Veržimasis į tikslą
Tai susiję ne tiek su tuo, ką patiriame gyvenime, kiek su tuo, kuo tampame.
Skaitydamas Apaštalų darbų knygą ir Pauliaus laiškus, žaviuosi tuo, kaip Paulius iš meilės ir dėkingumo tarnavo, mokė ir liudijo apie Jėzų Kristų. Kaip toks asmuo gali tarnauti su tokia meile ir dėkingumu, ypač turint omenyje jo didelius kentėjimus? Kas skatino Paulių tarnauti? „Veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje.“1
Veržtis į tikslą, tai ištikimai eiti „ankšt[u] ir siaur[u] kel[iu], kuris veda į amžinąjį gyvenimą“2 su mūsų Gelbėtoju ir mūsų Tėvu danguje. Savo kentėjimus Paulius matė kaip „nieko nereišk[iančius], lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta“3. Pauliaus laiškas filipiečiams, kurį jis parašė būdamas kalėjime, yra kupinas neaprėpiamo džiaugsmo ir džiūgavimo bei padrąsinimo mums visiems, ypač šiais sunkiais nežinomybės laikais. Visiems mums reikia pasimokyti drąsos iš Pauliaus: „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų.“4
Kai žvelgiame į Pauliaus tarnystę, mus įkvepia ir pakylėja mūsų pačių šiuolaikiniai „Pauliai“, kurie taip pat tarnauja, moko ir liudija su meile ir dėkingumu nepaisydami iššūkių, su kuriais susiduria savo bei artimųjų gyvenime. Tai, ką patyriau prieš devynerius metus, padėjo man suvokti veržimosi į tikslą svarbą.
Kai 2012 m. pirmą kartą ėjau į visuotinės konferencijos vadovų susirinkimą, jaučiausi prislėgtas naštos ir netinkamas. Mano galvoje nuolat skambėjo balsas „Tau čia ne vieta! Įvyko didžiulė klaida!“ Kaip tik tuomet, kai ėjau ieškodamas, kur atsisėsti, mane pastebėjo vyresnysis Džefris R. Holandas. Jis priėjo prie manęs ir pasakė: „Edvardai, gera tave čia matyti“ ir švelniai paplekšnojo man per veidą. Jaučiausi tarytum kūdikis! Jo meilė ir draugiškumas sušildė mane ir padėjo man jausti priklausymo dvasią, brolystės dvasią. Kitą dieną stebėjau, kaip vyresnysis Holandas darė tą patį, ką ir man praeitą dieną, šiltai paplekšnojo per veidą vyresniajam Dalinui H. Ouksui, kuris yra vyresnis už jį!
Tuo momentu per tuos vyrus, kuriuos palaikome pranašais, regėtojais ir apreiškėjais, pajutau Viešpaties meilę. Vyresnysis Holandas savo švelniais, natūraliais veiksmais padėjo man liautis galvoti apie save ir nugulėti netinkamumo jausmus. Jis padėjo man susitelkti į šventą ir džiaugsmingą darbą, kuriam buvau pašauktas – vesti sielas pas Kristų. Jis, kaip Paulius senovėje, nurodė man veržtis į tikslą.
Įdomu pastebėti, kad Paulius moko mus veržtis pirmyn, kviesdamas pamiršti tai, kas už mūsų – mūsų ankstesnes baimes, ankstesnį tikslą, ankstesnes nesėkmes ir ankstesnį liūdesį. Jis kviečia mus, lygiai kaip mūsų brangus pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas, į „naują, šventesnį rūpinimąsi“5. Gelbėtojas tikrai pažada: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.“6
Pirmojoje savo konferencinėje kalboje aš pasidalijau patyrimu, kaip mano mama mokė mane dirbti laukuose. „Niekada nežiūrėk atgal, – sakė ji. – Žvelk pirmyn, kiek dar turime padaryti.“7
Artėjant gyvenimo pabaigai, kai kovojo su vėžiu, mama gyveno su Naume ir manimi. Vieną vakarą išgirdau ją raudant miegamajame. Jai stipriai skaudėjo, nors prieš dvi valandas buvo gavusi paskutinę morfijaus dienos dozę.
Įėjau į jos kambarį ir raudojau kartu su ja. Meldžiausi garsiai, kad ji skubiai pajustų išlaisvinimą iš to skausmo. O tada ji padarė tą patį, ką darė laukuose prieš daugybę metų: stabtelėjo ir mokė mane. Niekada nepamiršiu jos veido tą akimirką: trapaus, palaužto ir kupino skausmo, su gailesčiu žiūrinčio į savo liūdintį sūnų. Ji pro ašaras nusišypsojo, pažvelgė tiesiai man į akis ir pasakė: „Ne tau ar kam kitam, bet tik Dievui, nuspręsti, ar tas skausmas liausis ar ne.“
Tylėdamas sėdėjau. Ji taip pat sėdėjo tylėdama. Tas vaizdas vis dar gyvas mano mintyse. Tą vakarą, per mano mamą Viešpats mokė mane pamokos, kuri išliks su manimi amžinai. Kai mano mama išreiškė susitaikymą su Dievo valia, prisiminiau, kodėl Jėzus Kristus kentėjo Getsemanės sode ir ant kryžiaus Golgotoje. Jis sakė: „Štai aš daviau jums savo evangeliją, ir štai ta evangelija, kurią daviau jums, – aš atėjau į pasaulį vykdyti savo Tėvo valios, nes mano Tėvas siuntė mane.“8
Galvoju apie mūsų brangaus pranašo prezidento Nelsono pranašiškus klausimus mums užduotus praeitoje visuotinėje konferencijoje. Prezidentas Nelsonas paklausė: „Ar tu esi pasiryžęs leisti Dievui nugalėti tavo gyvenime? Ar tu esi pasiryžęs leisti Dievui būti svarbiausiu veiksniu tavo gyvenime? […] Ar Jo balsui suteiksi pirmenybę […] visų kitų siekių atžvilgiu? Ar esi pasiryžęs savo valia pasiduoti Jo valiai?“9 Mano mama būtų emocingai bet tvirtai atsakiusi „taip“ ir kiti ištikimi Bažnyčios nariai visame pasaulyje būtų taip pat emocingai bet tvirtai atsakę „taip“. Prezidente Nelsonai, ačiū jums, kad įkvėpėte ir pakylėjote mus šiais pranašiškais klausimais.
Neseniai Pretorijoje, Pietų Afrikoje, kalbėjausi su vyskupu, kuris tą dieną buvo palaidojęs savo žmoną ir suaugusią dukrą. Jų gyvybes pasiglemžė ši koronaviruso pandemija. Pasiteiravau, kaip jam sekasi. Vyskupo Tedžio Tabetės atsakymas sustiprino mano pasiryžimą sekti Viešpaties pranašų, regėtojų ir apreiškėjų žodžiais ir patarimais. Vyskupas Tabetė atsakė, kad visada yra viltis ir paguoda žinant, kad Gelbėtojas pasiėmė ant Savęs Savo žmonių skausmus, kad galėtų žinoti, kaip mums padėti.10 Su stipriu tikėjimu jis paliudijo: „Esu dėkingas už išgelbėjimo planą, laimės planą.“ Tada jis uždavė man klausimą: „Ar ne to mūsų pranašas bandė mus mokyti per praeitą konferenciją?“
Nors mirtingojo gyvenimo iššūkiai vienaip ar kitaip ištiks mus visus, susitelkime į savo „veržimąsi į tikslą“, kuris yra „apdovanojim[as] už Dievo pašaukimą“11.
Nuolankiai mus visus kviečiu niekada nepasiduoti! Esame pašaukti „nusimes[ti] visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bė[gti] mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų“12.
Tai susiję ne tiek su tuo, ką patiriame gyvenime, kiek su tuo, kuo tampame. Veržimasį pirmyn į tikslą lydi džiaugsmas. Liudiju, kad Jis, kuris įveikė viską, padės mums, jei žiūrėsime į Jį. Jėzaus Kristaus vardu, amen.