Atsimink savo kenčiančius šventuosius, o mūsų Dieve
Sandorų laikymasis atrakina Jėzaus Kristaus apmokančios aukos galią teikti stiprybę ir net džiaugsmą tiems, kurie kenčia.
Dangiškojo Tėvo laimės planas apima patirtį žemėje, kur visi Jo vaikai bus bandomi ir susidurs su sunkumais.1 Prieš penkerius metus man buvo diagnozuotas vėžys. Jaučiau ir vis dar jaučiu fizinį skausmą nuo operacijų, švitinimo ir vaistų šalutinių poveikių. Per kankinančias bemieges naktis patyriau emocines grumtynes. Medicinos statistika rodo, kad tikriausiai iškeliausiu iš šio gyvenimo anksčiau nei tikėjausi ir kuriam laikui paliksiu šeimą, kuri man reiškia viską.
Kad ir kur gyvenate, fizinės ir emocinės kančios dėl įvairių išbandymų ir mirtingos prigimties silpnumų buvo, yra ar dar bus jūsų gyvenimo dalis.
Fizines kančias gali sukelti natūralus senėjimas, netikėtos ligos, nelaimingi atsitikimai, badas, benamystė, smurtas, prievarta ir karas.
Emocines kančias gali sukelti nerimas ar depresija, sutuoktinio, gimdytojo ar vadovo, kuriuo pasitikėjote, išdavystė, darbo ar finansinės netektys, nepelnyta aplinkinių kritika, draugų, vaikų ar kitų šeimos narių pasirinkimai, bet koks smurtavimas, neišsipildžiusios svajonės dėl santuokos ar vaikų, sunki artimo žmogaus liga ar ankstyva mirtis ir daugybė kitų priežasčių.
Kaip galima ištverti nepaprastas ir kartais sekinančias kančias, kurias patiriame kiekvienas?
Laimei, Jėzaus Kristaus Evangelijoje yra viltis, kuri gali būti mūsų gyvenimo dalis. Šiandien pasidalysiu keturiais vilties principais, kurie remiasi Raštais, pranašų mokymais, daugelio tarnystės vizitų ir savo paties besitęsiančio sveikatos išbandymo patirtimi. Šie principai ne tik plačiai pritaikomi, bet ir labai asmeniški.
Pirma, kentėjimai nereiškia, kad Dievas nepatenkintas jūsų gyvenimu. Prieš du tūkstančius metų Jėzaus mokiniai prie šventyklos pamatė neregį ir paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė aklas?“
Regis, Jo mokiniai klaidingai manė, kaip ir daugelis žmonių mūsų dienomis, kad visi gyvenimo sunkumai ir kentėjimai yra nuodėmės pasekmė. Bet Gelbėtojas atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.“2
Dievo darbas yra įgyvendinti mūsų nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.3 Bet kaip išbandymai ir kentėjimai – ypač kentėjimai, kilę dėl kito žmogaus nuodėmingo valios laisvės panaudojimo,4 – gali galiausiai pasitarnauti Dievo darbui?
Viešpats sakė savo sandoros žmonėms: „Aš apvaliau tave ugnimi […], Aš išbandžiau tave vargų krosnyje.“5 Kad ir kas sukėlė jūsų kentėjimus, jūsų Dangiškasis Tėvas gali nukreipti juos jūsų sielai ištaurinti.6 Ištaurintos sielos gali nešti kitų naštas su tikra užuojauta ir gailestingumu.7 Ištaurintos sielos, atėjusios „iš didelio suspaudimo“, ruošiamos džiaugsmingai gyventi Dievo akivaizdoje per amžius, ir „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“8.
Antra, Dangiškasis Tėvas asmeniškai žino jūsų kančias. Apsupti išbandymų, galime klaidingai manyti, kad Dievas toli ir Jam nerūpi mūsų skausmas. Net pranašas Džozefas Smitas taip jautėsi sunkiu savo gyvenimo metu. Įkalintas Liberčio kalėjime, kai tūkstančiai pastarųjų dienų šventųjų buvo išvaryti iš savo namų, Džozefas meldė supratimo: „O Dieve, kur Tu? Ir kurgi ta priedanga, dengianti tavo slėptuvę?“ Jis užbaigė šiuo prašymu: „Atsimink savo kenčiančius šventuosius, o mūsų Dieve […].“9
Viešpaties atsakymas patikino Džozefą ir visus kenčiančius:
„Mano sūnau, ramybė tavo sielai; pasipriešinimas tau ir suspaudimai truks tik trumpą akimirką;
ir tada, jei gerai tai ištversi, Dievas išaukštins tave aukštybėse.“10
Daug kenčiančių šventųjų man pasakojo, kaip per savo išbandymus jautė Dievo meilę. Aiškiai prisimenu savo paties patyrimą vienu savo kovos su vėžiu metu, kai gydytojai dar nebuvo nustatę mano baisaus skausmo priežasties. Sėdėjau su savo žmona ir ketinau, kaip įprasta, palaiminti mūsų pietus. Tačiau tepajėgiau išverkti: „Dangiškasis Tėve, prašau padėti man. Aš taip sergu.“ Po to 20–30 sekundžių buvau apglėbtas Jo meilės. Man nebuvo atskleista mano ligos priežastis, nebuvo pasakyta, kuo tai baigsis, ir skausmas nepalengvėjo. Aš tiesiog jaučiau Jo tyrą meilę, ir to pakako ir pakanka.
Liudiju, kad mūsų Dangiškasis Tėvas, kuris mato net krintantį žvirblį, žino mūsų kentėjimus.11
Trečia, Jėzus Kristus siūlo savo stiprinančią galią, kad padėtų jums turėti stiprybės gerai ištverti kentėjimą. Šią stiprinančią galią Jis padarė prieinamą per Apmokėjimą.12 Bijau, jog per daug Bažnyčios narių mano, kad patys galėtų įveikti bet kokį kentėjimą, jei būtų šiek tiek tvirtesni. Tai sunkus gyvenimo būdas. Jūsų laikina stiprybės akimirka niekada neprilygs begaliniams Gelbėtojo galios ištekliams jūsų sielai stiprinti.13
Mormono Knygoje mokoma, kad Jėzus Kristus paims ant savęs savo žmonių skausmus, ligas ir negalias, kad galėtų mums padėti.14 Kaip galite naudotis ta galia, kurią Jėzus Kristus siūlo, kad jums padėtų ir jus sustiprintų, kai kenčiate? Raktas į tai yra ryšys su Gelbėtoju per sandorų, kurias sudarėte su Juo, laikymąsi. Šias sandoras sudarome priimdami kunigystės apeigas.15
Almos žmonės sudarė krikšto sandorą. Vėliau jie kentėjo vergijoje ir jiems buvo uždrausta viešai garbinti ar net garsiai melstis. Tačiau jie laikėsi savo sandorų geriausiai kaip galėjo, melsdamiesi savo širdyse. Dėl to atėjo dieviška galia. „Viešpats sustiprino juos, tad jie galėjo lengvai nešti savo naštas.“16
Mūsų dienomis Gelbėtojas kviečia: „Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane, neabejokite, nebijokite.“17 Kai laikomės savo sakramento sandoros visada Jį prisiminti, Jis pažada, kad Jo Dvasia bus su mumis. Dvasia teikia mums jėgų ištverti išbandymus ir padaryti tai, ko negalėtume padaryti savo jėgomis. Dvasia gali mus pagydyti, nors, pasak prezidento Džeimso E. Fausto: „Kai kurie išgydymai įvyks kitame pasaulyje.“18
Taip pat esame palaiminti šventyklos sandoromis ir apeigomis, kuriose „apsireiškia dieviškumo galia“19. Aplankiau moterį, kuri per kraupią avariją neteko dukros, o vėliau dėl vėžio neteko vyro. Paklausiau, kaip ji gali ištverti tokią netektį ir kančią. Ji atsakė, kad jėgų jai teikia dvasiniai patikinimai apie amžinąją šeimą, gaunami reguliariai lankantis šventykloje. Kaip ir žadėta, Viešpaties namų apeigos apginklavo ją Dievo galia.20
Ketvirta, pasirinkite rasti džiaugsmo kiekvieną dieną. Tie, kas kenčia, dažnai jaučiasi taip, tarsi naktis vis tęsiasi ir tęsiasi, ir diena niekada neišauš. Verkti yra normalu.21 Tačiau, jei patekote į tamsias kančios naktis, pasirinkę tikėjimą galite pabusti skaistiems džiaugsmo saulėtekiams.22
Pavyzdžiui, aplankiau jauną nuo vėžio gydomą motiną, kuri savo kėdėje didingai šypsojosi, nors jai skaudėjo ir buvo be plaukų. Sutikau vidutinio amžiaus porą, džiugiai tarnaujančią jaunimo vadovais, nors patys negalėjo turėti vaikų. Palaikiau draugiją mielai moteriai – jaunai močiutei, motinai ir žmonai, – kuri po kelių dienų turėjo mirti; tačiau tarp jos artimųjų ašarų buvo juoko ir džiugių prisiminimų.
Šie kenčiantys šventieji iliustruoja tai, ko mokė prezidentas Raselas M. Nelsonas:
„Mūsų jaučiamas džiaugsmas yra mažai susijęs su mūsų gyvenimo aplinkybėmis ir labai susijęs su tuo, į ką yra sutelktas mūsų gyvenimas.
Kada savo gyvenimą sutelkiame į Dievo išgelbėjimo planą […] ir Jėzų Kristų bei Jo Evangeliją, galime jausti džiaugsmą nepaisydami to, kas mūsų gyvenime vyksta ar nevyksta.“23
Liudiju24, kad mūsų Dangiškasis Tėvas prisimena savo kenčiančius šventuosius, myli jus ir asmeniškai pažįsta jus. Mūsų Gelbėtojas žino, kaip jaučiatės. „Iš tikrųjų Jis nešė mūsų širdgėlas ir pakėlė sielvartus.“25 Žinau – kaip kasdienis gavėjas,26 – kad sandorų laikymasis atrakina Jėzaus Kristaus apmokančios aukos galią teikti stiprybę ir net džiaugsmą tiems, kurie kenčia.
Dėl visų, kurie kenčia, meldžiuosi: „Teduoda jums Dievas, kad jūsų naštos būtų lengvos per Jo Sūnaus džiaugsmą.“27 Jėzaus Kristaus vardu, amen.