„Ar myli mane labiau už šituos?“
Ką savo gyvenime galite daryti, kad parodytumėte, jog pirmiausia mylite Viešpatį?
2019 m. lapkritį su draugu lankiausi Šventojoje Žemėje. Būdami ten, perskaitėme ir išstudijavome Raštų ištraukas apie Jėzaus Kristaus gyvenimą. Vieną rytą stovėjome šiaurvakarinėje Galilėjos ežero pakrantėje, galbūt toje vietoje, kur Jėzus po prisikėlimo susitiko su Savo mokiniais.
Po Jėzaus prisikėlimo, kaip skaitome Jono 21 skyriuje, Petras su kitais mokiniais nesėkmingai visą naktį gaudė žuvis.1 Ryte jie pamatė krante stovintį žmogų, kuris jiems pasakė užmesti tinklą kitoje valties pusėje. Jie apstulbo, kai jų tinklas stebuklingai prisipildė žuvų.2
Jie tuoj pat atpažino, kad tas žmogus yra Viešpats, ir puolė Jo sveikinti.
Jiems tempiant į krantą pilną žuvų tinklą, Jėzus tarė: „Eikite šen pusryčių!“3 Jonas pasakoja, kad „papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau už šituos?“4
Stovėdamas toje pačioje ežero pakrantėje suvokiau, kad šis Gelbėtojo klausimas yra vienas svarbiausių klausimų, kuriuos galbūt kada nors Jis užduos man. Beveik galėjau girdėti Jo balsą, klausiantį: „Raselai, ar myli mane labiau už šituos?“
Ar svarstote, ką Jėzus turėjo omenyje klausdamas Petrą: „Ar myli mane labiau už šituos?“
Jei pritaikytume šį klausimą mums mūsų dienomis, Viešpats galbūt paklaustų, kiek esame užimti ir kokia daugybė teigiamų ir neigiamų įtakų varžosi dėl mūsų dėmesio ir laiko. Galbūt kiekvieno mūsų Jis paklaustų, ar mylime Jį labiau nei šio pasaulio dalykus. Tai gali būti klausimas, ką iš tiesų gyvenime vertiname, kuo sekame ir kaip žvelgiame į savo santykius su šeimos nariais ir kaimynais. O galbūt Jis paklaustų, kas iš tikrųjų atneša mums džiaugsmą ir laimę.
Ar šio pasaulio dalykai atneša mums tą džiaugsmą, laimę ir ramybę, kuriuos Gelbėtojas siūlė Savo mokiniams ir siūlo mums? Tik Jis gali suteikti mums tikrąjį džiaugsmą, laimę ir ramybę per mūsų meilę Jam ir sekimą Jo mokymais.
Kaip atsakyčiau į klausimą: „Ar myli mane labiau už šituos?“
Geriau suvokę šio klausimo prasmę, galime tapti geresniais šeimos nariais, kaimynais, piliečiais, Bažnyčios nariais ir Dievo sūnumis bei dukromis.
Per savo gyvenimą dalyvavau daugybėje laidotuvių. Esu įsitikinęs, kad daugelis jūsų pastebėjote tai, ką pastebėjau aš. Minėdamas mirusio šeimos nario ar draugo gyvenimą labai retas kalbėtojas užsimena apie mirusiajam priklausiusio namo didį, automobilių kiekį ar banko sąskaitos balansą. Paprastai jie nekalba apie socialinių tinklų žinutes. Daugumoje laidotuvių, kuriose dalyvavau, jie kalbėjo apie santykius su tais, kuriuos mylėjo, tarnavimą kitiems, gyvenime gautas pamokas bei įgytą patirtį ir jų meilę Jėzui Kristui.
Nesupraskite manęs klaidingai. Nesakau, kad turėti puikius namus ar puikų automobilį yra blogai arba kad naudotis socialiniais tinklais yra blogai. Aš tik sakau, kad galų gale visa tai reiškia labai mažai, lyginant su meile Gelbėtojui.
Kai mylime Jį ir Juo sekame, Jį tikime. Atgailaujame. Sekame Jo pavyzdžiu, todėl krikštijamės ir priimame Šventąją Dvasią. Ištveriame iki galo ir liekame sandoros kelyje. Atleidžiame šeimos nariams ir kaimynams ir atsikratome galbūt kaupiamos pagiežos. Uoliai stengiamės laikytis Dievo įsakymų. Stengiamės būti paklusnūs. Sudarome sandoras ir jų laikomės. Gerbiame savo tėvą ir motiną. Stumiame į šalį neigiamas pasaulietiškas įtakas. Ruošiamės antrajam Jo atėjimui.
Dokumente „Gyvasis Kristus. Apaštalų liudijimas“ skaitome: „Vieną dieną [Jėzus] sugrįš į žemę. […] Jis valdys kaip karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, kiekvienas kelis klaupsis prieš Jį ir kiekvienas liežuvis garbins Jį. Kiekvienas iš mūsų stosime prieš Jį, kad būtume teisiami pagal savo darbus ir širdies troškimus.“5
Kaip vienas iš dokumentą „Gyvasis Kristus“ pasirašiusių apaštalų, galiu pasakyti, jog žinojimas, kad Jėzus „yra pasaulio šviesa, gyvybė ir viltis“6, žadina didesnį mano troškimą kasdien mylėti Jį vis labiau.
Liudiju, kad Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus gyvi. Liudiju, kad Jie mus myli. Raštuose mokoma, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“7. Raštuose taip pat mokoma, kad Jėzus „taip mylėjo pasaulį, jog atidavė savo gyvybę, kad visi, kurie tikės, galėtų tapti Dievo sūnumis [ir dukromis]“8.
Dangiškasis Tėvas taip mus mylėjo, kad paruošė išgelbėjimo planą su Gelbėtoju kaip centrine figūra. Ir Jėzus taip mus mylėjo, kad toje didžiojoje Dangaus taryboje, kai Dangiškasis Tėvas paklausė: „Ką man pasiųsti?“, Jėzus, kuris buvo visų Tėvo dvasinių vaikų pirmagimis, atsakė: „Štai aš, siųsk mane“9. Jis tarė Tėvui: „Tėve, tebus tavo valia, ir šlovė tebus tavo per amžius.“10 Jėzus savanoriškai pasisiūlė būti mūsų Gelbėtoju ir Išpirkėju, kad galėtume tapti tokie kaip Jie ir sugrįžti į Jų akivaizdą.
Šiose dviejose Raštų ištraukose taip pat mokoma, jog tam, kad galėtume sugrįžti į Jų akivaizdą, mums reikia tikėti. Reikia tikėti Jėzumi ir Dievo laimės planu. Tikėti reiškia mylėti Gelbėtoją, Juo sekti ir laikytis Jo įsakymų, net išmėginimų ir vaidų aplinkybėmis.
Šių dienų pasaulis neramus. Jis kupinas nesutarimų, nusivylimų, nelaimių ir to, kas blaško dėmesį.
Kalbėdamas 2017 metais, prezidentas Dalinas H. Ouksas štai ką pastebėjo: „Tai sunkūs laikai, kupini didelių rūpesčių: karų ir gandų apie karus, galimų užkrečiamų ligų epidemijų, sausrų, potvynių ir pasaulinio atšilimo.“11
Negalime prarasti meilės Jėzui ir vilties Juo, net jeigu susiduriame su, regis, neįveikiamais sunkumais. Dangiškasis Tėvas ir Jėzus niekada mūsų nepamirš. Jie mus myli.
Praeitą spalį prezidentas Raselas M. Nelsonas mus mokė, kaip svarbu gyvenime Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų statyti į pirmąją vietą. Prezidentas Nelsonas mus mokė, kad viena žodžio Izraelis reikšmių yra „leisti Dievui nugalėti“12.
Visiems mums jis uždavė tokius klausimus: „Ar tu esi pasiryžęs leisti Dievui nugalėti tavo gyvenime? Ar tu esi pasiryžęs leisti Dievui būti svarbiausiu veiksniu tavo gyvenime? Ar tu leisi Jo žodžiams, Jo įsakymams ir Jo sandoroms veikti tai, ką darai kiekvieną dieną? Ar Jo balsui suteiksi pirmenybę visų kitų balsų atžvilgiu? Ar esi pasiryžęs Jo pavedimams suteikti pirmenybę visų kitų siekių atžvilgiu? Ar esi pasiryžęs savo valia pasiduoti Jo valiai?“13
Visada turime atminti, kad mūsų tikroji laimė priklauso nuo mūsų santykių su Dievu, su Jėzumi Kristumi ir vienų su kitais.
Vienas iš būdų parodyti savo meilę yra prisijungti prie šeimos, draugų ir kaimynų darant nedidelius darbus, kad geriau tarnautume vieni kitiems. Darykite tai, kas šį pasaulį daro geresne vieta.
Ką savo gyvenime galite daryti, kad parodytumėte, jog pirmiausia mylite Viešpatį?
Jei susitelkiame į meilę artimui, tokią meilę, kokia juos myli Jis, pradedame iš tiesų mylėti aplinkinius.14
Vėl klausiu, kaip atsakytumėte į Gelbėtojo klausimą: „Ar myli mane labiau už šituos?“
Kai mąstysite apie šį klausimą, kaip aš mąsčiau, meldžiu, kad galėtumėte atsakyti taip, kaip prieš daugelį metų atsakė Petras: „Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad tave myliu“15, o tada parodyti tai per meilę ir tarnavimą Dievui ir visiems aplinkiniams.
Liudiju, kad esame palaiminti Jėzaus Kristaus Evangelija, kad vadovautumės ja rinkdamiesi tai, kaip gyvename ir kaip vieni su kitais elgiamės. Per Kristų sužinome, kad kiekvienas Dievo sūnus ir dukra yra Jam labai brangus.
Liudiju, kad Jėzus Kristus yra mūsų mylimas Gelbėtojas. Jis – Viengimis Dievo Sūnus. Visa tai nuolankiai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.