Tai mūsų laikas!
Dievas mus siuntė būtent čia, būtent dabar, šiuo istorijos momentu.
1978 m. stovėjau amerikietiško futbolo aikštėje stadione, kuriame buvo 65 tūkstančiai sirgalių. Priešais mane buvo keli labai stambūs priešininkai, kurie atrodė pasiruošę nusukti man sprandą. Tai buvo mano pirmosios varžybos startinio žaidėjo pozicijoje Nacionalinėje amerikietiško futbolo lygoje ir mes žaidėme prieš tuometinius Supertaurės laimėtojus. Tiesą sakant, klausiau savęs, ar esu pakankamai geras žaidėjas, kad būčiau aikštėje. Atsitraukiau atgal, kad atlikčiau pirmą perdavimą, ir kai išmečiau kamuolį, mane partrenkė stipriau, nei yra buvę bet kada anksčiau. Tą akimirką gulėdamas prispaustas tų stambių sportininkų galvojau, ką aš čia darau. Turėjau priimti sprendimą. Ar leisiu abejonėms įveikti mane, ar rasiu drąsos ir stiprybės keltis ir tęsti?
Associated Press
Tuo metu nesuvokiau, kad ta patirtis paruoš mane ateities galimybėms. Turėjau išmokti, kad galiu būti stiprus ir drąsus sunkiose situacijose.
Amerikietiško futbolo rungtynės gali ir neprilygti svarba jūsų patiriamiems iššūkiams. Daugeliu atvejų nebūsite stebimi pilno stadiono žmonių. Tačiau jūsų narsūs sprendimai bus amžinos svarbos.
Galbūt ne visada jaučiamės pajėgūs priimti iššūkį. Tačiau mūsų Dangiškasis Tėvas mato mus kaip bebaimius Jo karalystės statytojus. Todėl Jis siuntė mus čia šiuo lemtingiausiu pasaulio istorijos metu. Tai mūsų laikas!
Pasiklausykite, ką pasakė prezidentas Raselas M. Nelsonas netrukus po to, kai tapo Bažnyčios prezidentu: „Mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas Jėzus Kristus nuo dabar iki savo antrojo atėjimo darys kai kuriuos iš savo galingiausių darbų. Matysime stebuklingų požymių, kad Dievas Tėvas ir Jo Sūnus, Jėzus Kristus, pirmininkauja šiai Bažnyčiai didingai ir šlovingai“ (Apreiškimas Bažnyčiai, apreiškimas mūsų gyvenimui, 2018 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Galingiausi darbai? Stebuklingi požymiai? Kaip tai atrodys? Kokį vaidmenį atliksime ir kaip suprasime, ką daryti? Nežinau visų atsakymų, bet žinau, jog Viešpačiui reikia, kad būtume pasiruošę! Niekada nebuvo taip svarbu vertai naudoti kunigystės galią.
Ar tikime Dievo pranašu? Ar galime atrasti ir įgyvendinti savo lemtį? Taip, mes galime, ir taip, mes privalome, nes tai mūsų laikas!
Kai girdime istorijas apie galingus Dievo tarnus, kurie buvo prieš mus, – tokius kaip Mozė, Marija, Moronis, Alma, Estera, Juozapas ir daugelis kitų – jie atrodo neeiliniai žmonės. Tačiau jie nelabai skyrėsi nuo mūsų. Jie buvo su iššūkiais susidūrę paprasti žmonės. Jie pasitikėjo Viešpačiu. Jie darė teisingus pasirinkimus lemtingais momentais. Ir su tikėjimu Jėzumi Kristumi jie atliko darbus, kurių reikėjo jų laikais.
Goodsalt
Prisiminkite Senojo Testamento herojų Jozuę. Jis buvo pasišventęs Mozės pasekėjas, vienas didingiausių vadovų istorijoje. Po Mozės išėjimo atėjo laikas Jozuei. Jam reikėjo vesti Izraelio vaikus į pažadėtąją žemę. Kaip jam reikėjo tai padaryti? Jozuė gimė ir užaugo vergovėje Egipte. Jis neturėjo jam padedančių instrukcijų vadovo ar mokomųjų filmų. Jis netgi neturėjo išmaniojo telefono! Tačiau jis turėjo šį pažadą iš Viešpaties:
„Kaip buvau su Moze, taip visuomet būsiu su tavimi. Aš nepaliksiu ir neapleisiu tavęs.
Būk stiprus ir drąsus“ (Jozuės 1:5–6).
Kai buvau jaunas ir nepatyręs Septyniasdešimties narys, sulaukiau skubaus skambučio iš Pirmosios Prezidentūros biuro, kuriuo buvo prašoma, kad atstovaučiau pranašui tuojau pat aplankydamas vieną vaikiną ligoninėje. Vaikino vardas buvo Zakas. Jis ruošėsi būti misionieriumi, tačiau pateko į avariją ir patyrė sunkią galvos traumą.
Pakeliui į ligoninę mano galvoje šėlo mintys. Atstovauti pranašui – gal juokaujat? Su kuo man teks susidurti? Kaip padėsiu tam vaikinui? Ar turiu pakankamai tikėjimo? Karšta malda ir žinojimas, kad turiu šventos kunigystės įgaliojimą, tapo mano inkarais.
Kai atvykau, Zakas gulėjo ligoninės lovoje. Sanitaras stovėjo netoliese pasiruošęs vežti jį į operacinę, kad daktarai galėtų sumažinti spaudimą jo smegenims. Pažvelgiau į apsiašarojusią mamą ir išsigandusį draugą, stovėjusius netoliese, ir aiškiai supratau, kad Zakui reikia kunigystės palaiminimo. Jo draugas neseniai buvo gavęs Melchizedeko kunigystę, todėl jo paprašiau man padėti. Jaučiau kunigystės galią, kai mes nuolankiai suteikėme Zakui palaiminimą. Tada jį skubiai nugabeno operacijai ir ramus jausmas patvirtino, kad Gelbėtojas viskuo pasirūpins pagal Savo išmintį.
Prieš pirmąjį pjūvį medicinos personalas padarė paskutinę rentgenogramą. Savo nuostabai jie aptiko, kad jokios operacijos nereikia.
Po ilgos terapijos Zakas išmoko vėl vaikščioti ir kalbėti. Jis sėkmingai tarnavo misijoje ir dabar augina nuostabią šeimą.
Žinoma, ne visada būna taip. Esu davęs kitų kunigystės palaiminimų su tokiu pat tikėjimu, ir Viešpats nesuteikė visiško pasveikimo šiame gyvenime. Pasitikime Jo tikslais ir paliekame spręsti Jam. Ne visada galime rinktis savo veiksmų pasekmes, tačiau galime pasirinkti būti pasiruošę veikti.
Pirmoji Prezidentūra jūsų galbūt niekada neprašys atstovauti jai pavojingoje gyvybei situacijoje. Tačiau, kaip Viešpaties atstovai, esame pašaukti daryti tai, kas keičia gyvenimą. Jis mūsų neapleis. Tai mūsų laikas!
Petras, vyriausias Gelbėtojo apaštalas, buvo jūroje valtyje, kai matė Jėzų, ateinantį vandeniu. Jis norėjo prie Jo prisijungti ir Gelbėtojas pasakė: „Ateik.“ Drąsiai ir stebuklingai Petras paliko saugią valtį ir pradėjo eiti vandeniu link Gelbėtojo. Tačiau kai Petras susitelkė į smarkų vėją, jo tikėjimas susvyravo. „Jis išsigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį.“ (Žr. Mato 14:22–33.)
Kai vėjai pučia mūsų gyvenime, į ką susitelkiame? Atminkite, visada yra patikimas stiprybės ir drąsos šaltinis. Jėzaus rankos yra ištiestos mums taip, kaip jos buvo ištiestos Petrui. Kai sieksime Jo, Jis meiliai išgelbės mus. Esame Jo. Jis pasakė: „Nebijok! Aš išpirkau tave ir pašaukiau tave vardu; tu esi mano“ (Izaijo 43:1). Jis nugalės jūsų gyvenime, jei Jam leisite. Renkatės jūs. (Žr. Raselas M. Nelsonas, Tenugali Dievas, 2020 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga.)
Savo gyvenimo pabaigoje Jozuė maldavo savo žmonių: „Šiandien apsispręskite, kam norite tarnauti; […] bet aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui“ [Jozuės 24:15]. Dėl to, kad pasirinko tarnauti Viešpačiui, Jozuė tapo didžiu vadovu savo laikais. Mano brangūs draugai, tai mūsų laikas! Mūsų daromi pasirinkimai nulems mūsų likimą (žr. Thomas S. Monson, “Decisions Determine Destiny” [Brigham Young University fireside, Nov. 6, 2005], speeches.byu.edu).
Kai tarnavau vyskupu, mūsų apylinkėje turėjome šūkį: „Geri pasirinkimai lygu amžinai laimei“. Jaunuoliai praeidami pro šalį koridoriuje sakydavo: „Vyskupe, darau gerus pasirinkimus!“ Tai vyskupo svajonė!
Ką turime omenyje sakydami „geri pasirinkimai“? Kartą kažkas Jėzaus paklausė: „Koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jis atsakė:
„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.“
Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.
Antrasis – panašus į jį: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mato 22:36–39).
Nežinau, kaip jūs, bet kai aš skaitau šiuos du didžiuosius įsakymus, randu trečią, numanomą įsakymą: mylėti save.
Ar kada nors galvojote, kad mylėti save yra įsakymas? Ar tikrai galime mylėti Dievą ir Jo vaikus, jei nemylime savęs?
Išmintingas vadovas neseniai konsultavo vieną vyrą, kuris stengėsi įveikti daugybės metų klaidingus pasirinkimus. Vyrui buvo gėda, jis abejojo, ar yra vertas kieno nors meilės.
Jo vadovas jam pasakė: „Viešpats tave pažįsta, myli ir yra patenkintas tavimi ir drąsiais tavo daromais žingsniais.“ Tada jis pridūrė: „[Tau] reikia išgirsti įsakymą mylėti save, kad galėtum jausti [Dievo] meilę ir mylėti kitus.“
Kai tas brolis išgirdo šį patarimą, pamatė savo gyvenimą kitomis akimis. Jis vėliau sakė: „Praleidau visą gyvenimą bandydamas rasti ramybę ir būti priimtas. Ieškojau to daugybėje netinkamų vietų. Tik Dangiškojo Tėvo ir Gelbėtojo meilėje galiu rasti paguodą. Žinau, Jie nori, kad mylėčiau save; tai iš tikrųjų vienintelis būdas, kaip galiu jausti Jų meilę man.“
Mūsų Dangiškasis Tėvas nori, kad mylėtume save – ne kad taptume išdidūs ar savanaudiški, bet kad matytume save, kaip Jis mato mus: esame Jo brangūs vaikai. Kai ši tiesa giliai įsismelkia į mūsų širdis, mūsų meilė Dievui auga. Kai matome save su nuoširdžia pagarba, mūsų širdys atviros elgtis taip pat ir su kitais. Kuo labiau pripažinsime savo dievišką vertę, tuo geriau suprasime šią dievišką tiesą: Dievas siuntė mus būtent čia, būtent dabar, šiuo istorijos momentu, kad galėtume nuveikti kuo daugiau gero panaudodami turimus talentus ir dovanas. Tai mūsų laikas! (žr. Russell M. Nelson, “Becoming True Millennials” [worldwide devotional for young adults, Jan. 10, 2016], broadcasts.ChurchofJesusChrist.org).
Džozefas Smitas mokė, kad visi kiekviename amžiuje gyvenę pranašai „žvelgė ateitin, džiugiai laukdami laikų, kuriais mes gyvename; […] jie giedojo, rašė ir pranašavo apie šiuos mūsų laikus; […] mes esame tie palaiminti žmonės, kuriuos Dievas išsirinko, kad įgyvendintų pastarųjų dienų šlovę“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2010], 179).
Kai susiduriate su savo kasdieniais sunkumais, prisiminkite šį vyresniojo Džefrio R. Holando išsakytą patikinimą: „Tiek daug visko guli ant mūsų pečių, tačiau tai bus šlovinga ir sėkminga patirtis. […] Pergalė šiose paskutinėse varžybose jau buvo paskelbta. Pergalė jau yra aprašyta metraščiuose, tie metraščiai – tai Raštai!“ (“Be Not Afraid, Only Believe” [address to Church Educational System religious educators, Feb. 6, 2015], broadcasts.ChurchofJesusChrist.org).
Šį gražų Velykų savaitgalį noriu pakviesti visus mus melstis, kad galėtume atpažinti ir priimti savo asmeninius vaidmenis mums besiruošiant tai šlovingai dienai, kada Gelbėtojas sugrįš. Viešpats myli mus labiau, nei galime suvokti, ir Jis atsakys į mūsų maldas! Ar mes amerikietiško futbolo aikštėje, ligoninės palatoje, ar kokioje kitoje vietoje, šiuose nepaprastuose įvykiuose galime atlikti svarbų vaidmenį – nes tai mūsų laikas! Jėzaus Kristaus vardu, amen.