Atsivertimo į Jėzų Kristų gilinimas
Raštai ir mūsų pažinimas apie Dievą yra dovanos, kurias per dažnai priimame kaip savaime suprantamas. Branginkime šiuos palaiminimus.
Labai ačiū, vyresnysis Nylsonai už jūsų gražią žinią. Mums jos reikėjo.
Mano brangūs broliai ir seserys, prezidentas Raselas M. Nelsonas neseniai mus mokė: „Kad bet ką gerai atliktume, reikia pastangų. Kad taptume tikru Jėzaus Kristaus mokiniu – taip pat. Jūsų tikėjimo ir pasitikėjimo Juo auginimui reikia pastangų.“ Tarp rekomendacijų, kurias jis pateikė mums, kad augintume savo tikėjimą Jėzumi Kristumi, yra pasiūlymas tapti uoliais mokiniais, pasinerti į Raštus, kad geriau suprastume Kristaus misiją ir tarnystę. (Žr. Kristus prisikėlė; tikėjimas Juo perkels kalnus, 2021 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.)
Iš Mormono Knygos sužinome, kad Raštai buvo labai svarbūs Lehio šeimoje – netgi tiek, kad Nefis ir jo broliai sugrįžo į Jeruzalę, kad gautų skaistvario lakštus (žr. 1 Nefio 3–4).
Raštai mums atskleidžia Dievo valią panašiai, kaip Liahona ją atskleidė Nefiui ir jo tėvui. Po to, kai Nefis sulaužė savo lanką, jam reikėjo sužinoti, kur link jis turėtų eiti, kad gautų maisto. Jo tėvas Lehis pažvelgė į Liahoną ir pamatė, kas ant jos užrašyta. Nefis pamatė, kad rodyklės veikia sulig tikėjimu, stropumu ir joms skiriamu dėmesiu. Jis taip pat pamatė lengvai įskaitomą užrašą, kuris padėjo jam suprasti Viešpaties kelius. Jis sužinojo, kad mažomis priemonėmis Viešpats vykdo didelius dalykus. Jis pakluso per Liahoną duotiems nurodymams. Jis nuėjo ant kalno ir parūpino maisto savo šeimai, kuri labai kentėjo dėl jo stokos. (Žr. 1 Nefio 16:23–30.)
Manau, kad Nefis buvo Raštų studijavimui atsidavęs mokinys. Rašoma, kad Nefis gėrėjosi Raštais, apmąstė juos savo širdyje ir rašė juos savo vaikų pasimokymui ir labui (žr. 2 Nefio 4:15–16).
Prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė:
„Jei [veršimės] pirmyn, sotindamiesi Kristaus žodžiu, ir [ištversime] iki galo, […] [turėsime] amžinąjį gyvenimą“ [2 Nefio 31:20].
„Sotintis reiškia daugiau nei ragauti. Sotintis reiškia mėgautis. Raštais mėgaujamės tada, kai studijuojame juos pakylėto atradimo ir ištikimo paklusnumo dvasioje. Kai sotinamės Kristaus žodžiais, jie užrašomi „gyvų širdžių plokštėse“ [2 Korintiečiams 3:3]. Jie tampa neatsiejama mūsų prigimties dalimi“ („Living by Scriptural Guidance,“ Liahona, Jan. 2001).
Ką darysime, jei mūsų siela gėrėsis Raštais?
Augs mūsų noras dalyvauti surenkant Izraelį abiejose uždangos pusėse. Mums bus normalu ir natūralu kviesti savo šeimos narius ir draugus klausytis misionierių. Būsime verti ir turėsime galiojančią šventyklos rekomendaciją, kad galėtume kaip galima dažniau vykti į šventyklą. Darbuosimės, kad rastume, paruoštume ir pateiktume savo protėvių vardus šventyklai. Ištikimai švęsime šabo dieną, kiekvieną sekmadienį lankysimės bažnyčioje, kad atnaujintume savo sandoras su Viešpačiu vertai priimdami sakramentą. Mes pasiryšime pasilikti sandoros kelyje, gyvendami kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos (žr. Doktrinos ir Sandorų 84:44).
Ką jums reiškia gėrėtis Viešpaties dalykais?
Gėrėjimasis Raštais yra daugiau nei žinių troškimas. Nefis per savo gyvenimą patyrė didį džiaugsmą. Tačiau jis taip pat patyrė sunkumų ir liūdesį (žr. 2 Nefio 4:12–13). „Tačiau, – sako jis, – aš žinau, kuo pasitikėjau“ (2 Nefio 4:19). Studijuodami Raštus, geriau suprasime Dievo išgelbėjimo ir išaukštinimo planą ir tikėsime Jo pažadais mums, užrašytais Raštuose, o taip pat šiuolaikinių pranašų pažadais ir palaiminimais.
Vieną dieną mudu su žmona buvome pakviesti į draugo namus. Jų septynerių metų sūnus Dovydas nebuvo girdėjęs Biblijos istorijos apie Dovydą ir Galijotą ir norėjo ją išgirsti. Kai pradėjau pasakoti tą istoriją, jį paveikė tai, kaip Dovydas dėl tikėjimo ir Izraelio Dievo vardo sužeidė ir nužudė tą filistiną svaidykle ir akmeniu, neturėdamas kalavijo (žr. 1 Samuelio 17).
Žiūrėdamas į mane savo didžiulėmis tamsiomis akimis, jis ryžtingai paklausė: „Kas yra Dievas?“ Aš paaiškinau, kad Dievas yra mūsų Dangiškasis Tėvas ir kad mes mokomės apie Jį iš Raštų.
Tada jis paklausė: „Kas yra Raštai?“ Pasakiau jam, kad Raštai yra Dievo žodis ir kad juose jis ras gražių istorijų, kurios padės jam geriau pažinti Dievą. Jo motinos paprašiau, kad skaitytų Bibliją, kurią turėjo namuose, ir neleistų Dovydui užmigti, kol neperskaitys jam visos istorijos. Jis klausėsi jos su malonumu. Raštai ir mūsų pažinimas apie Dievą yra dovanos, kurias per dažnai priimame kaip savaime suprantamas. Branginkime šiuos palaiminimus.
Jaunystėje, tarnaudamas misijoje, pastebėjau, kad dėl mūsų mokymo iš Raštų pasikeitė daugelio žmonių gyvenimas. Sužinojau apie juose glūdinčią galią ir kaip jie gali pakeisti mūsų gyvenimą. Kiekvienas žmogus, kurį mokėme sugrąžintosios Evangelijos, buvo unikali asmenybė su skirtingais poreikiais. Šventieji Raštai, taip, šventų pranašų užrašytos pranašystės, paskatino juos tikėti Viešpatį, atgailauti ir pakeitė jų širdis.
Raštai pripildė juos džiaugsmo, nes jie gavo įkvėpimą, vadovavimą, paguodą, stiprybę ir atsaką į savo poreikius. Daugelis jų nusprendė kai ką pakeisti savo gyvenime ir pradėjo laikytis Dievo įsakymų.
Nefis mus ragina džiaugtis Kristaus žodžiais, nes Kristaus žodžiai pasakys mums viską, ką turėtume daryti (žr. 2 Nefio 32:3).
Kviečiu jus turėti nuolatinį Raštų studijavimo planą. Ateik ir sek paskui Mane yra puikus šaltinis, skirtas padėti mums mokyti ir mokytis Evangelijos, gilinti savo atsivertimą į Jėzų Kristų ir tapti panašesniems į Jį. Kai studijuojame Evangeliją, mes ne vien stengiamės gauti naujos informacijos; iš tikrųjų mes stengiamės tapti „nauju kūriniu“ (žr. 2 Korintiečiams 5:17).
Šventoji Dvasia veda mus į tiesą ir liudija mums apie tiesą (žr. Jono 16:13). Ji apšviečia mūsų protą, atnaujina supratimą, mūsų širdis paliečia apreiškimu iš Dievo – visos tiesos šaltinio. Šventoji Dvasia grynina mūsų širdį. Ji įkvepia mus trokšti gyventi pagal tiesą ir pakužda, kaip tai padaryti. „Šventoji Dvasia […] mokys [mus] visko“ (Jono 14:26).
Kalbėdamas apie žodžius, apreikštus pranašui Džozefui Smitui, Gelbėtojas sakė:
„Šie žodžiai yra ne žmonių ir ne žmogaus, bet mano; […]
nes tai mano balsas [šiuos žodžius] kalba jums; nes jie duoti jums mano Dvasia […];
todėl jūs galite liudyti, kad girdėjote mano balsą ir žinote mano žodžius“ (Doktrinos ir Sandorų 18:34–36).
Turime siekti Šventosios Dvasios bendrystės. Šis tikslas turėtų nulemti mūsų sprendimus ir būti mūsų minčių bei veiksmų orientyru. Turime daryti viską, kas skatina Šventosios Dvasios įtaką, ir atmesti viską, kas nutolina nuo šios įtakos.
Liudiju, kad Jėzus Kristus yra mylimas mūsų Dangiškojo Tėvo Sūnus. Myliu savo Gelbėtoją. Esu dėkingas už Jo Raštus ir už dabar gyvenančius Jo pranašus. Prezidentas Nelsonas yra Jo pranašas. Jėzaus Kristaus vardu, amen.