Būsite laisvi
Jėzus Kristus yra šviesa, kurią turime pakelti net ir tamsiais savo mirtingojo gyvenimo laikotarpiais.
Mano mylimi broliai ir seserys, esu labai dėkingas už privilegiją kreiptis į jus iš Afrikos. Koks palaiminimas turėti technologijas šiais laikais ir galėti naudoti jas, kad pačiu veiksmingiausiu būdu pasiektume jus, kad ir kur būtumėte.
2019 m. rugsėjį mudu su seserimi Mutombo, tarnaudami Merilendo Baltimorės misijos vadovais, dalyvavome misijos vadovų seminare ir turėjome privilegiją aplankyti kelias su Bažnyčios istorija susijusias vietas Palmyroje, Niujorko valstijoje. Savo apsilankymą baigėme Šventojoje giraitėje. Mūsų apsilankymo Šventojoje giraitėje tikslas nebuvo patirti ypatingą apsireiškimą arba regėjimą, tačiau toje šventoje vietoje mes jautėme Dievo artumą. Mūsų širdis prisipildė dėkingumo už pranašą Džozefą Smitą.
Pakeliui namo sesuo Mutombo pastebėjo, kad vairuodamas plačiai šypsojausi, todėl paklausė: „Kokia tavo pasitenkinimo priežastis?“
Atsakiau: „Mano brangioji Natali, tiesa visuomet triumfuos prieš klaidą, o tamsos žemėje nebeliks dėl sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos.“
Dievas Tėvas ir Jėzus Kristus aplankė jaunąjį Džozefą Smitą, kad išneštų į šviesą tai, kas buvo paslėpta, kad mes galėtume gauti „pažinim[ą] apie dalykus – kokie jie yra, […] kokie buvo, ir kokie jie bus“ (Doktrinos ir Sandorų 93:24).
Praėjus daugiau nei dviem šimtams metų, daugelis vis dar ieško tiesų, kurių jiems reikia, kad taptų laisvi nuo kai kurių tradicijų ir melų, kuriuos priešininkas skleidžia visame pasaulyje. Daugelis yra „apakinti žmonių klastingo gudravimo“ (Doktrinos ir sandorų 123:12). Savo Laiške efeziečiams Paulius mokė: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Efeziečiams 5:14). Gelbėtojas pažadėjo, kad Jis bus šviesa visiems, kurie girdi Jo žodžius (žr. 2 Nefio 10:14).
Prieš trisdešimt penkerius metus mano tėvai taip pat buvo apakinti ir beviltiškai siekė pažinti tiesą bet nežinojo, kur jos ieškoti. Abu mano tėvai buvo gimę kaime, kur asmenų ir šeimų gyvenime buvo įsišaknijusios tradicijos. Jie abu išvyko iš savo kaimo būdami jauni ir atvyko į miestą ieškodami geresnio gyvenimo.
Jie susituokė ir sukūrė šeimą labai kukliai. Buvome aštuoniese mažame name – mano tėvai, dvi iš mano seserų, aš ir pusbrolis, kuris gyveno kartu su mumis. Aš vis galvojau, ar mes esame tikra šeima, kai mums nebuvo leidžiama kartu su tėvais vakarieniauti prie to paties stalo. Vos tik mūsų tėtis, grįžęs po darbo, įžengdavo į namus, mums būdavo liepiama eiti laukan. Mūsų naktys būdavo labai trumpos, nes dėl harmonijos ir tikros meilės stokos mūsų tėvų santuokoje negalėjome užmigti. Mūsų namas buvo ne tik maža, bet ir tamsi vieta. Prieš susitikimą su misionieriais kiekvieną sekmadienį eidavome į skirtingas bažnyčias. Buvo akivaizdu, kad mūsų tėvai ieško kažko, ko pasaulis negalėjo suteikti.
Taip tęsėsi, kol susitikome su vyresniuoju ir seserimi Hačingsais, pirmąja vyresnio amžiaus misionierių pora, pašaukta tarnauti Zaire (dabar žinomame kaip Demokratinė Kongo Respublika arba Kongo-Kinšasa). Kai pradėjome susitikinėti su tais nuostabiais misionieriais, kurie buvo lyg Dievo siųsti angelai, pastebėjau, kad mūsų šeima pradėjo keistis. Po krikšto, dėl sugrąžintosios Evangelijos, mes išties pradėjome palaipsniui keisti gyvenseną. Kristaus žodžiai pradėjo plėsti mūsų sielas. Jie pradėjo apšviesti mūsų supratimą ir pradėjo mums patikti, kai tiesos, kurias priėmėme, buvo įžiūrimos ir mes galėjome matyti šviesą ir ta šviesa kasdien darėsi vis ryškesnė ir ryškesnė.
Tas Evangelijos kodėl supratimas padėjo mums tapti panašesniems į Gelbėtoją. Mūsų namo dydis nepasikeitė, kaip ir mūsų socialinė padėtis. Tačiau pastebėjau savo tėvų širdies pasikeitimą, kai meldėmės kasdien ryte ir vakare. Studijavome Mormono Knygą; pravesdavome šeimos namų vakarus; tikrai tapome šeima. Kiekvieną sekmadienį keldavomės 6 valandą, kad pasiruoštume bažnyčiai, ir kiekvieną savaitę nesiskųsdami keliaudavome ištisas valandas, kad sudalyvautumėme Bažnyčios susirinkimuose. Tai buvo nuostabi patirtis. Mes, kurie anksčiau vaikščiojome tamsoje, išvijome tamsą iš savo aplinkos (žr. Doktrinos ir Sandorų 50:25) ir išvydome „didžią šviesą“ (2 Nefio 19:2).
Prisimenu vieną dieną, kai, nenorėdamas keltis anksti ryte šeimos maldai, murmėjau savo seserims: „Tikrai nieko daugiau neturime ko veikti šiuose namuose, kaip tik melstis, melstis, melstis.“ Tėtis išgirdo mano komentarus. Prisimenu jo reakciją, kai jis meiliai bet tvirtai mokė mane: „Kol būsi šiuose namuose, tu melsiesi, melsiesi, melsiesi.“
Mano tėvo žodžiai kasdien skambėjo mano ausyse. Kaip manote, ką mudu su sese Mutombo darome su savo vaikais dabar? Mes meldžiamės, meldžiamės ir meldžiamės. Tai mūsų paveldas.
Vyras gimęs aklas ir išgydytas Jėzaus Kristaus, po to, kai jį spaudė jo kaimynai ir fariziejai, pasakė:
„Žmogus, vadinamas Jėzumi, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: ‘Eik į Siloamo tvenkinį ir nusiprausk’. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau. […]
Viena žinau: buvau aklas, o dabar [galiu] reg[ėti]“ (Jono 9:11, 25).
Mes taip pat buvome akli, o dabar galime regėti. Nuo to laiko sugrąžintoji Evangelija pakeitė mūsų šeimą. Evangelijos kodėl supratimas palaimino tris mūsų šeimos kartas ir toliau laimins daug kartų ateityje.
Jėzus Kristus – šviesa, šviečianti tamsoje Kas seka Juo, „nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jono 8:12).
Beveik metus, nuo 2016 m. iki 2017 m,. Kasai regiono gyventojai išgyveno baisią tragediją. Tai buvo labai tamsus tų žmonių gyvenimo laikotarpis dėl konflikto tarp tradicinės karių grupuotės ir valdžios karinių pajėgų. Smurtas pasklido nuo Kasai centrinės provincijos miestų iki Kasai regiono. Daugybė žmonių saugodamiesi paliko savo namus ir pasislėpė brūzgynuose. Jie neturėjo nei maisto, nei vandens, faktiškai neturėjo nieko. Tarp jų buvo keli Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Kanangos rajone nariai. Kai kuriuos Bažnyčios narius nužudė kovotojai.
Brolis Honorė Mulumba iš Nganzos apylinkės Kanangoje ir jo šeima buvo tarp kelių žmonių, pasilikusių slapstytis savo namuose, nežinojusių kur eiti, nes visos gatvės buvo pavirtusios šaudyklomis. Vieną dieną keli vietiniai kovotojai pastebėjo brolį Mulumbą ir jo šeimą, kai vakare šie išėjo ieškoti daržovių savo darže, kad galėtų pavalgyti. Grupelė kovotojų atėjo į jų namus, tada išvilko juos laukan ir liepė prisidėti prie jų arba jie būsią nužudyti.
Brolis Mulumba drąsiai jiems pasakė: „Esu Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narys. Aš ir mano šeima priėmėme Jėzų Kristų ir tikime Jį. Liksime ištikimi savo sandoroms ir priimsime mirtį.“
Kovotojai pasakė jiems: „Kadangi pasirinkote Jėzų Kristų, jūsų kūnus ės šunys“ ir pažadėjo sugrįžti. Tačiau jie niekada nesugrįžo ir šeima liko ten du mėnesius ir jų nebematė. Brolis Mulumba su šeima išlaikė savo tikėjimo deglą liepsnojantį. Jie nepamiršo savo sandorų ir buvo apsaugoti.
Jėzus Kristus yra šviesa, kurią turime pakelti net ir tamsiais savo mirtingojo gyvenimo laikotarpiais (žr. 3 Nefio 18:24). Kai pasirenkame sekti Kristumi, renkamės pasikeisti. Vyras ar moteris, pasikeitę Kristui, bus Kristaus vadovaujami ir mes klausime, kaip klausė Paulius: „Viešpatie, ką tu nori, kad aš padaryčiau?“ (KJV Apaštalų darbų 9:6). Mes „ei[sime] Jo pėdomis“ (1 Petro 2:21). Mes „elg[simės], kaip ir Jis elgėsi“ (1 Jono 2:6). (Žr. Ezra Taft Benson, “Born of God,” Ensign, July 1989.)
Liudiju apie Jį, kad Jis mirė, buvo palaidotas ir trečią dieną prisikėlė, ir pakilo į dangų, kad jūs ir aš gautume nemirtingumo ir išaukštinimo palaimas. Jis yra „šviesa, gyvybė ir tiesa“ (Etero 4:12). Jis yra priešnuodis ir vaistas nuo pasaulio sumaišties. Jis yra pasiruošimo išaukštinimui standartas, būtent Jėzus Kristus. Jėzaus Kristaus vardu, amen.