Vienu procentu geresni
Kiekviena mūsų pastanga pasikeisti, kad ir kokia maža ji mums atrodytų, gali padaryti didžiausią pokytį mūsų gyvenime.
Daugiau nei šimtmetį Didžiosios Britanijos nacionalinės dviračių lenktynių komandos buvo dviračių sporto pasaulio pajuokos objektas. Per 100 olimpinių varžybų metų britų dviratininkams pavyko iškovoti vos kelis aukso medalius, o žymiausiose dviračių sporto varžybose, 3 savaites trunkančiose „Tour de France“ lenktynėse, kuriose per 110 metų nebuvo nugalėjęs nė vienas britų dviratininkas, jų rezultatai buvo dar prastesni. Britų dviratininkų padėtis buvo tokia apgailėtina, kad kai kurie dviračių gamintojai net atsisakydavo parduoti dviračius britams, bijodami, kad tai visiems laikams suterš jų sunkiai užsitarnautą reputaciją. Nors buvo skiriama labai daug resursų pažangiausioms technologijoms ir moderniausiai treniruočių tvarkai, niekas nepadėjo.
Taip buvo iki 2003 m., kai įvyko nedidelis, beveik nepastebėtas pokytis, kuris visiems laikams pakeitė Didžiosios Britanijos dviračių sportą. Tas naujas pokytis taip pat atskleidė amžiną principą – su pažadu, – susijusį su mūsų dažnai varginančiu mirtingojo gyvenimo siekiu tobulėti. Taigi kas nutiko britų dviračių sporte, ką labai lengvai galėtume pritaikyti savo asmeniniam siekiui būti geresnėmis Dievo dukromis ir geresniais sūnumis?
2003 m. buvo pasamdytas seras Deivas Brailsfordas. Kitaip nei ankstesni treneriai, kurie situaciją bandė keisti kardinaliomis ir greitomis reformomis, seras Brailsfordas pasirinko strategiją, kurią vadino „nedidelių pasiekimų telkimu“. Tam reikėjo visur atlikti nedidelius patobulinimus. Tai reiškė nuolatinį pagrindinių statistinių duomenų rinkimą ir konkrečių silpnų vietų stiprinimą.
Tai šiek tiek panašu į pranašo Samuelio Lamanito mintį apie „vaikš[čiojimą] apdairiai“1. Toks platesnis ir visapusiškesnis požiūris išvengia trumparegiškumo spąstų, kai susitelkiama tik į akivaizdžiausią problemą ar nuodėmę. Brailsfordas sakė: „Visas šis principas kilo iš idėjos, kad, jei išskaidysite viską, kas susiję su važiavimu dviračiu, ir patobulinsite 1 procentu, viską sudėję atgal, gausite žymų pagerėjimą.“2
Jo strategija gerai dera su Viešpaties, kuris mus mokė apie 1 procento svarbą – net ir 99 procentų sąskaita. Žinoma, Jis mokė apie Evangelijos įpareigojimą ieškoti žmonių, kuriems reikia pagalbos. O jei tą patį principą pritaikytume labai saldžiam ir maloniam antrajam Evangelijos principui – atgailai? Kas nutiktų, jei, užuot ėmęsi didelių užmojų ir dramatiškai šokinėję nuo nuodėmės prie atgailos, susiaurintume savo akiratį, net jį praplėtę? Kas nutiktų, jei, užuot bandę ištobulinti viską, imtumės tik vieno dalyko?
Pavyzdžiui, kas nutiktų, jei žvelgdami iš savo naujo plataus suvokimo taško pastebėtumėte, kad pamiršote kasdien skaityti Mormono Knygą? Kas būtų, jei užuot desperatiškai bandę iš karto įveikti virš 500 puslapių per vieną vakarą, pasiryžtume perskaityti tik 1 proc. šios knygos, t. y. vos penkis puslapius per dieną, arba kitą jūsų situacijai priimtiną puslapių skaičių? Ar mažų, bet pastovių nedidelių pasiekimų telkimas mūsų gyvenime galėtų būti būdas nugalėti net ir pačius įkyriausius mūsų asmeninius trūkumus? Ar tokia mažų kąsnelių taktika galėtų pasiteisinti mūsų asmeninių trūkumų atveju?
Pripažinimą pelnęs rašytojas Džeimsas Klieras teigia, kad tokia taktika galiausiai tikrai pasiteisina. Jis sako, kad „įpročiai – tai saviugdos „sudėtinės palūkanos“. Jei kasdien kaip nors patobulėsite vienu procentu, tai iki metų pabaigos būsite 37 kartus geresni“3.
Brailsfordas nedidelius pasiekimus pradėjo nuo akivaizdžių dalykų, pavyzdžiui, įrangos, ekipuotės audinių ir treniruočių modelių. Tačiau jo komanda tuo neapsiribojo. Jie taip pat ieškojo, ką patobulinti 1 procentu tokiose nepastebimose ir netikėtose srityse kaip mityba ir net dviračių priežiūros niuansai. Laikui bėgant, ši daugybė smulkių patobulinimų pavirto stulbinančiais rezultatais, kurie buvo pasiekti greičiau, nei kas nors galėjo įsivaizduoti. Iš tiesų jie taikė amžiną principą „eilut[ė] po eilutės, priesak[as] po priesako, čia truputį ir ten truputį“4.
Ar nedideli patobulinimai padės jums pasiekti trokštamą „galingą permainą“5? Esu 99 proc. įsitikinęs, kad tinkamai darant tikrai pavyks! Tačiau šis metodas turi vieną išlygą: kad susikauptų nedideli pasiekimai, reikia kasdien ir nuosekliai stengtis. Ir nors greičiausiai nebūsime tobuli, turime būti pasiryžę rodyti atkaklumą su kantrumu. Darykite taip, ir saldus atlygis už išaugusį teisumą atneš jums džiaugsmą ir ramybę, kurių siekiate. Kaip yra mokęs prezidentas Raselas M. Nelsonas: „Niekas taip neišlaisvina, netaurina ir nėra taip svarbu asmeninei pažangai kaip reguliarus, kasdienis dėmesys atgailai. Atgaila nėra įvykis; tai procesas. Tai raktas į laimę ir proto ramybę. Sujungta su tikėjimu, atgaila padaro mums prieinamą Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galią.“6
Apie atgailai būtiną tikėjimo sąlygą Raštuose kalbama aiškiai. Viskas, ko pradžioje reikia, tėra „dalel[ė] tikėjimo“7. Jei sugebėsime laikytis šios „garstyčios grūdelio“8 taktikos, tai ir mes galėsime tikėtis netikėto ir išskirtinio gyvenimo pagerėjimo. Tačiau nepamirškite, kad, kaip nebandome pernakt iš hunų Atilos tapti Motina Terese, lygiai taip ir savo tobulėjimo derinius turėtume keisti palaipsniui. Net jei pokyčiai, kurių reikia jūsų gyvenime, yra dideli, pradėkite nuo mažų žingsnių. Tai ypač pasakytina, jei jaučiatės prislėgti ar nusivylę.
Šis procesas ne visada vyksta tolygiai. Net ir patiems ryžtingiausiems gali pasitaikyti nesėkmių. Pats savo gyvenime patyriau tokį nusivylimą ir žinau, kad kartais galiu jaustis taip, tarsi pasistūmėčiau 1 procentu pirmyn ir 2 procentais atgal. Tačiau, jei ir toliau nedvejodami stengsimės nuosekliai siekti tų 1 procento pasiekimų, Tas, kuris „nešė mūsų negalias“9, tikrai neš ir mus.
Suprantama, jei esame įnikę į sunkias nuodėmes, tai Viešpats aiškiai ir nedviprasmiškai sako: turime liautis, kreiptis pagalbos į vyskupą ir nedelsdami nusigręžti nuo tokio elgesio. Tačiau, kaip pabrėžė vyresnysis Deividas A. Bednaris: „Maži, pastovūs, didėjantys dvasiniai poslinkiai yra tie žingsniai, kurių iš mūsų tikisi Viešpats. Pasiruošimas be kaltės vaikščioti priešais Dievą yra vienas iš pagrindinių mirtingumo tikslų ir gyvenimo siekis; atsitiktiniais intensyvios dvasinės veiklos protrūkiais tai nepasiekiama.“10
Taigi, ar šis minimalistinis požiūris į atgailą ir tikrus pokyčius tikrai veikia? Ar, grubiai perfrazuojant vieną posakį, tai įrodytų pedalų mynimas? Atkreipkite dėmesį į tai, kas nutiko Britanijos dviračių sportui per pastaruosius du dešimtmečius, kai buvo įgyvendinta ši filosofija. Britų dviratininkai legendines „Tour de France“ lenktynes yra laimėję net stulbinančius šešis kartus. Per pastarąsias ketverias olimpines žaidynes Didžioji Britanija buvo sėkmingiausia šalis visose dviračių sporto šakose. Neseniai pasibaigusiose Tokijo olimpinėse žaidynėse Jungtinė Karalystė laimėjo daugiau dviračių sporto aukso medalių nei bet kuri kita šalis.
Britų dviratininkai (žr. nuo viršutinio kairio kampo pagal laikrodžio rodyklę): Frydmanas Vougelis, Džonas Džailsas ir Gregas Beikeris/Getty Images
Tačiau pasaulietinį sidabrą ar auksą gerokai pranokstantis brangus pažadas kelyje į amžinybę yra tas, kad iš tiesų triumfuosime Kristuje.11 Jei įsipareigosime daryti mažus, bet nuoseklius patobulinimus, tai mums pažadamas „nevystant[is] šlovės vainik[as]“12. Kol gėritės šia neblėstančia šlove, kviečiu jus ištirti savo gyvenimą ir pažvelgti, kas jus sulaiko ar stabdo sandoros kelyje. Tuomet pažvelkite plačiau. Savo gyvenime siekite kuklių, bet įgyvendinamų patobulinimų, galinčių suteikti saldų džiaugsmą, kad esate šiek tiek geresni.
Nepamirškite, jog Dovydas panaudojo tik vieną nedidelį akmenį, kad nukautų, atrodytų, neįveikiamą milžiną. Tačiau jis turėjo pasiruošęs dar keturis akmenis. Panašiai pasikeitė ir Almos Jaunesniojo nedori polinkiai bei amžinasis likimas dėl vienos paprastos, ryškios minties – tėvo mokymų apie gelbstinčią Jėzaus Kristaus malonę prisiminimo. Panašiai nutiko ir su Gelbėtoju, kuris nors ir buvo be nuodėmės, tačiau „iš pradžių […] negavo pilnatvės, bet vis ėjo iš malonės į malonę, kol gavo pilnatvę“13.
Jis, kuris žino, kada krenta žvirblis, kuris taip pat yra sutelkęs dėmesį tiek į mažiausias, tiek į svarbiausias mūsų gyvenimo akimirkas, būtent Jis jau dabar yra pasirengęs jums padėti, kad ir koks būtų jūsų vieno procento siekis po šios konferencijos. Nes kiekviena mūsų pastanga pasikeisti, kad ir kokia maža ji mums atrodytų, gali padaryti didžiausią pokytį mūsų gyvenime.
Štai kodėl vyresnysis Nylas A. Maksvelas mokė: „Kiekvienas teisingo troškimo siekis, kiekvienas tarnavimo veiksmas ir kiekvienas garbinimo gestas, kad ir koks mažas ir laipsniškas jis būtų, didina mūsų dvasinį pagreitį.“14 Tikrai, nežymiais, paprastais ir, taip, net tik 1 procento dalykais galima įvykdyti didelius dalykus.15 Galutinė pergalė šimtu procentų užtikrinta „po to, kai mes padar[o]me viską, ką galime,“16 per mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus galybę, nuopelnus ir malonę. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.