Kristaus ramybė naikina priešiškumą
Kai mūsų gyvenimą apgaubia Kristaus meilė, į nesutarimus imame žvelgti romiai, kantriai ir geranoriškai.
Mano brangūs broliai ir seserys, atliekant fizinio krūvio testą padidėja širdies darbo krūvis. Širdžiai, kuri, nors ir atlaiko ėjimą, gali būti sunku atlaikyti bėgimą įkalne. Tokiu būdu krūvio testas gali atskleisti užsislėpusią ligą, kuri kitaip nėra pastebima. Tuomet galima imtis gydyti bet kokias aptiktas sveikatos problemas, kol jos nesukėlė rimtų problemų kasdieniame gyvenime.
COVID-19 pandemija neabejotinai yra pasaulinis krūvio testas! Šio testo rezultatai nevienareikšmiai. Yra sukurtos saugios ir veiksmingos vakcinos.1 Medikai, mokytojai, slaugytojai ir kiti didvyriškai aukojosi – ir toliau aukojasi. Nemažai žmonių buvo dosnūs ir geranoriški – ir toliau taip elgiasi. Tačiau išryškėjo esminiai trūkumai. Nukentėjo ir tebekenčia pažeidžiamiausios asmenų grupės. Reikėtų skatinti tuos, kurie stengiasi spręsti šias esmines nelygybės problemas, ir jiems dėkoti.
Ši pandemija taip pat yra dvasinis krūvio testas Gelbėtojo Bažnyčiai ir jos nariams. Rezultatai taip pat nevienareikšmiai. Esame laiminami „aukštesnės ir prakilnesnės“ tarnystės,2 mokymo programos Ateik ir sek paskui mane ir į namus orientuoto, Bažnyčios palaikomo Evangelijos mokymosi. Šiuo sudėtingu metu daugelis žmonių rodė užuojautą, teikė pagalbą ir paguodą – ir toliau taip daro.3
Tačiau kartais dvasinis krūvio testas parodydavo, kad linkstama į nesantaiką ir susiskaldymą. Tai rodo, jog turime veikti, kad pakeistume savo širdis ir taptume vieningi, kaip tikrieji Gelbėtojo mokiniai. Tai nėra naujas išbandymas, tačiau labai svarbus.4
Lankydamasis pas nefitus Gelbėtojas mokė: „Nebus nesutarimų tarp jūsų. […] Tas, kuris turi nesutarimo dvasią, yra ne iš manęs, bet iš velnio, kuris yra nesutarimo tėvas, ir jis sukursto žmonių širdis piktai ginčytis vieną su kita.“5 Kai pykstamės tarpusavyje, Šėtonas juokiasi, o dangaus Dievas verkia.6
Šėtonas juokiasi, o Dievas verkia bent dėl dviejų priežasčių. Pirma, ginčai silpnina mūsų bendrą liudijimą pasauliui apie Jėzų Kristų ir išpirkimą, kuris ateina per Jo „nuopelnus ir gailestingumą, ir malonę“7. Jis pasakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: […] Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“8 Ir atvirkščiai – kiekvienas žino, kad nesame Jo mokiniai, jei nerodome meilės vieni kitiems. Jo pastarųjų dienų darbui kyla pavojus, jei tarp Jo mokinių10 kyla nesantaika ar priešiškumas.9 Antra, mums, kaip individams, nesutarimai yra dvasiškai žalingi. Iš mūsų išplėšiama ramybė, džiaugsmas ir poilsis, o mūsų gebėjimas jausti Dvasią tampa silpnesnis.
Jėzus Kristus paaiškino, kad Jo doktrina nėra „kurstyti žmonių širdis pyktis vienas su kitu; bet [Jo] doktrina – kad tai būtų panaikinta“11. Jei greitai įsižeidžiu arba į skirtingas nuomones reaguoju piktai ar smerkiančiai, dvasinio krūvio testo neišlaikau. Šis neišlaikytas testas nereiškia, kad esu beviltiškas. Jis greičiau parodo, kad turiu keistis. O tai pravartu žinoti.
Po to, kai Gelbėtojas apsilankė Amerikoje, žmonės susivienijo; „visoje šalyje nebuvo jokių nesutarimų“12. Ar manote, kad šie žmonės buvo vieningi todėl, kad visi buvo vienodi ar kad jų nuomonės nesiskyrė? Abejoju. Veikiau nesutarimai ir priešiškumas išnyko todėl, kad jiems būti Gelbėtojo mokiniais buvo svarbiau už viską. Jų skirtumai nublanko prieš drauge išgyvenamą meilę Gelbėtojui, ir jie buvo susivieniję kaip „Dievo karalystės paveldėtojai“13. Rezultatas buvo toks, kad „negalėjo būti laimingesnių žmonių […], kuriuos sukūrė Dievo ranka“14.
Vienybei reikalingos pastangos.15 Ji vystosi, kai savo širdyse puoselėjame Dievo meilę16 ir susitelkiame į savo amžinąjį likimą17. Mus vienija mūsų bendra pirminė tapatybė – esame Dievo vaikai18 – ir įsipareigojimas sugrąžintosios Evangelijos tiesoms. Savo ruožtu, mūsų meilė Dievui ir buvimas Jėzaus Kristaus mokiniais skatina nuoširdžiai rūpintis kitais. Vertiname kitų žmonių savybių, požiūrių ir talentų įvairovę.19 Jei buvimo Jėzaus Kristaus mokiniais nesugebame iškelti aukščiau už asmeninius interesus ir pažiūras, turėtume peržiūrėti savo prioritetus ir keistis.
Galime būti linkę sakyti: „Žinoma, kad galime būti vieningi – jei tik su manim sutiktumėte!“ Geresnis kelias būtų klausti: Ką galėčiau padaryti, kad puoselėčiau vienybę? Kaip galėčiau reaguoti, kad šiam žmogui padėčiau priartėti prie Kristaus? Kaip galėčiau švelninti nesutarimus ir kurti atjaučiančią bei rūpestingą Bažnyčios bendruomenę?“
Kai mūsų gyvenimą apgaubia Kristaus meilė,20 į nesutarimus imame žvelgti romiai, kantriai ir geranoriškai.21 Mažiau nerimaujame dėl savo pačių išgyvenimų, o daugiau dėl savo artimo. Siekiame rasti sprendimą ir vienyti“22. Nesiveliame į „ginčus dėl skirtingų nuomonių“, nesmerkiame tų, su kuriais nesutariame, ir nesistengiame jų suklupdyti.23 Veikiau manome, kad tie, su kuriais nesutariame, stengiasi kaip įmanydami geriau išnaudoti gyvenimo duodamas patirtis.
Mano žmona daugiau kaip 20 metų vertėsi teisine praktika. Būdama advokate, ji dažnai dirbo su žmonėmis, kurie atvirai reikšdavo priešingas pažiūras. Tačiau ji išmoko nesutikti, bet elgtis mandagiai ir nepykti. Ji galėjo pasakyti oponuojančiam gynėjui: „Matau, kad šiuo klausimu nesusitarsime. Jūs man patinkate. Gerbiu jūsų nuomonę. Tikiuosi, kad gerbsite ir manąją.“ Dažnai taip, nepaisant skirtumų, užsimegzdavo abipusė pagarba ir net draugystė.
Gelbėtojo mokinystė gali suvienyti net buvusius priešus.24 2006 m. dalyvavau Suomijos Helsinkio šventyklos pašventinime, kad pagerbčiau savo tėvą ir senelius, kurie Suomijoje buvo vieni pirmųjų atsivertusiųjų Bažnyčioje. Suomiai, tarp jų ir mano tėvas, ištisus dešimtmečius svajojo apie šventyklą Suomijoje. Tuo metu šventyklos apygarda apėmė Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Baltarusiją ir Rusiją.
Per pašventinimą sužinojau kai ką netikėto. Pirmoji darbo įprastu režimu diena buvo skirta Rusijos nariams atlikti šventyklos apeigas. Sunku paaiškinti, kaip tai stebino. Rusija ir Suomija kariavo šimtmečiais. Mano tėvas nepasitikėjo ir nemėgo ne tik Rusijos, bet ir visų rusų. Jis labai karštai reiškė tokius jausmus, o jo jausmai buvo būdingi suomiams, jautusiems priešiškumą Rusijai. Jis atmintinai mokėjo epines poemas apie XIX a. suomių ir rusų karą. Jo patirtis Antrojo pasaulinio karo metais, kai Suomija ir Rusija vėl tapo priešininkėmis, niekaip nepakeitė jo nuomonės.
Likus metams iki Suomijos Helsinkio šventyklos pašventinimo, šventyklos komitetas, sudarytas tik iš suomių, susirinko aptarti šventyklos pašventinimo planų. Susirinkime kažkas pastebėjo, kad, norėdami dalyvauti pašventinime, rusų šventieji keliaus kelias dienas ir galbūt tikėsis prieš grįždami namo gauti šventyklos palaiminimus. Komiteto pirmininkas, brolis Svenas Eklundas, pasiūlė, kad suomiai galėtų dar šiek tiek palaukti ir kad pirmieji apeigas šventykloje galėtų atlikti rusai. Visi komiteto nariai tam pritarė. Tikintieji pastarųjų dienų šventieji suomiai savo šventyklos palaiminimus atidėjo tam, kad padėtų rusų šventiesiems.
Tame šventyklos komiteto posėdyje dalyvavęs krašto prezidentas, vyresnysis Denis B. Noenšvanderis, vėliau rašė: „Dar niekada taip nesididžiavau suomiais, kaip tą akimirką. Sudėtinga Suomijos istorija su rytų kaimyne, […] ir jaudulys, kad [šventykla] pagaliau bus pastatyta jų pačių žemėje, liko nuošalyje. Leidimas rusams pirmiesiems įžengti į šventyklą [buvo] meilės ir pasiaukojimo pareiškimas.“25
Kai apie tokį gerumą papasakojau tėvui, jo širdis išsilydė ir jis pravirko, o tai labai retai nutikdavo šiam stoiškam suomiui. Nuo to laiko iki pat savo mirties po trejų metų jis niekada nebereiškė neigiamos nuomonės apie Rusiją. Įkvėptas savo tautiečių suomių pavyzdžio, mano tėvas buvimą Jėzaus Kristaus mokiniu pasirinko laikyti svarbesniu už visa kita. Suomiai netapo mažiau suomiški, rusai netapo mažiau rusiški; nė viena grupė neišsižadėjo savosios kultūros, istorijos ar patirties, kad išsklaidytų priešiškumą. To jiems ir nereikėjo daryti. Vietoj to jie pasirinko, kad svarbiausia jiems būti Jėzaus Kristaus mokiniais.26
Jei tai gali padaryti jie, galime ir mes. Savo paveldą, kultūrą ir patirtį galime atsinešti į Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Samuelis nesikratė lamanito kilmės,27 o Mormonas nesikratė nefito kilmės28. Tačiau kiekvienas iš jų pirmenybę teikė buvimui Gelbėtojo mokiniu.
Jei nesame viena, nesame Jo.29 Kviečiu meilę Dievui ir buvimą Gelbėtojo mokiniu iškelti aukščiau viso kito.30 Palaikykime mūsų mokinystei būdingą sandorą – sandorą būti viena.
Sekime viso pasaulio šventųjų, sėkmingai tampančių Kristaus mokiniais, pavyzdžiu. Galime pasikliauti Jėzumi Kristumi, kuris yra „mūsų sutaikinimas […], iš abejų padaręs viena ir sugriovęs mus skyrusią sieną, savo [apmokančiąja auka] panaikinęs priešybę“31. Sustiprės mūsų liudijimas apie Jėzų Kristų pasauliui, ir patys išliksime dvasiškai sveiki.32 Liudiju, kad, jei „vengsime nesutarimų“ ir tapsime „Viešpaties bendraminčiais meilėje ir susivieniję Jame tikėjimu“, Jo ramybė bus su mumis33. Jėzaus Kristaus vardu, amen.