Žvelkite tolyn į priekį
Susitelkti į tai, kas svarbiausia, – ypač į „toli priekyje“ esančius amžinuosius dalykus – yra pagrindinis sėkmingo manevravimo šiame gyvenime būdas.
Kai man suėjo 15-a metų, gavau besimokančio vairuoti leidimą, kuris leido man vairuoti automobilį, jei drauge yra vienas iš mano tėvų. Tėvui paklausus, ar norėčiau pavairuoti, labai apsidžiaugiau.
Jis nuvairavo keletą mylių į miestelio pakraštį iki ilgo, tiesaus dviejų juostų kelio, kuriuo, turiu pasakyti, važinėjo labai mažai žmonių – galimai vienintelę vietą, kuri jam atrodė saugi. Tėvas sustojo kelio pakraštyje ir mes pasikeitėme vietomis. Jis trumpai parodė, ką kaip daryti, o tada pasakė: „Dabar palengva pradėk važiuoti ir tiesiog važiuok, kol pasakysiu sustoti.“
Tiksliai vadovavausi jo nurodymais. Bet maždaug po 60 sekundžių jis tarė: „Sūnau, sustabdyk automobilį. Nuo tavo vairavimo man darosi bloga. Tu kreivuliuoji po visą kelią.“ Jis paklausė: „Į ką tu žiūri?“
Truputį susierzinęs atsakiau: „Žiūriu į kelią.“
Tada jis pasakė štai ką: „Stebėjau tavo akis, tu žiūri tik tiesiai prieš variklio gaubtą. Jei žiūrėsi vien prieš save, niekada nevažiuosi tiesiai.“ Tada jis pabrėžė: „Žvelk tolyn į priekį. Tai padės tau važiuoti tiesiai.“
Kaip penkiolikmetis, maniau, kad tai buvo gera vairavimo pamoka. Nuo tada suvokiau, kad tai ir gera gyvenimo pamoka. Susitelkti į tai, kas svarbiausia, – ypač į tuos „toli priekyje“ esančius amžinuosius dalykus – yra pagrindinis sėkmingo manevravimo šiame gyvenime būdas.
Vieną kartą Gelbėtojo gyvenime Jis norėjo pabūti vienas, todėl „užkopė nuošaliai į kalną melstis“1. Jis išsiuntė mokinius, nurodęs jiems persikelti per ežerą. Nakties tamsoje laivelis, kuriuo plaukė mokiniai, pateko į baisią audrą. Jėzus išėjo jų gelbėti, bet gana netradiciniu būdu. Raštuose pasakojama: „Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.“2 Pamatę Jį apaštalai išsigando, nes pamanė, jog prie jų priartėjęs pavidalas yra kažkoks vaiduoklis ar šmėkla. Pajutęs jų išgąstį ir norėdamas nuraminti jų protus ir širdis Jėzus šūktelėjo: „Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!“3
Tai Petrą ne tik nuramino, bet ir padrąsino. Visada drąsus, bet dažnai ūmus Petras šūktelėjo Jėzui: „Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu.“4 Jėzus atsakė pažįstamu ir nesenstančiu kvietimu: „Ateik!“5
Be abejo, sužavėtas šios galimybės Petras išlipo iš laivelio, bet ne į vandenį, o ant vandens. Kol buvo susitelkęs į Gelbėtoją, jis galėjo daryti tai, kas neįmanoma, o būtent – eiti vandeniu. Pradžioje audra Petro negąsdino. Bet vėjo „smarkumas“6 galiausiai išblaškė jį ir jis liovėsi telkęs dėmesį. Baimė sugrįžo. Todėl jo tikėjimas susilpnėjo ir jis ėmė skęsti. Jis „sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“7 Visada pasiruošęs, Gelbėtojas ištiesė ranką ir jį iškėlė.
Iš šio stebuklingo pasakojimo galima gauti nesuskaičiuojamą daugybę pamokų, bet aš paminėsiu tris.
Susitelkime į Kristų
Pirma pamoka: susitelkime į Jėzų Kristų. Kol akis buvo nukreipęs į Jėzų, Petras galėjo eiti vandeniu. Audra, bangos ir vėjas negalėjo jo sulaikyti, kol jis savo dėmesį buvo sutelkęs į Gelbėtoją.
Suprasdami savo galutinį tikslą galime nuspręsti, į ką bus sutelktas mūsų dėmesys. Negalime laimėti žaidimo nežinodami jo tikslo, taip pat negalime prasmingai gyventi nežinodami gyvenimo paskirties. Viena iš didžių sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos palaimų yra ta, kad Evangelija tarp kitų atsako ir į klausimą: „Kokia gyvenimo paskirtis?“ „Mūsų paskirtis šiame gyvenime yra patirti džiaugsmą ir ruoštis grįžti Dievo akivaizdon.“8 Kai atmename, jog žemėje esame tam, kad pasiruoštume gyventi su Dievu, galime geriau sutelkti dėmesį į tai, kas veda mus pas Kristų.
Susitelkimas į Kristų reikalauja drausmės, ypač kai tai susiję su mažais ir paprastais dvasiniais įpročiais, padedančiais mums tapti geresniais Kristaus mokiniais. Be drausmės, nėra mokinystės.
Mūsų susitelkimas į Kristų tampa aiškesnis, kai žvelgiame tolyn į priekį, ten, kur norime atsirasti, į tokius mus, kokiais norime tapti, o tada kasdien skiriame laiko, kad darytume tai, kas padės mums ten nusigauti ar tokiems tapti. Susitelkimas į Kristų gali supaprastinti mūsų sprendimus ir suteikti kelrodį, padėsiantį suprasti, kaip geriausiai leisti savo laiką ir naudoti išteklius.
Nors yra daug mūsų dėmesio vertų dalykų, iš Petro pavyzdžio galime išmokti, kaip svarbu visada išlaikyti Kristų mūsų dėmesio centre. Tik per Kristų galime sugrįžti gyventi su Dievu. Pasikliauname Kristaus malone, kai stengiamės tapti panašūs į Jį ir kai parpuolę siekiame Jo atleidimo bei stiprinančios galios.
Saugokimės to, kas blaško dėmesį
Antroji pamoka: saugokimės to, kas blaško dėmesį. Atitraukęs dėmesį nuo Jėzaus ir pažvelgęs į vėją bei jo kojas talžančias bangas, Petras ėmė skęsti.
Yra daug dalykų „prieš variklio gaubtą“, galinčių atitraukti mūsų dėmesį nuo Kristaus ir amžinųjų dalykų, kurie yra „toli priekyje“. Velnias yra didis dėmesio blaškytojas. Iš Lehio sapno sužinome, kad balsai iš didžiulio ir erdvaus pastato stengiasi nuvilioti mus prie to, kas atitrauks mus nuo pasiruošimo gyventi su Dievu kelio.9
Tačiau yra kitų, ne tokių akivaizdžių dėmesio blaškymo būdų, kurie gali būti tokie pat pavojingi. Kaip sakoma: „Kad blogis triumfuotų, tereikia vieno – kad geri žmonės nieko nedarytų.“ Priešininkas, regis, pasiryžęs įkalbėti gerus žmones nieko nedaryti arba bent švaistyti laiką tam, kas atitrauks jų dėmesį nuo aukštų siekių ir tikslų. Pavyzdžiui, kai kurios saikingai vartojamos sveikos pramogos gali tapti nesveikais dėmesį blaškančiais užsiėmimais, jei neturime savidrausmės. Priešininkas supranta, kad dėmesį blaškantys dalykai nebūtinai turi būti blogi ar amoralūs, kad būtų veiksmingi.
Galime būti išgelbėti
Trečia pamoka: galime būti išgelbėti. Ėmęs skęsti, Petras sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį.“10 Kai imame skęsti, kai susiduriame su negandomis ar kai suklumpame, Jis gali išgelbėti ir mus.
Susidūrę su neganda ar išbandymu, galbūt esate tokie kaip aš ir viliatės, kad gelbėjanti pagalba atvyks iš karto. Tačiau atminkite, kad Gelbėtojas apaštalams į pagalbą atėjo ketvirtos nakties sargybos metu – po to, kai kovodami su audra jie praleido beveik visą naktį.11 Galime melsti, kad, jeigu jau pagalba atvyks ne iš karto, jos sulauktume bent per antrą arba net trečią to palyginimo nakties sargybą. Kai turime laukti, būkime tikri, kad Gelbėtojas visada stebi rūpindamasis, kad neturėtume ištverti daugiau, nei galime pakelti.12 O tiems, kurie laukia jau ketvirtą nakties sargybą, bet vis dar yra apsupti kančių, sakau: nepraraskite vilties. Išgelbėjimas visada ateina pas ištikimuosius, ar tai būtų mirtingajame gyvenime, ar amžinybėse.
Kartais imame skęsti dėl savų klaidų ir prasižengimų. Jei pamatėte, kad skęstate dėl šių priežasčių, džiaugsmingai pasirinkite atgailauti.13 Tikiu, kad nedaug kas suteikia Gelbėtojui daugiau džiaugsmo, nei gelbėjimas tų, kurie į Jį atsigręžia arba sugrįžta pas Jį.14 Raštuose yra daugybė pasakojimų apie žmones, kurie buvo puolę ir nuodėmingi, bet atgailavo ir tapo tvirti Kristaus tikėjime. Manau, tie pasakojimai Raštuose yra tam, kad primintų mums, jog Gelbėtojo meilė mums ir Jo galia mus išpirkti yra beribės. Ne tik Gelbėtojas džiaugiasi, kai atgailaujame, bet mes taip pat patiriame didelį džiaugsmą.
Pabaiga
Kviečiu jus sąmoningai „žvelgti tolyn į priekį“ ir stipriau susitelkti į tai, kas iš tiesų svarbu. Išlaikykime Kristų savo dėmesio centre. Vidury visų dėmesį blaškančių, „tiesiai priešais variklio gaubtą“ esančių dalykų ir mus apsupusių viesulų sūkuryje liudiju, kad Jėzus yra mūsų Gelbėtojas, mūsų Išpirkėjas ir mūsų Išvaduotojas. Jėzaus Kristaus vardu, amen.