Kasdienis sugrąžinimas
Mums reikia nuolat, kasdien gauti dangiškos šviesos. Mums reikia „atgaivos laikų“. Asmeninio sugrąžinimo laikų.
Šį gražų šabo rytą susirinkome, kad pakalbėtume apie Kristų, džiūgautume Jo Evangelija ir palaikytume bei paremtume vienas kitą eidami mūsų Gelbėtojo keliu1.
Kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, mes šiam tikslui renkamės kiekvieną šabo dieną visus metus. Jei nesate Bažnyčios narys, kuo šilčiausiai sveikiname jus ir dėkojame, kad prisijungėte prie mūsų garbinti Gelbėtojo ir mokytis iš Jo. Kaip ir jūs, stengiamės – nors netobulai – tapti geresniais draugais, kaimynais ir žmonėmis,2 ir stengiamės tai daryti sekdami Jėzaus Kristaus pavyzdžiu.
Tikimės, kad galite jausti mūsų liudijimo nuoširdumą. Jėzus Kristus yra gyvas! Jis yra gyvojo Dievo Sūnus ir Jis vadovauja pranašams žemėje mūsų dienomis. Kviečiame visus ateiti, klausytis Dievo žodžio ir ragauti Jo gerumo! Liudiju, kad Dievas yra tarp mūsų ir kad Jis tikrai artinsis prie tų, kurie artinsis prie Jo.3
Mums garbė vaikščioti su jumis ankštu ir siauru Mokytojo mokinystės keliu.
Gebėjimas eiti tiesia linija
Dažnai kartojama hipotezė, kad žmonės pasmerkti vaikščioti ratais. Neseniai Max Planck Institute for Biological Cybernetics (Makso Planko biologinės kibernetikos instituto) mokslininkai patikrino šią hipotezę. Jie nuvežė dalyvius į tankų mišką ir davė jiems paprastą užduotį: eiti tiesia linija. Ten nebuvo matomų orientyrų. Bandymo dalyviai turėjo remtis vien savo krypties pojūčiu.
Kaip, jūsų manymu, jiems sekėsi?
Mokslininkai padarė tokią išvadą: „Žmonės tikrai vaikšto ratais, kai neturi patikimų ėjimo krypties ženklų.“4 Kai po bandymo buvo apklausiami, kai kurie dalyviai pasitikinčiai pareiškė, kad nė kiek nenukrypo nuo kurso. Nepaisant jų didelio pasitikėjimo savimi, GPS duomenys parodė, kad jie vaikščiojo vos 20 metrų skersmens ratais.
Kodėl mums taip sunkiai sekasi eiti tiesia linija? Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad tai lemia maži, regis, nežymūs vietovės nelygumai. Kiti nurodė faktą, kad visų mūsų viena koja yra šiek tiek stipresnė nei kita. Tačiau „labiausiai tikėtina“, kad eiti tiesiai pirmyn mums sunkiai sekasi „dėl didėjančio netikrumo, kur yra tas tiesiai pirmyn“5.
Kad ir kokia būtų priežastis, tokia yra žmogiška prigimtis: be patikimų orientyrų mes nukrypstame nuo kurso.
Nukrypimas nuo kelio
Argi neįdomu, kaip maži, regis, nežymūs veiksniai gali iš esmės pakeisti mūsų gyvenimą?
Žinau tai iš asmeninės savo, kaip piloto, patirties. Kiekvieną kartą, kai pradėdavau artėti prie oro uosto, žinojau, kad didžioji likusio darbo dalis bus nuolatiniai nedideli kurso tikslinimai, kad galėčiau saugiai nukreipti orlaivį į norimą nusileidimo taką.
Galbūt panašų jausmą esate patyrę vairuodami automobilį. Vėjas, kelio nelygumai, netobulas ratų suvedimas, neatidumas – jau nekalbant apie kitų vairuotojų veiksmus – visa tai gali nukreipti jus nuo numatyto maršruto. Jei nekreipiate dėmesio į šiuos veiksnius, diena jums gali blogai baigtis.6
Tai tinka mums fizine prasme.
Tai tinka mums ir dvasine prasme.
Dauguma pokyčių mūsų dvasiniame gyvenime – tiek teigiamų, tiek neigiamų – įvyksta palaipsniui, po žingsnelį. Kaip ir Makso Planko instituto tyrimo dalyviai, mes galime nesuvokti, kada nukrypstame nuo kurso. Galime netgi būti tvirtai įsitikinę, kad einame tiesia linija. Bet faktai rodo, kad, be mus nukreipiančių orientyrų, mes neišvengiamai nukrypstame nuo kurso ir atsiduriame ten, kur niekada nemanėme atsidursią.
Tai pasakytina apie pavienius žmones. Tai taip pat pasakytina apie bendruomenes ir tautas. Raštuose gausu pavyzdžių.
Teisėjų knygoje rašoma, kad po Jozuės mirties „užaugo kita karta, kuri nepažino Viešpaties, nė matė Jo darbų Izraeliui“7.
Nors per Mozės ir Jozuės gyvenimus Izraelio vaikai matė stulbinančių dangiškų įsikišimų, aplankymų, išgelbėjimų ir stebuklingų pergalių, per vieną kartą tie žmonės paliko Kelią ir pradėjo elgtis pagal savo norus. Ir, žinoma, neilgai trukus jie sumokėjo už tokį elgesį.
Kartais tas nuopuolis įvyksta per kartas. Kartais jis įvyksta per kelerius metus ar net mėnesius.8 Bet visi turime tokį polinkį. Kad ir kokios stiprios buvo mūsų dvasinės patirtys, kaip žmonės, mes linkę nukrypti. Taip elgėmės nuo Adomo laikų iki dabar.
Gera žinia
Tačiau ne viskas prarasta. Kitaip nei tie klaidžiojantys bandymo dalyviai, mes turime patikimus, matomus orientyrus, kuriais galime naudotis, kad įvertintume savo kursą.
Kokie gi tie orientyrai?
Be abejo, jie apima kasdienę maldą, Raštų apmąstymą ir tokių įkvėptų priemonių kaip Ateik ir sek paskui mane naudojimą. Kasdien galime nuolankiai ir sąžiningai artintis prie Dievo sosto. Galime apmąstyti savo poelgius ir peržiūrėti savo dienos akimirkas – apsvarstyti savo valią ir norus Jo šviesoje. Jei nukrypome, prašome Dievą sugrąžinti mus ir pasižadame stengtis labiau.
Šis savistabos metas yra galimybė sugrįžti. Tai tarsi apmąstymų sodas, kur galime vaikščioti su Viešpačiu ir būti mokomi, ugdomi ir taurinami užrašytu ir Dvasios apreikštu mūsų Dangiškojo Tėvo žodžiu. Tai šventas metas, kada prisimename savo iškilmingas sandoras sekti gerąjį Kristų, kada įvertiname savo pažangą ir patiksliname kryptį pagal dvasinius orientyrus, kuriuos Dievas parūpino savo vaikams.
Laikykite tai asmeniniu kasdieniu sugrąžinimu. Žinome, kaip lengva savo piligriminėje kelionėje nuklysti nuo šlovės kelio. Bet, kaip nežymūs nukrypimai gali mus nuvesti nuo Gelbėtojo Kelio, taip maži ir paprasti pasitikslinimai tikrai sugrąžina mus atgal. Kai į mūsų gyvenimus įsėlina tamsa, kaip tai dažnai nutinka, mūsų kasdienis sugrąžinimas atveria mūsų širdis dangiškai šviesai, kuri apšviečia mūsų sielas, išsklaidydama šešėlius, baimes ir abejones.
Maži vairai, dideli laivai
Jei to sieksime, tikrai „Dievas savo Šventąja Dvasia, taip, neapsakoma Šventosios Dvasios dovana, duos [mums] pažinimą“9. Kad ir kaip dažnai prašysime, Jis mokys mus Kelio ir padės juo eiti.
Tai, žinoma, reikalauja nuolatinių mūsų pastangų. Negalime pasitenkinti praeities dvasinėmis patirtimis. Mums nuolat reikia naujų.
Negalime amžinai remtis kitų liudijimais. Turime įgyti savąjį.
Mums reikia nuolat, kasdien gauti dangiškos šviesos.
Mums reikia „atgaivos laikų“10. Asmeninio sugrąžinimo laikų.
Tekantys vandenys negali ilgai likti netyri.11 Kad savo mintis ir poelgius išlaikytume tyrus, turime judėti!
Galiausiai, Evangelijos ir Bažnyčios sugrąžinimas nėra tai, kas kartą įvyko ir pasibaigė. Tai nuolatinis procesas – po vieną dieną, po vieną širdį.
Kaip eina mūsų dienos, taip eina mūsų gyvenimas. Vienas rašytojas tai išreiškė taip: „Diena – tai sumažintas viso mūsų gyvenimo pasikartojimas. Jūs imatės vieno dalyko, bet padarote kažką visai kitą, planuojate kažkur važiuoti, bet jums taip ir nepasiseka ten apsilankyti… O gyvenimo pabaigoje pasirodo, kad visas jūsų egzistavimas buvo atsitiktinis. O visas jūsų gyvenimas iš esmės atkartojo vieną […] dieną.“12
Ar norite pakeisti savo gyvenimą?
Pakeiskite savo dieną.
Ar norite pakeisti savo dieną?
Pakeiskite šią valandą.
Pakeiskite tai, ką mąstote, ką jaučiate, ir darykite tai šią pat akimirką.
Mažas vairas gali pakreipti didelį laivą.13
Mažos plytos gali tapti didingais rūmais.
Mažos sėklelės gali tapti milžiniškomis sekvojomis.
Gerai pragyventos minutės ir valandos yra statybinės gerai pragyvento gyvenimo detalės. Jos gali įkvėpti gerumo, ištraukti mus iš netobulumų nelaisvės ir vesti aukštyn į gelbstintį atleidimo ir šventėjimo kelią.
Naujų pradžių Dievas
Drauge su jumis nuoširdžiai dėkoju už didingą naujų galimybių, naujo gyvenimo, naujos vilties dovaną.
Garsiai šloviname mūsų dosnųjį ir atlaidųjį Dievą. Nes Jis tikrai yra naujų pradžių Dievas. Aukščiausias viso Jo darbo tikslas yra padėti mums, Jo vaikams, sėkmingai pasiekti nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.14
Kristuje galime tapti naujais kūriniais, nes Dievas pažadėjo: „Ir kaip dažnai mano žmonės beatgailautų, aš atleisiu jų nusižengimus prieš mane“15 ir jų neprisiminsiu.16
Mano mylimi broliai ir seserys, brangūs draugai, visi mes kartais nukrypstame.
Bet mes galime sugrįžti į kelią. Jei ieškome dvasinių mūsų mylinčio Dangiškojo Tėvo parūpintų orientyrų ir juos pripažįstame, priimame asmeninį apreiškimą ir stengiamės kasdien sugrįžti, galime išlaikyti savo kursą per šio gyvenimo tamsą ir išbandymus ir rasti kelią atgal pas Jį. Būtent taip tampame tikrais mūsų mylimo Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus, mokiniais.
Kai tai darysime, mums šypsosis Dievas. „Jis palaimins tave žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda. […] Jis patvirtins tave savo šventa tauta.“17
Meldžiu, kad siektume kasdienio sugrąžinimo ir nuolat stengtumės vaikščioti Jėzaus Kristaus Keliu. Jėzaus Kristaus vardu, amen.