviesos ir tiesos palaiminimais. Jėzaus Kristaus vardu, amen.