Šviesa glaudžiasi prie šviesos
Kai stipriname savo tikėjimą Kristumi, gauname vis daugiau šviesos, kol ji išsklaido visą tamsą.
Mano brangūs broliai ir seserys, džiaugiuosi drauge su jumis šį palaimintą Velykų sekmadienį apmąstydamas šlovingą šviesą, kuri išaušo žemėje su mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus prisikėlimu.
Per Savo mirtingąją tarnystę Jėzus skelbė: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą.“1 Kristaus Dvasia „yra visame kame [ir] teikia gyvybę viskam“2. Ji nugali tamsą, kuri priešingu atveju apsuptų mus.
Prieš daugelį metų, ieškodami nuotykių, aš su dviem savo sūnumis ir vaikinų grupe nuvykome į Dejuojantį urvą [Moaning Cavern], taip pavadintą dėl garso, kuris vienu metu aidėdavo iš to urvo. Šis urvas yra siaura vertikali ola, pereinanti į 55 metrų gylio didžiulę salę, didžiausią vienos ertmės salę Kalifornijoje.
Į ją nusileisti galima tik dviem būdais: saugiais sraigtiniais laiptais arba iki pat urvo dugno leistis virve; mes su sūnumis pasirinkome leistis virve. Vyresnysis sūnus leidosi pirmas, o mudu su jaunesniuoju sūnumi sąmoningai leidomės paskutiniai, kad galėtume leistis drauge.
Po to, kai gidai mus apmokė, apraišiojo diržais bei leidimosi įranga ir pritvirtino prie tvirtos virvės, mes, atbulomis prisiartinę, atsistojome ant nedidelės atbrailos ir sukaupėme visą drąsą, nes tai buvo paskutinė vieta, kur galima buvo apsisukti ir pamatyti šiek tiek saulės šviesos, sklindančios pro įėjimą į urvą.
Kitas žingsnis panardino mus į milžinišką olą, tokią aukštą ir plačią, kad joje galėtų tilpti Laisvės statula. Ten, lėtai supdamiesi ant virvių, stabtelėjome, kad akys prisitaikytų prie santykinės tamsos. Mums toliau leidžiantis, elektros šviestuvų šviesa apšvietė nuostabią blizgančių stalagmitų ir stalaktitų sieną.
Staiga be jokio perspėjimo visos šviesos užgeso. Kabėjome virš prarajos apsupti tokios tirštos tamsos, kad negalėjome įžiūrėti net savo rankų ant virvių priešais veidą. Iš karto pasigirdo balsas: „Tėti, tėti, ar tu čia?“
„Aš čia, sūnau, aš šalia“, – atsakiau.
Tas netikėtas šviesos dingimas buvo skirtas parodyti, kad be elektros šviesos urvo tamsa yra neperregima. Bandymas pavyko; mes tikrai „pajutome“ tamsą. Šviestuvams vėl įsijungus, tamsa akimirksniu pasitraukė, kaip ji visada pasitraukia net nuo silpniausios šviesos. Mums su sūnumis liko prisiminimas apie tokią tamsą, kokios iki tol nebuvome patyrę, nepamirštamas dėkingumas už šviesą ir patikinimas, kad tamsoje niekada nesame visiškai vieni.
Mūsų nusileidimas į tą urvą panašus į kelionę per mirtingąjį gyvenimą. Palikome šlovingą dangaus šviesą ir per užmaršties šydą nusileidome į užtemusį pasaulį. Dangiškasis Tėvas mūsų nepaliko tamsoje, bet mūsų kelionėje pažadėjo šviesą per Savo Mylimąjį Sūnų Jėzų Kristų.
Žinome, kad saulės šviesa yra labai svarbi gyvybei žemėje. Mūsų dvasiniam gyvenimui tiek pat svarbi ir šviesa, kuri sklinda iš mūsų Gelbėtojo. Tobulai mus mylėdamas Dievas suteikia Kristaus šviesos kiekvienam žmogui, „ateinančiam į pasaulį“3, kad jis „galėtų pažinti, kas gera ir kas pikta“4 ir būtų raginamas „nuolat daryti gera“5. Ta šviesa, pasireikšdama per tai, ką vadiname sąžine, kviečia mus visada elgtis geriau ir būti geresniems, būti tokiems geriems, kokie tik galime būti.
Kai stipriname savo tikėjimą Kristumi, gauname vis daugiau šviesos, kol ji išsklaido visą aplinkui besitelkiančią tamsą. „Tai, kas iš Dievo, yra šviesa; ir tas, kuris gauna šviesą ir pasilieka Dieve, gauna daugiau šviesos; ir ta šviesa švinta vis šviesyn ir šviesyn iki tobulos dienos.“6
Kristaus šviesa paruošia mus priimti tarnaujančią Šventosios Dvasios įtaką, kuri yra „Dievo galia, įtikinanti […] dėl Evangelijos tikrumo“7. Trečiasis Dievybės narys, Šventoji Dvasia, „yra dvasinė asmenybė“8. Didžiausias šviesos, kurią Dangiškasis Tėvas jums suteikia mirtingajame gyvenime, šaltinis ateina per Šventąją Dvasią, kurios įtaka „apšvies tavo protą [ir] pripildys tavo sielą džiaugsmo“9.
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje sugrąžintosios kunigystės įgaliojimu esate pakrikštijami panardinimu nuodėmėms atleisti. Tada jums ant galvos uždedamos rankos ir suteikiama ši nuostabi „neapsakoma Šventosios Dvasios dovana“10.
Vėliau, kai jūsų troškimai ir veiksmai būna sutelkti į sandoros kelią, Šventoji Dvasia, kaip šviesa jumyse, apreikš jums tiesą ir liudys apie ją11, įspės apie pavojus, paguos12 ir apvalys13, ir atneš ramybę14 jūsų sielai.
Kadangi „šviesa glaudžiasi prie šviesos“15, nuolatinė Šventosios Dvasios bendrystė ves jus rinktis tai, kas paprastai padeda likti šviesoje; ir priešingai, tai, ką pasirinksite be Šventosios Dvasios įtakos, ves jus į šešėlius ir tamsą. Vyresnysis Robertas D. Heilsas mokė: „Ten, kur yra šviesa, tamsa nyksta ir turi pasitraukti. Kai šviečia dvasinė Šventosios Dvasios šviesa, Šėtono tamsa pasitraukia.“16
Galbūt atėjo laikas mums savęs paklausti: Ar mano gyvenime šviečia ta šviesa? Jei ne, kada paskutinį sykį ji švietė?
Kaip saulė kasdien žemei skleidžia savo šviesą, kuri atnaujina ir palaiko gyvybę, taip ir jūs galite kasdien stiprinti šviesą savyje, kai pasirenkate sekti Juo, Jėzumi Kristumi.
Truputis šviesos pridedamas kas kartą, kai ieškote Dievo per maldą, studijuojate Raštus tam, kad „Jo klausytum[ėte]“17, veikiate pagal iš mūsų gyvųjų pranašų gautus nurodymus ir apreiškimus, paklūstate ir laikotės Dievo įsakymų, kad „vaikščio[tumėte] pagal visus Viešpaties nuostatus“18.
Į sielą kviesite dvasinę šviesą, o į gyvenimą – ramybę kas kartą, kai atgailausite. Kai kiekvieną savaitę priimsite sakramentą, kad priimtumėte Gelbėtojo vardą, kad visuomet Jį atmintumėte ir laikytumėtės Jo įsakymų, jumyse švies Jo šviesa.
Ta šviesa jūsų sieloje šviečia kas kartą, kai dalijatės Evangelija ir liudijate. Kas kartą tarnaudami kitiems taip, kaip tarnavo Gelbėtojas, širdyje jaučiate Jo šilumą. Dangiškojo Tėvo šviesa visada yra Jo šventose šventyklose ir šviečia visiems, kurie ateina į Viešpaties namus. Jo šviesa jumyse stiprėja dėl jūsų gerumo darbų, kantrybės, atlaidumo bei tikrosios meilės ir šviečia jūsų laimingame veide. Kita vertus, kai esame per greiti pykti ir per lėti atleisti, vaikščiojame šešėliuose. „Jei veidą atsukate į saulę, šešėliai gali likti tik už nugaros.“19
Gyvendami taip, kad būtumėte verti Šventosios Dvasios bendrystės, jūs iš tiesų „stiprin[ate] savo dvasinį sugebėjimą gauti apreiškimą“20.
Gyvenime pasitaiko sunkumų bei nesėkmių, ir visi turime susidurti su tamsiomis dienomis ir audromis. Tačiau, jei viso to sūkuryje „leis[ime] Dievui nugalėti mūsų gyvenime“21, Šventosios Dvasios šviesa apreikš, kad mūsų išmėginimai turi prasmę ir paskirtį, kad jie galiausiai pavers mus į geresnius, brandesnius asmenis, turinčius tvirtesnį tikėjimą Kristumi ir šviesesnę viltį Juo, žinančius, kad tamsiomis dienomis Dievas visada yra su mumis. Kaip prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė: „Tirštėjančioje negandų tamsoje Jėzaus Kristaus šviesa šviečia vis ryškiau.“22
Įvairūs mūsų gyvenimo laikotarpiai gali mus nuvesti į netikėčiausias ir nepageidautinas vietas. Jeigu ten jus nuvedė nuodėmė, atitraukite tamsos uždangą ir tuoj pat pradėkite nuolankiai artintis prie savo Dangiškojo Tėvo su sudužusia širdimi bei atgailaujančia dvasia ir atgailauti. Jis išklausys jūsų nuoširdžias maldas. Šiandien pat drąsiai „artinkimės prie [Jo], ir [Jis] artinsis prie mūsų.“23 Jūs niekada nesate už Jėzaus Kristaus Apmokėjimo gydančios galios ribų.
Aš esu kilęs iš gerų gimdytojų ir ištikimų protėvių, kurie atsiliepė į Jėzaus Kristaus ir Jo Evangelijos šviesą, o tai jų gyvenimą ir po to ėjusias kartas palaimino dvasiniu atsparumu. Mano tėtis dažnai kalbėdavo apie savo tėvą Mailą T. Daiksą ir pasakodavo, kaip mano seneliui tikėjimas Dievu buvo šviesa tiek dieną, tiek naktį. Senelis buvo girininkas ir dažnai kalnuose jodinėdavo vienas, savo gyvybę be klausimų patikėdamas Dievo priežiūrai ir vadovavimui.
Vėlų vienų metų rudenį senelis buvo vienas aukštai kalnuose. Žiema jau rodė nagus, kai jis pabalnojo vieną mėgstamiausių savo žirgų, senąjį Princą, ir nujojo į lentpjūvę, kad įvertintų ir išmatuotų rąstus prieš supjaustant juos į lentas.
Sutemus jis baigė darbus ir vėl sėdo į balną. Oro temperatūra nukrito ir kalnuose kilo smarki pūga. Neturėdamas šviesos ir nematydamas takelio jis pasuko Princą ta kryptimi, kuria, jo manymu, galės grįžti į girininko namelį.
Tamsoje nukeliavus keletą mylių Princas sulėtino žingsnį, o tada sustojo. Senelis kelis sykius paragino Princą eiti pirmyn, bet žirgas neklausė. Aplink juos šėlo akinanti pūga ir senelis suvokė, kad jam reikia Dievo pagalbos. Kaip darė visą gyvenimą, jis nuolankiai „[paprašė pagalbos] tikėdamas, nė kiek neabejodamas“24. Ramus tylus balsas atsakė: „Mailai, leisk Princui pačiam eiti.“ Senelis pakluso ir, jam atpalaidavus pavadį, Princas apsisuko ir nuėjo visiškai kita kryptimi. Po kelių valandų Princas vėl sustojo ir nuleido galvą. Per pūgos nešiojamas snaiges senelis įžiūrėjo, kad jie saugiai atvyko prie girininko namelio vartų.
Pakilus ryto saulei senelis nusekė vos matomais Princo pėdsakais sniege. Jam užgniaužė kvapą pamačius tą vietą, kur jis nusprendė leisti Princui eiti pačiam: tai buvo didžiulio skardžio atbraila, ir žengus pirmyn dar vieną žingsnį raitelis su žirgu būtų nukritę ant aštrių uolų apačioje ir žuvę.
Remdamasis tuo įvykiu ir daugeliu kitų patyrimų senelis patarė: „Visų naudingiausias ir geriausias porininkas, kokį tik galite turėti, yra jūsų Tėvas danguje.“ Kai tėtis pasakodavo senelio istoriją, atsimenu, cituodavo šią Raštų ištrauką:
„Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu.
Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus.“25
Liudiju, kad Jėzus Kristus yra amžinoji Šviesa, kuri „šviečia tamsoje“26. Nėra tokios tamsos, kuri kada nors galėtų nuslopinti, užgesinti, užvaldyti ar nugalėti tą Šviesą. Dangiškasis Tėvas laisvai siūlo tą Šviesą jums. Jūs niekada nesate vieni. Jis girdi maldas ir į visas jas atsako. Jis „pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“27. Kai paklausite: „Tėve, Tėve, ar tu čia?“ Jis visada atsakys: „„Aš čia, sūnau, aš šalia.“
Liudiju, kad Jėzus Kristus įvykdė Dangiškojo Tėvo planą ir yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas28; Jis – mūsų šviesa, mūsų gyvybė ir mūsų kelias. Jo šviesa niekada neišblės29, Jo šlovė niekada nesibaigs, Jo meilė jums amžina, vakar, šiandien ir per amžius. Jėzaus Kristaus vardu, amen.