Visuotinė konferencija
Kasdienis sugrąžinimas
2021 m. spalio visuotinė konferencija


13:43

Kasdienis sugrąžinimas

Mums reikia nuolat, kasdien gauti dangiškos šviesos. Mums reikia „atgaivos laikų“. Asmeninio sugrąžinimo laikų.

Šį gražų šabo rytą susirinkome, kad pakalbėtume apie Kristų, džiūgautume Jo Evangelija ir palaikytume bei paremtume vienas kitą eidami mūsų Gelbėtojo keliu1.

Kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, mes šiam tikslui renkamės kiekvieną šabo dieną visus metus. Jei nesate Bažnyčios narys, kuo šilčiausiai sveikiname jus ir dėkojame, kad prisijungėte prie mūsų garbinti Gelbėtojo ir mokytis iš Jo. Kaip ir jūs, stengiamės – nors netobulai – tapti geresniais draugais, kaimynais ir žmonėmis,2 ir stengiamės tai daryti sekdami Jėzaus Kristaus pavyzdžiu.

Gelbėtojas Jėzus Kristus

Tikimės, kad galite jausti mūsų liudijimo nuoširdumą. Jėzus Kristus yra gyvas! Jis yra gyvojo Dievo Sūnus ir Jis vadovauja pranašams žemėje mūsų dienomis. Kviečiame visus ateiti, klausytis Dievo žodžio ir ragauti Jo gerumo! Liudiju, kad Dievas yra tarp mūsų ir kad Jis tikrai artinsis prie tų, kurie artinsis prie Jo.3

Mums garbė vaikščioti su jumis ankštu ir siauru Mokytojo mokinystės keliu.

Gebėjimas eiti tiesia linija

Dažnai kartojama hipotezė, kad žmonės pasmerkti vaikščioti ratais. Neseniai Max Planck Institute for Biological Cybernetics (Makso Planko biologinės kibernetikos instituto) mokslininkai patikrino šią hipotezę. Jie nuvežė dalyvius į tankų mišką ir davė jiems paprastą užduotį: eiti tiesia linija. Ten nebuvo matomų orientyrų. Bandymo dalyviai turėjo remtis vien savo krypties pojūčiu.

Kaip, jūsų manymu, jiems sekėsi?

Mokslininkai padarė tokią išvadą: „Žmonės tikrai vaikšto ratais, kai neturi patikimų ėjimo krypties ženklų.“4 Kai po bandymo buvo apklausiami, kai kurie dalyviai pasitikinčiai pareiškė, kad nė kiek nenukrypo nuo kurso. Nepaisant jų didelio pasitikėjimo savimi, GPS duomenys parodė, kad jie vaikščiojo vos 20 metrų skersmens ratais.

Kodėl mums taip sunkiai sekasi eiti tiesia linija? Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad tai lemia maži, regis, nežymūs vietovės nelygumai. Kiti nurodė faktą, kad visų mūsų viena koja yra šiek tiek stipresnė nei kita. Tačiau „labiausiai tikėtina“, kad eiti tiesiai pirmyn mums sunkiai sekasi „dėl didėjančio netikrumo, kur yra tas tiesiai pirmyn“5.

Kad ir kokia būtų priežastis, tokia yra žmogiška prigimtis: be patikimų orientyrų mes nukrypstame nuo kurso.

Nukrypimas nuo kelio

Argi neįdomu, kaip maži, regis, nežymūs veiksniai gali iš esmės pakeisti mūsų gyvenimą?

Žinau tai iš asmeninės savo, kaip piloto, patirties. Kiekvieną kartą, kai pradėdavau artėti prie oro uosto, žinojau, kad didžioji likusio darbo dalis bus nuolatiniai nedideli kurso tikslinimai, kad galėčiau saugiai nukreipti orlaivį į norimą nusileidimo taką.

Galbūt panašų jausmą esate patyrę vairuodami automobilį. Vėjas, kelio nelygumai, netobulas ratų suvedimas, neatidumas – jau nekalbant apie kitų vairuotojų veiksmus – visa tai gali nukreipti jus nuo numatyto maršruto. Jei nekreipiate dėmesio į šiuos veiksnius, diena jums gali blogai baigtis.6

Automobilis baseine

Tai tinka mums fizine prasme.

Tai tinka mums ir dvasine prasme.

Dauguma pokyčių mūsų dvasiniame gyvenime – tiek teigiamų, tiek neigiamų – įvyksta palaipsniui, po žingsnelį. Kaip ir Makso Planko instituto tyrimo dalyviai, mes galime nesuvokti, kada nukrypstame nuo kurso. Galime netgi būti tvirtai įsitikinę, kad einame tiesia linija. Bet faktai rodo, kad, be mus nukreipiančių orientyrų, mes neišvengiamai nukrypstame nuo kurso ir atsiduriame ten, kur niekada nemanėme atsidursią.

Tai pasakytina apie pavienius žmones. Tai taip pat pasakytina apie bendruomenes ir tautas. Raštuose gausu pavyzdžių.

Teisėjų knygoje rašoma, kad po Jozuės mirties „užaugo kita karta, kuri nepažino Viešpaties, nė matė Jo darbų Izraeliui“7.

Nors per Mozės ir Jozuės gyvenimus Izraelio vaikai matė stulbinančių dangiškų įsikišimų, aplankymų, išgelbėjimų ir stebuklingų pergalių, per vieną kartą tie žmonės paliko Kelią ir pradėjo elgtis pagal savo norus. Ir, žinoma, neilgai trukus jie sumokėjo už tokį elgesį.

Kartais tas nuopuolis įvyksta per kartas. Kartais jis įvyksta per kelerius metus ar net mėnesius.8 Bet visi turime tokį polinkį. Kad ir kokios stiprios buvo mūsų dvasinės patirtys, kaip žmonės, mes linkę nukrypti. Taip elgėmės nuo Adomo laikų iki dabar.

Gera žinia

Tačiau ne viskas prarasta. Kitaip nei tie klaidžiojantys bandymo dalyviai, mes turime patikimus, matomus orientyrus, kuriais galime naudotis, kad įvertintume savo kursą.

Kokie gi tie orientyrai?

Be abejo, jie apima kasdienę maldą, Raštų apmąstymą ir tokių įkvėptų priemonių kaip Ateik ir sek paskui mane naudojimą. Kasdien galime nuolankiai ir sąžiningai artintis prie Dievo sosto. Galime apmąstyti savo poelgius ir peržiūrėti savo dienos akimirkas – apsvarstyti savo valią ir norus Jo šviesoje. Jei nukrypome, prašome Dievą sugrąžinti mus ir pasižadame stengtis labiau.

Gelbėtojas veda savo avis

Šis savistabos metas yra galimybė sugrįžti. Tai tarsi apmąstymų sodas, kur galime vaikščioti su Viešpačiu ir būti mokomi, ugdomi ir taurinami užrašytu ir Dvasios apreikštu mūsų Dangiškojo Tėvo žodžiu. Tai šventas metas, kada prisimename savo iškilmingas sandoras sekti gerąjį Kristų, kada įvertiname savo pažangą ir patiksliname kryptį pagal dvasinius orientyrus, kuriuos Dievas parūpino savo vaikams.

Laikykite tai asmeniniu kasdieniu sugrąžinimu. Žinome, kaip lengva savo piligriminėje kelionėje nuklysti nuo šlovės kelio. Bet, kaip nežymūs nukrypimai gali mus nuvesti nuo Gelbėtojo Kelio, taip maži ir paprasti pasitikslinimai tikrai sugrąžina mus atgal. Kai į mūsų gyvenimus įsėlina tamsa, kaip tai dažnai nutinka, mūsų kasdienis sugrąžinimas atveria mūsų širdis dangiškai šviesai, kuri apšviečia mūsų sielas, išsklaidydama šešėlius, baimes ir abejones.

Maži vairai, dideli laivai

Jei to sieksime, tikrai „Dievas savo Šventąja Dvasia, taip, neapsakoma Šventosios Dvasios dovana, duos [mums] pažinimą“9. Kad ir kaip dažnai prašysime, Jis mokys mus Kelio ir padės juo eiti.

Tai, žinoma, reikalauja nuolatinių mūsų pastangų. Negalime pasitenkinti praeities dvasinėmis patirtimis. Mums nuolat reikia naujų.

Negalime amžinai remtis kitų liudijimais. Turime įgyti savąjį.

Mums reikia nuolat, kasdien gauti dangiškos šviesos.

Mums reikia „atgaivos laikų“10. Asmeninio sugrąžinimo laikų.

Tekantys vandenys negali ilgai likti netyri.11 Kad savo mintis ir poelgius išlaikytume tyrus, turime judėti!

Galiausiai, Evangelijos ir Bažnyčios sugrąžinimas nėra tai, kas kartą įvyko ir pasibaigė. Tai nuolatinis procesas – po vieną dieną, po vieną širdį.

Kaip eina mūsų dienos, taip eina mūsų gyvenimas. Vienas rašytojas tai išreiškė taip: „Diena – tai sumažintas viso mūsų gyvenimo pasikartojimas. Jūs imatės vieno dalyko, bet padarote kažką visai kitą, planuojate kažkur važiuoti, bet jums taip ir nepasiseka ten apsilankyti… O gyvenimo pabaigoje pasirodo, kad visas jūsų egzistavimas buvo atsitiktinis. O visas jūsų gyvenimas iš esmės atkartojo vieną […] dieną.“12

Ar norite pakeisti savo gyvenimą?

Pakeiskite savo dieną.

Ar norite pakeisti savo dieną?

Pakeiskite šią valandą.

Pakeiskite tai, ką mąstote, ką jaučiate, ir darykite tai šią pat akimirką.

Mažas vairas gali pakreipti didelį laivą.13

Mažos plytos gali tapti didingais rūmais.

Mažos sėklelės gali tapti milžiniškomis sekvojomis.

Gerai pragyventos minutės ir valandos yra statybinės gerai pragyvento gyvenimo detalės. Jos gali įkvėpti gerumo, ištraukti mus iš netobulumų nelaisvės ir vesti aukštyn į gelbstintį atleidimo ir šventėjimo kelią.

Naujų pradžių Dievas

Drauge su jumis nuoširdžiai dėkoju už didingą naujų galimybių, naujo gyvenimo, naujos vilties dovaną.

Garsiai šloviname mūsų dosnųjį ir atlaidųjį Dievą. Nes Jis tikrai yra naujų pradžių Dievas. Aukščiausias viso Jo darbo tikslas yra padėti mums, Jo vaikams, sėkmingai pasiekti nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.14

Kristuje galime tapti naujais kūriniais, nes Dievas pažadėjo: „Ir kaip dažnai mano žmonės beatgailautų, aš atleisiu jų nusižengimus prieš mane“15 ir jų neprisiminsiu.16

Mano mylimi broliai ir seserys, brangūs draugai, visi mes kartais nukrypstame.

Bet mes galime sugrįžti į kelią. Jei ieškome dvasinių mūsų mylinčio Dangiškojo Tėvo parūpintų orientyrų ir juos pripažįstame, priimame asmeninį apreiškimą ir stengiamės kasdien sugrįžti, galime išlaikyti savo kursą per šio gyvenimo tamsą ir išbandymus ir rasti kelią atgal pas Jį. Būtent taip tampame tikrais mūsų mylimo Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus, mokiniais.

Kai tai darysime, mums šypsosis Dievas. „Jis palaimins tave žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda. […] Jis patvirtins tave savo šventa tauta.“17

Meldžiu, kad siektume kasdienio sugrąžinimo ir nuolat stengtumės vaikščioti Jėzaus Kristaus Keliu. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Išnašos

  1. Jėzus mokė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14:6). NIV First-Century Study Bible knygoje yra toks paaiškinimas: „Kelio įvaizdis hebrajų Biblijoje dažnai reiškė Dievo įsakymų ar mokymų vykdymą [žr. Psalmyno 1:1; 16:11; 86:11]. Tai buvo įprasta senovės metafora aktyvių įsitikinimų, mokymų ar praktikų visumai reikšti. Negyvosios jūros ritinių bendruomenė save vadino kelio sekėjais; tuo jie norėjo pasakyti, kad yra Dievui patinkančio kelio, kaip jie jį suprato, sekėjai. Paulius ir pirmieji krisčionys taip pat save vadino „Kelio sekėjais“ [žr. Apaštalų darbų 24:14]“ (žr. “What the Bible Says about the Way, the Truth, and the Life,” Bible Gateway, biblegateway.com/topics/the-way-the-truth-and-the-life).

    1873 m. Jeruzalės patriarcho bibliotekoje Konstantinopolyje buvo atrasta senovinė knyga, pavadinta Didache. Daugelis ekspertų mano, kad ji buvo parašyta ir skaitoma pirmojo amžiaus pabaigoje (80–100 m. po Kr. g.). Didache prasideda tokiais žodžiais: „Yra du keliai: vienas gyvenimo ir vienas mirties, bet tarp šių dviejų kelių yra didžiulis skirtumas. Gyvenimo kelias yra šis: pirma, mylėk Dievą, kuris tave sutvėrė; antra – savo artimą, kaip save“ (Teaching of the Twelve Apostles, trans. Roswell D. Hitchcock and Francis Brown [1884], 3).

    Kiti šaltiniai, pavyzdžiui, The Expositor’s Bible Commentary, pažymi, kad „bažnyčios pradžioje tie, kurie priėmė Jėzų kaip Mesiją ir skelbė Jį savo Viešpačiu, save vadino „to Kelio“ sekėjais [žr. Apaštalų darbų 19:9, 23; 22:4; 24:14, 22]“ (ed. Frank E. Gaebelein and others [1981], 9:370).

  2. Žr. Mozijo 2:17.

  3. Žr. Doktrinos ir Sandorų 88:63.

  4. “Walking in Circles,” Aug. 20, 2009, Max-Planck-Gesellschaft, mpg.de.

  5. “Walking in Circles,” mpg.de. Šis paveikslas rodo keturių tyrimo dalyvių kelią, užregistruotą GPS. Trys iš jų vaikščiojo debesuotą dieną. Vienas iš jų (SM) pradėjo vaikščioti, kol saulę dengė debesys, bet po 15 minučių debesys išsisklaidė, ir dalyvis galėjo matyti, kur yra saulė. Atkreipkite dėmesį, kad, vos pasimatė saulė, dalyviui kur kas geriau sekėsi eiti tiesiai.

  6. Tragiškas pavyzdys, kaip dėl vos dviejų laipsnių kurso paklaidos keleivinis lėktuvas rėžėsi į Erebuso kalną Antarktidoje ir pražudė 257 keleivius, aprašytas Dyterio F. Uchtdorfo kalboje „Tik keliais laipsniais“, 2008 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.

  7. Teisėjų 2:10.

  8. Kristui apsilankius Amerikoje, žmonės tikrai atgailavo dėl savo nuodėmių, buvo pakrikštyti ir priėmė Šventąją Dvasią. Nors kadaise jie buvo vaidingi ir išdidūs žmonės, tada „tarp jų nebuvo jokių nesutarimų ar ginčų, ir kiekvienas teisingai elgėsi su kitu“ (4 Nefio 1:2). Šis teisumo laikotarpis tęsėsi maždaug du šimtmečius, kol išdidumas vėl sukurstė žmones nusigręžti nuo Kelio. Tačiau dvasinis nukrypimas gali įvykti ir kur kas greičiau. Pavyzdžiui, keliais dešimtmečiais anksčiau, penkiasdešimtaisiais teisėjų valdymo metais, aprašytais Mormono Knygoje, tarp žmonių „buvo nuolatinė taika ir didelis džiaugsmas“. Bet dėl išdidumo, kuris pradėjo skverbtis į Bažnyčios narių širdis, po trumpo ketverių metų laikotarpio „buvo daug nesutarimų bažnyčioje ir tarp žmonių taip pat buvo nesantaika, kad net buvo didelis kraujo praliejimas“ (žr. Helamano 3:32–4:1).

  9. Doktrinos ir Sandorų 121:26.

  10. Apaštalų darbų 3:19.

  11. Doktrinos ir Sandorų 121:33.

  12. Michael Crichton, Juros periodo parkas (Obuolys, 2015), p. 218–219.

  13. „Štai, kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų varomi, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas“ (Jokūbo 3:4).

  14. Žr. Mozės 1:39.

  15. Mozijo 26:30.

  16. Žr. Doktrinos ir Sandorų 58:42.

  17. Pakartoto Įstatymo 28:8–9; taip pat žr. 1–7 eilutes.