Pasitikime savo dvasinius uraganus tikėdami Kristų
Geriausiai savo dvasinius uraganus pasitinkame tikėdami Kristų ir laikydamiesi Jo įsakymų.
Pastaruosius šešerius metus mudu su mano brangiąja Ana gyvename Teksase, netoli Įlankos pakrantės, kur smogė keli vieni didžiausių Jungtinėse Valstijose uraganų ir sukėlė didžiulį nuniokojimą, net nusinešė gyvybes. Kad ir kaip liūdna, bet pastaraisiais mėnesiais tokių niokojančių įvykių buvo nemažai. Išreiškiame savo meilę visiems, kuriems kokiu nors būdu teko susidurti su tais įvykiais, ir meldžiamės už juos. 2017 metais pats išgyvenau uraganą Harvį, kuris atnešė rekordinį kritulių kiekį – iki 150 centimetrų.
Uraganai formuojasi pagal natūralius gamtos dėsnius. Vandenyno temperatūra turi būti bent 27 laipsniai pagal Celsijų 50 metrų gylyje. Dėl vėjo šiltas vandenyno vanduo ima garuoti ir kilti į atmosferą, kur kondensuojasi. Tada susidaro debesys, o vėjas virš vandenyno paviršiaus debesis suformuoja į didelę spiralę.
Uraganai yra milžiniško dydžio, atmosferoje jie pasiekia didesnį nei 15 tūkstančių metrų aukštį, o jų plotis gali būti ne mažiau nei 200 kilometrų. Įdomu tai, kad, pasiekę sausumą, uraganai pradeda silpti, nes jie nebebūna virs šiltų vandenų, kurie būtini, kad uraganų jėga būtų palaikoma.1
Galbūt jūs niekada nesusidursite su niokojančiu fiziniu uraganu. Tačiau visi patiriame ir toliau patirsime dvasinius uraganus, kurie grasina sugriauti mūsų ramybę ir išbando mūsų tikėjimą. Šiandieniniame pasaulyje jie, regis, vis dažnėja ir stiprėja. Laimei, Viešpats parūpino mums saugų būdą, kaip galime džiaugsmingai juos įveikti. Jei gyvename pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją, galime būti tikri, jog, „kai audros virš mūsų susitelkia ir grasina ramybę sugriaut, su šviesiausia viltim į dangų žvelgiam ir globos Dievo norim sulaukt“2.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas paaiškino:
„Šventieji gali būti laimingi bet kokiomis aplinkybėmis. Mes galime džiaugtis nesėkmingą dieną, nesėkmingą savaitę arba nesėkmingais metais!
[…] Mūsų jaučiamas džiaugsmas yra mažai susijęs su mūsų gyvenimo aplinkybėmis ir labai susijęs su tuo, į ką yra sutelktas mūsų gyvenimas.
Kada savo gyvenimą sutelkiame […] į Jėzų Kristų bei Jo Evangeliją, galime jausti džiaugsmą nepriklausomai nuo to, kas mūsų gyvenime vyksta ar nevyksta.“3
Kaip natūralūs dėsniai valdo fizinius uraganus, taip dieviški įstatymai valdo tai, kaip galima jausti džiaugsmą per dvasinius uraganus. Ar jausime džiaugsmą, ar liūdesį drąsiai pasitikdami gyvenimo audras, priklauso nuo Dievo nustatytų įstatymų. Prezidentas Nelsonas sakė: „Jie vadinami įsakymais, nors jie tokie pat tikri, kaip keliamoji jėga, gravitacijos dėsnis [ar] dėsnis, pagal kurį plaka širdis.
Prezidentas Nelsonas toliau aiškino: „Tai tampa gana paprasta formule: jei norite būti laimingi, laikykitės Dievo įsakymų.“4
Abejonė yra tikėjimo ir džiaugsmo priešas. Kaip šiltas vandenyno vanduo yra uraganų kilmės vieta, lygiai taip abejonė yra dvasinių uraganų kilmės vieta. Tikėjimas, kaip ir abejonė, yra pasirinkimas. Pasirinkdami abejoti, pasirenkame būti veikiami, atiduodame galią priešininkui, o tai daro mus silpnus ir pažeidžiamus.5
Šėtonas siekia nuvesti mus į abejonių kilmės vietą. Jis stengiasi užkietinti mūsų širdis, kad netikėtume.6 Abejonių kilmės vieta gali atrodyti patraukli, nes jos tariamai ramūs, šilti vandenys nereikalauja, kad gyventume „kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos“7. Tokiuose vandenyse Šėtonas gundo mus sumažinti savo dvasinį budrumą. Tas nedėmesingumas gali iššaukti dvasinių įsitikinimų trūkumą, kai tampame nei šalti, nei karšti.8 Jei nesame prisitvirtinę prie Kristaus, abejonė ir jos žavesys nuklaidins mus į apatiją, kur nerasime nei stebuklų, nei ilgalaikės laimės, nei atgaivos savo sieloms.9
Kaip uraganai nusilpsta sausumoje, taip abejonę pakeičia tikėjimas, kai savo pagrindą statome ant Kristaus. Tada dvasinius uraganus galime matyti iš deramos perspektyvos, o mūsų gebėjimas juos įveikti sustiprėja. Tuomet, „kada velnias pasiųs savo galingus vėjus, taip, savo strėles viesule, […] tai neturė[s] galios [mūsų] nutraukti į nelaimės ir begalinio vargo prarają, dėl uolos, ant kurios esa[me] pastatyti, kuri yra patikimas pamatas“10.
Prezidentas Nelsonas mokė:
„Tikėjimas Jėzumi Kristumi yra viso tikėjimo pagrindas ir dieviškos galios kanalas. […]
Viešpats nereikalauja tobulo tikėjimo, kad galėtume naudotis Jo tobula galia. Bet Jis prašo mus tikėti.“11
Nuo praeito balandžio visuotinės konferencijos mes su šeima stengiamės stiprinti savo tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu, kad jis padėtų mums „sunkumus paversti nepaprastu augimu ir galimybėmis“12.
Mūsų anūkė Rubė palaiminta stipriu, valingu charakteriu. Kai ji gimė, jos stemplė nebuvo sujungta su skrandžiu. Dar būdama kūdikis Rubė, tėveliams padedant, šį išbandymą pasitiko nepaprastai ryžtingai. Dabar Rubei penkeri. Nors dar labai maža, ji rodo didžiulį pavyzdį, kaip neleisti aplinkybėms nulemti savo laimės. Ji visada laiminga.
Praeitą gegužę Rubė su tikėjimu pasitiko dar vieną uraganą savo gyvenime. Ji gimė su ne iki galo išsivysčiusia ranka, kuriai reikėjo rekonstrukcinės operacijos. Prieš šią gana sudėtingą operaciją aplankėme ją ir padovanojome piešinį, kuriame gražiai vaizduojama vaiko rankelę švelniai laikanti Gelbėtojo ranka. Kai paklausėme, ar ji nerimauja, ji atsakė: „Ne, aš laiminga!“
Tada paklausėme: „Rube, kodėl gi?“
Rubė tvirtai pareiškė: „Nes aš žinau, kad Jėzus laikys mane už rankos.“
Rubės sveikimas buvo stebuklingas, ir ji toliau jaučiasi laiminga. Kaip vaiko tikėjimo tyrumas kontrastuoja su abejonių paikumu, kuris dažnai gali gundyti mus, kai tampame vyresni!13 Tačiau visi galime tapti kaip maži vaikai ir pasirinkti atidėti į šalį savo netikėjimą. Tai paprastas pasirinkimas.
Rūpestingas tėvas uoliai maldavo Gelbėtoją, sakydamas: „Jei ką gali padaryti, […] padėk mums!“14
Tada Jėzus pasakė jam:
„Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam!
Tučtuojau vaiko tėvas verkdamas sušuko: „Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui!“15
Šis nuolankus tėvas išmintingai pasirinko pasikliauti ne abejonėmis, o savo tikėjimu į Kristų. Prezidentas Nelsonas sakė: „Tik jūsų netikėjimas neleis Dievui palaiminti jus stebuklais, perkeliančiais kalnus jūsų gyvenime.“16
Koks gailestingas yra mūsų Dievas, pakėlęs mums kartelę iki tikėjimo, o ne žinojimo!
Alma mokė:
„Palaimintas tas, kuris tiki Dievo žodžiu.“17
„[Nes] Dievas yra gailestingas visiems, kurie tiki jo vardą; todėl pirmiau jis nori, kad tikėtumėt.“18
Taip, Dievas nori, kad jūs pirmiau tikėtumėte Jį.
Geriausiai savo dvasinius uraganus pasitinkame tikėdami Kristų ir laikydamiesi Jo įsakymų. Mūsų tikėjimas ir paklusnumas sujungia mus su didesne nei mūsų galia, kad galėtume įveikti viską, „kas mūsų gyvenime vyksta ar nevyksta“19. Taip, Dievas „tuoj pat [mus] palaimina“, jei tikime ir paklūstame.20 Iš tikrųjų, bėgant laikui mūsų būsena pasikeičia į laimingumą ir mes „esame gyvi Kristuje“, kai panaudojame tikėjimą Juo ir laikomės Jo įsakymų.21
Broliai ir seserys, pasirinkime ne abejo[ti], bet tikė[ti]22. „Teisingas kelias yra tikėti Kristų.“23 Esame išraižyti „ant [Jo] rankų delnų“24. Jis yra mūsų Gelbėtojas bei Išpirkėjas ir stovi prie mūsų durų ir beldžiasi.25 Jėzaus Kristaus vardu, amen.