Per visas savo dienas patyręs didį Viešpaties palankumą
Kaip mes reaguojame į negandas? Ar jaučiame dėkingumą, nes esame daugiau susitelkę į palaimas, o ne į problemas?
COVID-19 pandemija yra vienas iš daugelio išmėginimų ir sunkumų, su kuriais Dievo vaikai susidūrė per pasaulio istoriją. Šių metų pradžioje mes su šeima pergyvenome tamsias dienas. Dėl pandemijos ir kitų priežasčių mūsų šeima patyrė netektis ir skausmą: mirė keli brangūs mūsų šeimos nariai. Nepaisant medicininės priežiūros, pasninkavimo ir maldų per penkias savaites į kitą uždangos pusę perėjo mano brolis Čarlis, sesuo Siuzi ir svainis Džimis.
Kartais svarstau, kodėl Gelbėtojas verkė, pamatęs Marijos skausmą, kurį sukėlė jos brolio Lozoriaus1 mirtis, nors Jis žinojo turįs galią prikelti Lozorių ir kad visai netrukus Jis panaudos šią galią, kad išvaduotų Savo draugą iš mirties. Mane stebina Gelbėtojo gailestis ir empatija Marijai; Jis suvokė tą neapsakomą skausmą, kurį Marija jautė mirus broliui Lozoriui.
Jaučiame tokį pat stiprų skausmą, kai patiriame laikiną atskirtį nuo savo artimųjų. Gelbėtojas mus tobulai užjaučia. Jis nekaltina mūsų dėl trumparegiškumo ar ribotumo ir nesugebėjimo įsivaizduoti savo amžinosios kelionės. Užuot kaltinęs, Jis užjaučia mus dėl mūsų liūdesio ir kančių.
Dangiškasis Tėvas ir Jo Sūnus, Jėzus Kristus, nori, kad patirtume džiaugsmą.2 Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Mūsų jaučiamas džiaugsmas yra mažai susijęs su mūsų gyvenimo aplinkybėmis ir labai susijęs su tuo, į ką sutelktas mūsų gyvenimas. Kada savo gyvenimą sutelkiame į Dievo išgelbėjimo planą […]ƒ, galime jausti džiaugsmą nepriklausomai nuo to, kas mūsų gyvenime vyksta ar nevyksta.“3
Atsimenu, kai buvau jaunas misionierius, vieną nuostabų misionierių, kuriuo žavėjausi, pasiekė sukrečianti žinia. Per tragišką įvykį žuvo jo motina ir jaunesnis brolis. Misijos prezidentas pasiūlė šiam vyresniajam grįžti namo į laidotuves. Tačiau, pasikalbėjęs telefonu su tėvu, šis misionierius nusprendė likti ir baigti savo misiją.
Netrukus, mums tarnaujant vienoje zonoje, man su porininku paskambino ir pranešė apie nelaimę: kažkokie vagys pavogė to misionieriaus dviratį, o jį patį sužeidė peiliu. Jiedu su porininku turėjo pėsčiomis nueiti iki artimiausios ligoninės, kur mudu su porininku galėjome su jais susitikti. Pakeliui į ligoninę aš sielojausi dėl to misionieriaus. Įsivaizdavau, kad jis jausis prislėgtas ir po šios traumuojančios patirties tikrai norės grįžti namo.
Tačiau, mums atvykus į ligoninę, šį misionierių pamačiau gulintį lovoje, laukiantį, kol bus nuvežtas į operacinę, – ir jis šypsojosi. Pamaniau: „Kaip jis gali šypsotis tokiu metu?“ Sveikdamas toje ligoninėje jis entuziastingai dalijo brošiūras ir Mormono Knygos egzempliorius gydytojams, slaugytojoms ir kitiems pacientams. Net po visų šių išbandymų jis nenorėjo važiuoti namo. Iki paskutinės savo misijos dienos jis tarnavo su tikėjimu, energija, stiprybe ir entuziazmu.
Mormono Knygos pradžioje Nefis pareiškia: „Per savo dienas matęs daug suspaudimų, nepaisant to, per visas savo dienas patyręs didį Viešpaties palankumą.“4
Mąstau apie daugybę Nefio patirtų išbandymų, kurių daugelis aprašyti jo raštuose. Jo išbandymai padeda mums suprasti, kad visiems būna tamsių dienų. Vienas iš tų išbandymų įvyko, kai Nefiui buvo įsakyta grįžti į Jeruzalę ir įgyti skaistvario plokšteles, kurias turėjo Labanas. Du Nefio broliai buvo nedidelio tikėjimo vyrai, jie netgi mušė Nefį lazda. Kitą išbandymą Nefis patyrė, kai sulaužė savo lanką ir negalėjo gauti maisto savo šeimai. Vėliau, kai Nefiui buvo įsakyta pastatyti laivą, jo broliai šaipėsi iš jo ir atsisakė padėti. Nors patyrė šiuos ir daugelį kitų išbandymų, per savo gyvenimą Nefis visada pripažindavo Dievo gerumą.
Nefio šeimai plaukiant per vandenyną į pažadėtąją žemę, kai kurie šeimos nariai ėmė linksmintis, grubiai kalbėti ir pamiršo, kad juos apsaugojo Viešpaties galia. Nefiui juos sudrausminus, jie įsižeidė ir surišo jį virvėmis taip tvirtai, kad jis negalėjo pajudėti. Mormono Knygoje teigiama, kad jo broliai „elgėsi su [juo] labai šiurkščiai“, jo riešai ir kulkšnys „buvo smarkiai ištinusios ir labai skaudėjo“5. Nefis labai liūdėjo dėl brolių širdžių kietumo ir kartais jautėsi sugniuždytas širdgėlos.6 „Nepaisant to, – sakė jis, – aš žvelgiau į savo Dievą ir šlovinau jį ištisą dieną; ir nemurmėjau prieš Viešpatį dėl savo suspaudimų.“7
Brangūs broliai ir seserys, kaip mes reaguojame į savo suspaudimus? Ar murmame dėl jų prieš Viešpatį? O gal, kaip Nefis ir tas mano draugas misionierius, jaučiamės dėkingi žodžiais, mintimis ir darbais, nes esame labiau susitelkę ne į savo problemas, bet į palaimas?
Mūsų Gelbėtojas, Jėzus Kristus, per žemiškąją tarnystę parodė mums pavyzdį. Sunkumų ir išbandymų akimirkomis vos keletas dalykų gali suteikti daugiau ramybės ir pasitenkinimo nei tarnavimas savo artimui. Mato knygoje aprašyta, kas įvyko, kai Gelbėtojas sužinojo, kad, norėdamas įtikti Herodijos dukteriai, karalius Herodas nukirto galvą Jo pusbroliui Jonui Krikštytojui:
„Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir nuėję pranešė Jėzui.
Tai išgirdęs, Jėzus valtimi nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui.
Išlipęs Jėzus pamatė daugybę žmonių. Jėzui pagailo jų, ir Jis išgydė jų ligonius.
Atėjus vakarui, priėjo mokiniai ir tarė: „Čia dykvietė, ir jau vėlus metas. Paleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto.“
Bet Jėzus jiems atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti.“8
Jėzus Kristus mums parodė, kad net išbandymų ir negandų metu galime pamatyti kitų žmonių sunkumus. Gailesčio vedami galime ištiesti pagalbos ranką ir juos pakylėti. O taip darydami taip pat esame to į Kristaus panašaus tarnavimo pakylėjami. Prezidentas Gordonas B. Hinklis teigė: „Žinau, kad geriausias nerimo priešnuodis yra darbas. Geriausias vaistas nuo sielvarto – tarnavimas. O nuovargį geriausiai gydo iššūkis padėti dar labiau pavargusiam.“9
Šioje Jėzaus Kristaus Bažnyčioje turiu daugybę galimybių tarnauti savo artimui. Būtent tokiais laikais jaučiu, kad Dangiškasis Tėvas palengvina mano naštas. Prezidentas Raselas M. Nelsonas yra Dievo pranašas žemėje; jis – nuostabus pavyzdys to, kaip sunkių išbandymų metu turėtume tarnauti kitiems. Prie daugelio kitų šventųjų liudijimų pridedu savąjį, kad Dievas yra mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas. Jaučiau Jo beribę meilę tamsiomis dienomis. Mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus supranta mūsų skausmus ir suspaudimus. Jis nori palengvinti mūsų naštas ir mus paguosti. Turime sekti Jo pavyzdžiu ir tarnauti nešantiems didesnes nei mūsų naštas. Jėzaus Kristaus vardu, amen.