Laiminti Jo vardu
Kunigystę gauname tam, kad vietoje Viešpaties ir Jo vardu galėtume laiminti žmones.
Brangūs broliai, bendratarniai Dievo kunigystėje, man garbė šį vakarą kalbėti jums. Labai jus gerbiu ir esu jums dėkingas. Kai su jumis kalbu ir girdžiu apie didį jūsų tikėjimą, tikiu, kad pasaulyje nuolat didėja kunigystės galia, stiprėja kvorumai ir auga kunigijos ištikimybė.
Kelias man šį vakarą skirtas akimirkas kalbėsiu tiems iš jūsų, kurie asmeninėje kunigystės tarnystėje norite tarnauti dar veiksmingiau. Jau žinote, kad esate įpareigoti išaukštinti turimą pašaukimą tarnauti.1 Bet galbūt jums kyla klausimas, ką galėtų reikšti išaukštinti turimą pašaukimą.
Pradėsiu nuo naujausių diakonų, nes jie greičiausiai dar nelabai supranta, ką galėtų reikšti išaukštinti tarnystę kunigystėje. Taip pat turėtų suklusti neseniai įšventinti vyresnieji. Galėtų būti įdomu ir naujai pašauktiems vyskupams.
Mane daug ko pamoko prisiminimai apie laikus, kuomet pats buvau diakonas. Norėčiau, kad man kas tada būtų pasakęs tai, ką pasakysiu jums dabar. Man tai būtų pravertę visuose nuo tada mano atliktuose kunigystės paskyrimuose – net ir tuose, kuriuos atlieku dabar.
Diakonu buvau įšventintas tokiame mažame skyriuje, kad jame tebuvau vienintelis diakonas, o mano brolis Tedas buvo vienintelis mokytojas. Tame skyriuje buvome vienintelė šeima. Visas skyrius rinkosi mūsų namuose. Mano brolio ir mano paties kunigystės vadovas buvo naujas atsivertusysis – pats neseniai gavęs kunigystę. Kiek pamenu, vienintelė mano kunigystės pareiga tada buvo dalinti sakramentą namų valgomajame.
Kai su šeima persikraustėme į Jutą, patekau į didelę apylinkę su daugybe diakonų. Ten pirmą kartą dalyvaudamas sakramento susirinkime stebėjau diakonus, kaip man atrodė – visą armiją, kurie dalydami sakramentą judėjo taip tiksliai, lyg būtų gerai ištreniruota komanda.
Buvau toks išsigandęs, kad kitą sekmadienį į apylinkės pastatą atvykau gana anksti, kad galėčiau niekieno netrukdomas pabūti vienas. Pamenu, kad tai buvo Jeilkresto apylinkė Solt Leik Sityje, kurios teritorijoje stovėjo statula. Pasislėpiau už tos statulos ir karštai meldžiausi, kad sužinočiau, kaip nesuklysti išnešiojant sakramentą. Į tą mano maldą buvo atsakyta.
Tačiau dabar žinau, kad yra dar geresnis būdas melstis ir galvoti, kaip augti tarnaujant kunigystėje. Tai sužinojau supratęs, kodėl žmonėms apskritai duodama kunigystė. Kunigystę gauname tam, kad vietoje Viešpaties ir Jo vardu galėtume laiminti žmones.2
Ką tai reiškia praktiškai, supratau tik praėjus daugybei metų nuo tada, kai buvau diakonas. Pavyzdžiui, būdamas aukštasis kunigas gavau paskyrimą apsilankyti vieno globos centro sakramento susirinkime. Manęs paprašė išnešioti sakramentą. Užuot galvojęs, kaip tiksliai išnešioti sakramentą, ėmiau žiūrėti kiekvienam pagyvenusiam žmogui į veidą. Pamačiau, kad ne vienas iš jų verkė. Viena ponia sugriebė man už rankovės, pažvelgė aukštyn ir garsiai tarė: „Ačiū, ačiū.“
Viešpats palaimino mano tarnystę, kurią atlikau Jo vardu. Tą dieną meldžiau būtent tokio stebuklo, o ne pagalbos, kaip geriau pasirodyti. Meldžiau, kad per mano meilingą tarnystę žmonės pajustų Viešpaties meilę. Supratau, kad tai ir yra visa esmė tarnaujant ir laiminant kitus Jo vardu.
Neseniai išgirdau apie vieną nutikimą, kuris man priminė apie tokią meilę. Kai dėl COVID-19 pandemijos buvo sustabdyti visi Bažnyčios susirinkimai, vienas tarnaujantysis brolis priėmė savo vyresniųjų kvorumo prezidento pavedimą palaiminti ir suteikti sakramentą vienai seseriai, kuriai jis tarnavo. Kai jai paskambino ir pasiūlė atnešti sakramentą, ji sutiko ne iš karto, nes jai nepatiko, kad jis turės išeiti iš savo namų tokiu pavojingu metu. Ji taip pat manė, kad viskas netrukus grįš į savo įprastas vėžes.
Kai sekmadienį jis atvyko į jos namus, ji turėjo vieną prašymą. Ji paklausė, ar jiedu negalėtų kartu nueiti pas jos 87 metų kaimynę ir ten kartu priimti sakramentą. Gavęs leidimą iš vyskupo, jis sutiko.
Ištisas savaites, kruopščiai laikydamasi socialinių kontaktų ribojimo ir kitų saugumo reikalavimų, toji mažytė šventųjų grupelė kiekvieną sekmadienį rinkosi į tokias nesudėtingas sakramento apeigas. Ten tebuvo vos keli laužytos duonos gabalėliai ir vandens indeliai, tačiau buvo išlieta daugybė ašarų dėl mylinčio Dievo gerumo.
Po kurio laiko tas tarnaujantysis brolis, jo šeima ir sesuo, kuriai jis patarnavo, galėjo sugrįžti į bažnyčią. Tačiau dėl didelio atsargumo toji 87 metų našlė, kaimynė, turėjo likti namuose. Tarnaujantysis brolis, – nepamirškime, kad jo pavedimas buvo pasirūpinti jos kaimyne, o ne šia pagyvenusia seserimi, – net ir dabar kiekvieną sekmadienį nuvyksta į jos namus, rankose laikydamas Raštus ir nedidelį duonos gabalėlį, kad galėtų suteikti Viešpaties vakarienės sakramentą.
Šią kunigystės tarnystę jis, kaip ir aš tądien globos centre, atlieka iš meilės. Tiesą sakant, šis tarnaujantysis brolis savo vyskupo neseniai pasiteiravo, ar apylinkėje yra kitų, kuriais galėtų pasirūpinti. Jo troškimas išaukštinti tarnystę kunigystėje didėjo tarnaujant Viešpaties vardu ir būdu, kuris beveik išimtinai žinomas tik Jam. Nežinau, aš šis tarnaujantysis brolis meldėsi, kaip ir aš, kad žmonės, kuriems tarnauja, pažintų Viešpaties meilę, bet kadangi tarnystę jis atliko Viešpaties vardu, tai rezultatas buvo tas pats.
Toks pat nuostabus rezultatas būna, kai to meldžiu prieš suteikdamas kunigystės palaiminimą sergančiajam ar tam, kuriam yra sunku. Kartą taip nutiko vienoje ligoninėje, kurioje nekantraujantys gydytojai vis skubino mane – net ne skubino, o įsakė – paskubėti ir leisti jiems daryti savo darbą, užuot davę man galimybę suteikti kunigystės palaiminimą. Aš pasilikau ir suteikiau palaiminimą. Ir toji mano tądien palaiminta mergaitė, kuriai tie gydytojai prognozavo mirtį, išgyveno. Esu dėkingas, kad tądien tuo metu neleidau savo jausmams man sutrukdyti, bet pajutau, kad Viešpats norėjo, jog toji mergaitė gautų palaiminimą. Ir žinojau koks tai buvo palaiminimas – ją palaiminau pagyti. Ji ir pagijo.
Man teko daug kartų suteikti palaiminimą esantiems netoli mirties, kuomet aplink lovą susirinkę šeimos nariai vildavosi išgijimo palaiminimo. Nors teturiu vos akimirką, visuomet pasimeldžiu, kad sužinočiau, kokį Viešpaties paruoštą palaiminimą galėčiau suteikti Jo vardu. Maldoje dar pasiteirauju, kaip Jis nori, kad palaiminčiau šį asmenį, o ne kaip noriu aš ar šalia stovintieji. Iš patirties žinau, kad net jei palaiminimas yra ne tai, ko trokšta kiti sau ar savo mylimiesiems, Dvasia vis tiek paliečia širdis, kad jie patirtų susitaikymą ir ramybę, o ne nusivylimą.
Panašus įkvėpimas ateina, kai patriarchai pasninkauja ir meldžia patarti, kokį Viešpats nori suteikti palaiminimą konkrečiam asmeniui. Vėlgi, esu girdėjęs tokių palaiminimų, kurie nustebino ne tik mane, bet ir palaiminimą gavusį asmenį. Akivaizdu, kad tas palaiminimas buvo iš Viešpaties – tiek jame išsakyti įspėjimai, tiek ir pažadai, išsakyti Jo vardu. Patriarcho malda ir pasninkas buvo apdovanoti Viešpaties.
Kai būdamas vyskupu turėdavau pravesti vertumo pokalbius, melsdavau Viešpaties man padėti pajusti, ko Jis norėtų iš konkretaus asmens, ir kad Jo atsiųsto įkvėpimo netemdytų mano asmeninė nuomonė. Tai padaryti sunku, jei Viešpats, su meile, nori ką nors palaiminti pataisymu. Reikia šiek tiek pasistengti, kad suprastumėte ko nori Viešpats, ko norite jūs ir ko gali norėti kitas asmuo.
Tikiu, kad savo tarnystę kunigystėje galime aukštinti per visą gyvenimą čia ir, galbūt, anapus. Tai priklausys nuo mūsų stropumo, stengiantis sužinoti Viešpaties valią, ir nuo mūsų pastangų išgirsti Jo balsą, kad galėtume geriau žinoti, ko Viešpats nori žmogui, kuriam patarnaujame Jo vardu. Toks išaukštinimas vyksta mažyčiais žingsneliais. Galbūt tai įvyks negreitai, bet tikrai įvyks. Viešpats mums pažada:
„Nes kurie tik yra ištikimi, kad gautų šias dvi kunigystes, apie kurias kalbėjau, ir išaukštintų savo pašaukimą, tie pašventinami Dvasia jų kūnams atnaujinti.
Jie tampa Mozės ir Aarono sūnumis bei Abraomo sėkla ir Dievo bažnyčia, ir karalyste, ir išrinktaisiais.
Ir taip pat visi tie, kurie priima šią kunigystę, priima mane, – sako Viešpats.“3
Liudiju, kad kunigystės raktai buvo sugrąžinti pranašui Džozefui Smitui. Iš dangaus pasirodę Viešpaties tarnai kunigystę sugrąžino tam, kad būtų pradėti didingi įvykiai, vykstantys prieš mūsų akis. Izraelis bus surinktas. Viešpaties žmonės bus pasiruošę Jo antrajam šlovingam atėjimui. Sugrąžinimas tęsis. Viešpats Savo pranašams ir tarnams atskleis dar daugiau Savo valios.
Galbūt jaučiatės maži prieš tuos didžiulius užmojus, kuriuos įgyvendins Viešpats. Jei tokie jaučiatės, kviečiu jus maldoje paklausti, kaip jus mato Viešpats. Jis asmeniškai jus pažįsta, Jis jums suteikė kunigystę ir Jam rūpi, kaip jūs pakilsite ir išaukštinsite tą kunigystę, nes Jis jus myli ir pasitiki, kad Jo vardu laiminsite Jo mylimus žmones.
O dabar jus laiminu, kad galėtumėte pajusti Jo meilę ir pasitikėjimą. Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.