Manyje plazdenanti liepsna
Diena, kuomet Eduardo išmoko skaityti, taip pat tapo diena, kai jis įgijo liudijimą apie Mormono Knygą ir jos galią.
„Mano senelis sakydavo: „Jei norime kažkuo tapti, turime išmokti skaityti.“, – sako Eduardo Kontreras. – Senelis buvo teisus.“
Tačiau pačiam Eduardo kelias į skaitymą buvo ilgas. Kordobos mieste, Argentinoje, penkių vaikų šeimoje jį augino našlaujanti motina. Būdamas aštuonerių jis paliko mokyklą ir pradėjo dirbti, kad padėtų išlaikyti šeimą.
„Buvome labai neturtingi“, – prisimena jis. Kad sudurtų galą su galu, Eduardo blizgino batus, gamino plytas, nukasinėjo bulves, pardavinėjo laikraščius ir dirbo kitokius atsitiktinius darbus tol, kol labiau subrendęs gavo etatinį darbą miesto savivaldybėje.
Bėgant metams Eduardo vedė ir sukūrė savo šeimą. Kai dauguma iš jo penkių vaikų pradėjo palikti namus, jis vis dar nemokėjo skaityti ir turėjo mažai galimybių to išmokti. Viskas pasikeitė tuomet, kai prie savo namų jis nuvaikė kelis vietinius vaikus, besišaipančius iš dviejų pastarųjų dienų šventųjų misionierių. Jis pasikvietė misionierius vidun ir jau netrukus, kartu su savo žmona Marija, klausėsi pokalbių.
Eduardo prisimena: „Sunkiai supratau jų pasakojimus, nes jie mažai tekalbėjo ispaniškai. Jie man parodė lankstinuką su pavaizduotu Gelbėtoju ir Džozefu Smitu Šventojoje Giraitėje. Pamaniau, kad jų rodomi paveikslėliai ir pasakojami dalykai yra nuostabūs.“
Netrukus tuos misionierius pakeitė kiti, įskaitant vieną ispaniškai kalbantį misionierių. Eduardo ir Marija, prieš kelis metus praradę savo dukrą, buvo sujaudinti Bažnyčios filmo Šeimos yra amžinos. Kartu su savo jauniausiu sūnumi Osvaldu jie netrukus pasikrikštijo.
Pasikrikštijęs 1987 metais, Eduardo pajuto troškimą sustiprinti savo liudijimą skaitydamas Mormono Knygą. „Kaip išmokti skaityti?“ – paklausė jis savo žmonos. Marija pasakė jam žiūrėti į raides, mintyse jas sudėlioti, pabandyti mintyse ištarti žodžius ir tada garsiai juos perskaityti. Ji patikino, kad taip besipraktikuodamas jis galiausiai išmoks skaityti.
Būdamas 45-erių Eduardo jau žinojo daugelio raidžių garsus, bet nebandė skaityti nuo pat to laiko, kai beveik prieš keturis dešimtmečius paliko mokyklą.
Pajutau liepsną
Su malda širdyje vieną karštą vasaros dieną Eduardo atsisėdo savo namų kiemelio pavėsyje. Jis sako: „Būtent ten nusprendžiau pradėti.“
Marija sako, kad nebūtų patikėjusi tuo, kas tada nutiko. Bedirbdama virtuvėje ji protarpiais pasiklausydavo Eduardo tariamų raidžių ir žodžių. Ji sako: „Staiga išgirdau jį greitai kalbant. Suklusau ir supratau, kad jis skaito be klaidų. Tepraėjo mažiau nei pusvalandis, o jis jau skaitė!“
Eduardo buvo taip paniręs į savo siekį, kad net nesusivokė skaitąs. Jis prisimena, kad skaitydamas pajuto jame plazdenančią liepsną. Išsigandęs ir nustebęs, Eduardo pasišaukė žmoną: „Brangioji, kas su manimi darosi?“
Marija atsakė: „Tai Viešpaties Dvasia. Tu puikiai skaitai!“
Marija, prisimindama tą nutikimą, sako: „Tai buvo kažkas tokio, ko negalime paneigti.“
Eduardo priduria: „Diena, kuomet išmokau skaityti, taip pat tapo diena, kai įgijau liudijimą apie Mormono Knygą ir jos galią.“
Nuo tada Eduardo pradėjo keltis 4 val. ryto, kad prieš išeidamas į darbą galėtų paskaityti Mormono Knygą. Po to jis perskaitė Doktriną ir Sandoras, o dar vėliau – Bibliją. Kontrerų namus, kur iki 1987-ųjų metų buvo vos kelios knygos, dabar puošia ištisa biblioteka.
Augant Eduardo ir Marijos Evangelijos žinioms, kartu su jomis augo jų liudijimai. Kai 2001 metais eismo avarijoje žuvo jų sūnus Osvaldas, jų liudijimai – kartu su dvasiniais išgyvenimais maldos metu ir lankymusi Argentinos Buenos Airių šventykloje, kur jie buvo užantspauduoti kartu su Osvaldu, – padėjo išgyventi netektį.
Eduardo sako: „Kai kurie gimdytojai turbūt būtų išprotėję, bet mes jutome ramybę, sakančią: „Jūsų sūnui viskas yra gerai.“ Žinoma, kad verkėme. Jis buvo geras sūnus ir ilgimės jo. Bet esame užantspauduoti šventykloje ir žinome kur jis yra.“
Raštingumo šviesa
Vieno apylinkės nario padedamas, Eduardo išmoko ir rašyti. Jis sako: „Prieš tai tegalėjau parašyti savo vardą.“
Raštingumo šviesos dėka Eduardo suprato savo senelio žodžių teisingumą.
Jis sako: „Žemėje gyvename tam, kad kasdien po truputį tobulėtume.“ Jis priduria, kad išmokęs skaityti ir rašyti rodo savo vaikams ir vaikaičiams, kad niekada nevėlu mokytis, tobulėti ir tapti tuo, kuo Viešpats nori, kad taptume. Jis sako: „Kadangi moku skaityti, tai kasdien sužinau kažką naujo.“
Šiandien brolis Kontreras gali skaityti viską, ką nori, įskaitant laikraščius, kuriuos kadaise pardavinėjo kaip beraštis vaikas. Raštai yra jo mėgstamiausios knygos, ypač Mormono Knyga. Nuo pradžios iki galo jis perskaitė ją aštuonis kartus.
Vis dar dėkodamas už jo gyvenimą pakeitusį raštingumą ir Evangeliją, jis taria: „Mormono Knyga man buvo durys. Mormono Knyga man buvo viskas. Ji man yra viskas. Kaskart ją atsivertęs skaityti, jaučiu Dvasią.“
Aukščiau su savo žmona Marija nusifotografavusiam Eduardo Kontrerui Mormono Knyga tapo durimis į raštingumą. Jis sako: „Kaskart ją atsivertęs skaityti, jaučiu Dvasią.“
Maiklo R. Moriso nuotrauka