Meldžiu, kad Jis mus panaudotų
Nedidelės pastangos dirbant drauge padaro didelį poveikį, išaukštinantį pavienius mūsų, kaip Jėzaus Kristaus mokinių, darbus.
Šis sluoksniuotos tešlos ir pistacijų sausainis yra padėka. Jį pagamino Kadado šeima, kuri dešimtmečius Damasko mieste, Sirijoje, turėjo tris kepyklėles. Kilus karui, dėl blokados buvo nutrūkęs maisto produktų tiekimas į jų miesto dalį. Kadadų šeimoje prasidėjo badas. Pačią beviltiškiausią jiems akimirką Pastarųjų dienų šventųjų labdaros organizacijos ir labai narsūs Rahma Worlwide organizacijos darbuotojai pradėjo kasdien dalyti karštą maistą bei pieną mažiems vaikams. Pasibaigus šiems sunkiems laikams, šeima vėl iš naujo ėmė kurti savo gyvenimą – ir kepyklą – jau kitoje šalyje.
Neseniai į Bažnyčios biurų pastatą buvo pristatyta sausainių dėžė su tokiu rašteliu: „Daugiau nei du mėnesius maistą gaudavome iš Rahma ir Pastarųjų dienų šventųjų labdaros organizacijų virtuvės. Be jo būtume mirę iš bado. Prašome priimkite šiuos […] mano parduotuvėlės gaminius kaip mažą mūsų dėkingumo išraišką. Prašau Visagalio Dievo laiminti jus […] visame, ką darote.“1
Dėkingumo ir atminimo sausainis. Jis skirtas jums. Visiems, kurie per žinias pamatę, kas vyksta, meldėtės, visiems, kurie savanoriavote, kai jums tai daryti buvo nepatogu, ir kurie geranoriškai aukojote lėšas į humanitarinį fondą, pasitikėdami, kad bus nuveikta kas nors gero, – ačiū jums.
Dieviška pareiga rūpintis vargšais
Jėzaus Kristaus Bažnyčia turi dievišką pavedimą rūpintis vargšais.2 Tai vienas iš išgelbėjimo ir išaukštinimo darbo ramsčių.3 „Ir taip savo klestėjimo aplinkybėmis jie nepavarydavo nė vieno, kuris buvo nuogas ar kuris buvo alkanas, ar kuris buvo ištroškęs, ar kuris buvo ligotas, ar kuris buvo nepamaitintas; ir širdimis neprisirišo prie turtų; taigi, kas dėl skurstančiųjų, jie buvo dosnūs visiems, neatsižvelgdami į asmenis, tiek seniems, tiek ir jauniems, tiek vergams, tiek ir laisviesiems, tiek vyrams, tiek ir moterims, ar ne bažnyčioje, ar bažnyčioje.“4
Bažnyčia šį pavedimą vykdo įvairiais būdais. Štai keli jų:
-
tarnystė per Paramos bendriją, kunigijos kvorumus ir klases;
-
pasninkas ir pasninko atnašų panaudojimas;
-
gerovės programos ūkiai ir konservavimo įmonės;
-
priėmimo centrai imigrantams;
-
pagalba esantiems įkalinimo įstaigose;
-
Bažnyčios humanitarinė pagalba;
-
programėlė „JustServe“ (liet. „Tiesiog tarnauk“), padedanti savanoriams rasti galimybių tarnauti.
Visa tai visada organizuojama per kunigiją, ir nedidelės pastangos dirbant drauge padaro didelį poveikį, išaukštinantį pavienius mūsų, kaip Jėzaus Kristaus mokinių, darbus.
Pranašai yra visos žemės prievaizdai
Pranašai atsakingi už visą žemę, ne vien už Bažnyčios narius. Iš patirties galiu pasakyti, kad Pirmoji Prezidentūra labai asmeniškai ir pasišventusiai priima šią atsakomybę. Augant poreikiams, Pirmoji Prezidentūra ragina mus dar labiau prisidėti prie humanitarinės pagalbos. Jiems rūpi plačiausio masto tendencijos ir mažiausios smulkmenos.
Neseniai jiems atnešėme vieną iš apsauginių medicininių drabužių, naudojamų per pandemiją, komplektų, kuriuos ligoninėms pasiuvo Beehive Clothing. Prezidentui Raselui M. Nelsonui, kaip gydytojui, buvo labai įdomu. Jis norėjo ne tik juos pamatyti. Jis norėjo pasimatuoti: patikrinti rankogalius, chalato ilgį ir kaip jis užsiriša nugaroje. Vėliau susijaudinęs jis pasakė: „Kai vykdydami savo paskyrimus sutiksite žmones, padėkokite jiems už pasninkavimą, jų atnašas ir tarnystę Viešpaties vardu.“
Humanitarinės pagalbos ataskaita
Prezidento Nelsono nurodymu pateikiu jums ataskaitą, kaip, pasitelkdama pastarųjų dienų šventųjų ir daugelio draugų gerumą, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia reaguoja į uraganus, žemės drebėjimus, pabėgėlių perkėlimą ir net pandemiją. Nors per pastaruosius pusantrų metų Bažnyčios paramos programų dėmesio centre buvo daugiau nei 1500 COVID-19 projektų, Bažnyčia taip pat reagavo į 933 stichines nelaimes ir pabėgėlių krizes 108 šalyse. Visgi, statistika nepasako visko. Leiskite pasidalyti keturiais trumpais pavyzdžiais, bent šiek tiek parodančiais, kas daroma.
Pagalba nukentėjusiems nuo koronaviruso infekcijos Pietų Afrikoje
Šešiolikmetė Dikė Mafuti iš Velkomo, Pietų Afrikos, tėvų neteko prieš kelerius metus, dėl to pareiga rūpintis trimis jaunesniais vaikais atiteko jai. Jai visada būdavo sunku rasti maisto, bet COVID sukelta atsargų stoka ir karantinai tai pavertė beveik neįmanomu siekiu. Jie dažnai būdavo alkani ir išgyvendavo vien dėl savo kaimynų dosnumo.
Saulėtą 2020 m. rugpjūčio dieną Dikę nustebino beldimasis į duris. Jas atidariusi, ji pamatė du pašaliečius – vienas jų buvo Bažnyčios vietinio biuro Johanesburge atstovas, o kitas valdžios atstovas iš Pietų Afrikos socialinių reikalų departamento.
Dvi organizacijos suvienijo pastangas, kad teiktų maistą rizikos grupės šeimoms. Dikei, pamačius Bažnyčios humanitarinio fondo lėšomis nupirktus kukurūzų miltus ir kitus pagrindinius maisto produktus, bemat palengvėjo. Šie produktai turėjo padėti išmaitinti šeimą keletą savaičių, kol ji galės pasinaudoti vyriausybės teikiama parama.
Pasakojimas apie Dikę tėra vienas iš tūkstančių tokių išgyvenimų visame COVID pandemijos apimtame pasaulyje. Ačiū jums už jūsų pašvęstas aukas.
Pagalba afganams Ramsteine
Visi matėme žiniose šmėžuojančius vaizdus, kaip tūkstančiai žmonių bando evakuotis iš Afganistano. Daugelis, prieš vykdami į savo numatytas vietas, apsistojo aviacijos bazėse arba laikinosiose vietose Katare, Jungtinėse Valstijose, Vokietijoje ir Ispanijoje. Jų poreikiai buvo neatidėliotini. Dėl to Bažnyčia sureagavo ir nusiuntė priemones ir savanorius. Į Ramsteino oro pajėgų bazę Vokietijoje Bažnyčia pristatė didelę siuntą sauskelnių, mišinėlių kūdikiams, maisto ir batų.
Keletas Paramos bendrijos seserų pastebėjo, kad daugelis afganų moterų galvas prisidengdavo savo vyrų marškiniais, nes jų tradiciniai galvos apdangalai buvo pamesti per sąmyšį Kabulo oro uoste. Apimtos draugystės dvasios, peržengiančios visas religines ar kultūrines sienas, Ramsteino pirmosios apylinkės seserys susirinko drauge, kad afganų moterims pasiūtų musulmoniškus drabužius. Sesuo Betanė Hols sakė: „Išgirdome, kad moterims reikia maldos apdarų, todėl juos pasiuvome, kad joms būtų patogu melstis.“5
Pagalba po žemės drebėjimo Haityje
Šis pavyzdys parodo, kad neprivalote būti turtingi arba seni, kad būtumėte įrankiai daryti gera. Aštuoniolikmetė Marė „Džadžu“ Džakis yra Kavajono skyriaus Haityje narė. Kai rugpjūtį jos miestą sudrebino viską griaunantis žemės drebėjimas, jos šeimos namas buvo vienas iš dešimties tūkstančių sugriuvusių pastatų. Labai sunku įsivaizduoti neviltį, užplūdusią praradus namus. Tačiau, užuot pasidavusi nevilčiai, – neįtikėtina – Džadžu atsigręžė į kitus.
Associated Press
Ji pamatė savo senyvą kaimynę, kuriai buvo sunku, ir pradėjo ja rūpintis. Ji padėjo kitiems valyti griuvėsius. Nors buvo pavargusi, ji prisidėjo prie kitų Bažnyčios narių, dalydama maistą ir higienos rinkinius kitiems. Džadžu pavyzdys tėra vienas iš daugelio, kai jaunuoliai tarnauja stengdamiesi sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu.
Pagalba po potvynio Vokietijoje
Vos kelios savaitės prieš žemės drebėjimą kita grupelė jaunų suaugusiųjų panašiai tarnavo anapus Atlanto. Potvyniai, liepos mėnesį niokoję Vakarų Europą, buvo bene stipriausi per kelis dešimtmečius.
Kai vanduo pagaliau atsitraukė, vienas Arveilerio (paupio rajonas Vokietijoje) parduotuvės savininkas, pamatęs padarytą žalą, buvo visiškai priblokštas. Šis nuolankus vyras, pasišventęs katalikas, pašnibždomis sukalbėjo maldelę, kad Dievas jam atsiųstų ką nors į pagalbą. Jau kitą rytą Frankfurto misijos Vokietijoje prezidentas Danas Hamonas atvyko į tą gatvę drauge su misionierių grupele, dėvinčia geltonas liemenes „Pagalbos rankos“. Ant krautuvės sienų matėsi, kad vanduo buvo pakilęs maždaug iki 3 metrų. Tai bylojo storas purvo sluoksnis. Savanoriai susėmė purvą, išnešė kilimą, nuplėšė nuo sienų gipso plokštes ir viską sukrovė gatvėje, kad vėliau būtų išvežta. Laimingas krautuvės savininkas ilgas valandas darbavosi drauge su jais stebėdamasis, kad Viešpats atsakydamas į jo maldą per 24 valandas atsiuntė Savo tarnus.6
„Taigi, meldžiu, kad Jis mus panaudotų“
Kalbėdamas apie Bažnyčios humanitarinę pagalbą, vyresnysis Džefris R. Holandas kartą sakė: „Į maldas atsakoma […] dažniausiai […] Dievui panaudojus kitus žmones. Taigi, meldžiu, kad Jis mus panaudotų. Meldžiu, kad taptume atsakymu į kitų žmonių maldas.“7
Broliai ir seserys per savo tarnystę, atnašas, laiką ir meilę tapote atsakymu į tiek daug maldų. O darbų dar yra likę labai daug. Mes, pasikrikštiję Bažnyčios nariai, esame sudarę sandorą rūpintis tais, kam reikia pagalbos. Mūsų asmeninės pastangos nebūtinai reikalauja leisti pinigus ar vykti į tolimas vietoves8; joms būtina Šventosios Dvasios pagalba ir širdis, pasiryžusi Viešpačiui pasakyti: „Štai aš, siųsk mane!“9
Viešpaties maloningieji metai
Luko 4 skyriuje rašoma, kad Jėzus atvyko į Nazaretą, kuriame užaugo, ir atsistojo sinagogoje skaityti. Tai buvo prieš pat Jo žemiškosios tarnystės pradžią, ir Jis pacitavo iš Izaijo knygos:
„Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane skelbti Gerąją naujieną vargšams, pasiuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų
ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų.“ […]
„Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.“10
Liudiju, kad Raštai pildosi ir mūsų dienomis. Liudiju, kad Jėzus Kristus atėjo, kad išgydytų tuos, kurių širdys sudužusios. Jo Evangelija skirta tam, kad grąžintų akliesiems regėjimą. Jo Bažnyčia skelbia išvadavimą belaisviams, o Jo mokiniai visame pasaulyje stengiasi išvaduoti prislėgtuosius.
Baigsiu pakartodama klausimą, kurį Jėzus uždavė Savo apaštalui Simonui Petrui: „Ar myli mane?“11 Evangelijos esmę sudaro tai, kaip atsakome į šį klausimą ir ar ganome Jo avis12. Su didžia pagarba ir meile Jėzui Kristui, mūsų Mokytojui, kviečiu mus visus prisidėti prie didingos Jo tarnystės ir „meldžiu, kad Jis mus panaudotų“. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.