Dažniausi klausimai apie Mormono Knygą

Apie Mormono Knygą klausimų sulaukiame visi. Juos užduoda mūsų draugai, šeimos nariai, nuoširdžiai besidomintys ir priešiškai nusiteikę žmonės. Toliau pateikiame kelis galimus atsakymus.

Kas yra Mormono Knyga ir kiek ji artima Biblijai?

Kaip ir Biblija, Mormono Knyga yra Šventasis Raštas. Ji yra dar vienas Jėzaus Kristaus testamentas.¹ Biblijoje daugiausiai dėmesio skiriama senovės izraelitų gyvenimui ir jų mokymams. Mormono Knygoje pateikiami kelių į Ameriką atvykusių grupių metraščiai, įskaitant vienos šeimos, išvykusios iš Jeruzalės 600 m. pr. Kristaus gim. Šie žmonės taip pat buvo Izraelio namų palikuonys. Taigi, Bibliją ir Mormono Knygą rašė tos pačios tautos žmonės, tik skirtingose pasaulio vietose.

Kaip ir Biblija, Mormono Knyga yra daugiau nei vien istorinis pasakojimas. Joje yra „Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvė“ (DS 20:9): mokymai, doktrinos ir pranašystės, liudijančios apie Dievą Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų.

Pranašas Džozefas Smitas paaiškino, kad Mormono Knyga „pasakoja, kad mūsų Gelbėtojas po prisikėlimo apsireiškė [Amerikos] žemyne; kad čia Jis pasodino savo Evangeliją visa jos pilnatve, vešlumu, gausa ir palaiminimais; kad ten buvo apaštalai, pranašai, ganytojai, mokytojai ir evangelistai, ta pati tvarka, ta pati kunigystė, tos pačios apeigos, dovanos, galios ir palaiminimai, kokie džiugino žmones rytų žemyne; … kad paskutiniam tarp jų buvusiam pranašui buvo įsakyta parašyti jų pranašysčių, istorijos ir t. t. santrauką ir paslėpti ją žemėje ir kad paskutinėmis dienomis ji bus iškelta ir sujungta su Biblija Dievo tikslams įvykdyti“².

Bažnyčios nariai studijuoja tiek Bibliją, tiek ir Mormono Knygą. Net du metus mūsų keturmetėje sekmadieninės mokyklos programoje mes paskiriame Biblijos studijoms. (Daugiau šia tema skaitykite šio numerio 16, 24 ir 52 puslapiuose.)

Kas parašė Mormono Knygą?

Ją rašė senovės pranašai, tokie kaip Nefis, Jokūbas, Mormonas ir Mormono sūnus Moronis. Mormonas surinko ir sutrumpino pranašų rašytus metraščius apie jų istoriją, pranašystes ir mokymus. Jis taip pat pridėjo savo asmeninius potyrius. Mormonas šį metraštį išraižė ant suvertų metalinių aukso spalvos plokštelių, kurios dar dažnai vadinamos auksinėmis plokštelėmis.

Mormonui mirus, šį metraštį užbaigė Moronis ir užkasė jį kalvoje, kad išsaugotų mūsų dienoms. 1823 metais Moronis angelo pavidalu pasirodė Džozefui Smitui ir parodė jam, kur užkastas metraštis. Po ketverių metų Džozefui buvo leista metraštį pasiimti. Jis „išvertė metraštį Dievo dovanos ir galios dėka“ į anglų kalbą iš senovinės kalbos, kuria jis buvo parašytas.³ Po to Mormono Knygą jis išleido ir išplatino. (Daugiau šia tema skaitykite šio numerio 22 ir 72 puslapiuose.)

Kas nutiko su tuo metraščiu – auksinėmis plokštelėmis?

Džozefas Smitas plokšteles pasiėmė 1827 metų rugsėjį ir turėjo jas iki 1829 metų pavasario. 1838 metais, rašydamas savo istoriją, jis paaiškino, kas nutiko su tomis plokštelėmis: „Kada, pagal susitarimus, pasiuntinys [Moronis] pareikalavo jų, aš įteikiau juos jam; ir jie yra jo žinioje iki šios dienos, kuri yra tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt aštuntųjų metų gegužės antroji diena.“ (Džozefas Smitas–Istorija 1:60.)

Kas dar matė auksines plokšteles?

Be Džozefo Smito dar keli vyrai ir moterys matė tas plokšteles ir paliudijo apie jų egzistavimą. Vienuolika vyrų, dar žinomų kaip trys liudytojai ir aštuoni liudytojai, užrašė savo liudijimus apie regėtas plokšteles, o aštuoni liudytojai apie rankose laikytas plokšteles. Jų liudijimai yra užrašyti kiekvieno Mormono Knygos egzemplioriaus pradžioje.

Šie vyrai yra galingi Mormono Knygos liudytojai, juo labiau, kad kai kurie jų „tam tikrą laiką buvo priešiški Džozefui“, tvirtina vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo. Tačiau jie „iki pat savo mirties liudijo, kad matė angelą ir laikė plokšteles. Jie skelbė: „Jie buvo parodyti mums Dievo, o ne žmogaus galia. Dėl to mes tikrai žinome, kad šis darbas yra tikras.“⁴“

Ar yra fizinių įrodymų, kad Mormono Knyga yra tikra?

Nors savo tikėjimo negrindžiame fiziniais įrodymais, tačiau yra lingvistinių, istorinių ir archeologinių įrodymų apie Mormono Knygą. Pavyzdžiui, buvo metas, kuomet rašymo ant metalo plokštelių idėja buvo išjuokta, bet neseniai buvo surasta daugybė šventų raštų, užrašytų ant metalo plokštelių ir – kai kurios jų – paslėptos akmens dėžėse.

Lingvistai Mormono Knygoje randa angliškai keistai skambančių žodžių ir frazių. Tačiau tie žodžiai ir frazės skamba tobulai hebrajų ir jai giminingomis kalbomis, kurias mokėjo Mormono Knygos žmonės ir kurių nemokėjo jaunasis Džozefas Smitas.

Bet tokie įrodymai neįtikina mūsų apie Mormono Knygos tikrumą. Tai yra tikėjimo ir asmeninio apreiškimo reikalas.

Kaip man žinoti, kad Mormono Knyga yra tikra?

Tai įmanoma sužinoti tik Šventosios Dvasios galia. Paskutiniame Mormono Knygos skyriuje skaitytojai, kurie ją skaito, apmąsto ir nuoširdžiai trokšta žinoti apie jos tikrumą, yra raginami klausti Dangiškojo Tėvo Jėzaus Kristaus vardu. Tie, kurie tai padarys, apie šios knygos tikrumą sužinos Šventosios Dvasios galia (žr. Moronio 10:3–5). Milijonai Bažnyčios narių meldėsi ir per Šventosios Dvasios liudijimą sužinojo apie Mormono Knygos tikrumą. (Daugiau šia tema skaitykite šio numerio 4, 60 ir 80 puslapiuose.)

Mane trikdo Apreiškimo 22:18–19 eilutės, kuriose sakoma nieko nepridėti prie Dievo žodžio.

Vienas iš pagrindinių mūsų įsitikinimų yra tas, kad savo valią Dievas apreiškia savo vaikams žemėje, ir taip darys visada. Mes tikime, kad Biblija yra Dievo žodis, bet netikime, kad joje yra visi Dievo per pranašus perduoti ir dar perduosimi apreiškimai. Net šiomis dienomis Jis ir toliau savo valią apreiškia per gyvuosius pranašus ir apaštalus, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios pamatą (žr. Efeziečiams 2:20).

Kai apaštalas Jonas rašė Apreiškimo knygą, ji nebuvo paskutinė knyga Biblijoje. Senasis ir Naujasis Testamentas nebuvo sujungti į vieną Raštų knygą, dabar vadinamą Biblija. Tai buvo padaryta tik trečiame mūsų eros amžiuje.

Panašiai parašyta Pakartoto Įstatymo 4:2 eilutėje, kur sakoma nepridėti nieko prie Mozės žodžių. Aišku, kad ši Senojo Testamento eilutė nepaneigia visos likusios Biblijos. Nei Mozė, nei Jonas negalėjo turėti omenyje dar neegzistuojančios knygos iškraipymo. Iš tikrųjų jie perspėjo apie tikrųjų Evangelijos mokymų iškraipymą.

Mormono Knyga, kurioje yra Evangelijos pilnatvė, Dievo žodžio neiškreipia, o jį patvirtina. (Daugiau šia tema skaitykite šio numerio 24 ir 38 puslapiuose.)

Girdėjau, kad nuo to laiko, kai Mormono Knyga buvo išspausdinta pirmą kartą, joje buvo padaryti pakeitimai. Kas buvo pakeista ir kodėl?

Kad galėtume atsakyti į šį klausimą, turime šiek tiek suprasti Mormono Knygos vertimo ir spausdinimo procesą.

1. Kai Dievo galios dėka Džozefas Smitas vertė auksines plokšteles, jis viską diktavo raštininkui. Raštininkai, užrašydami jo žodžius, kartais padarydavo rašybos ir gramatikos klaidų. Pavyzdžiui, 1 Nefio 7:20 esantys žodžiai „jie gailėjosi“ buvo užrašyti „jie gailejosi“. Raštininkai nebuvo beraščiai, bet tuo metu sunorminta gramatika dar neegzistavo.

2. Pirminis vertimo rankraštis buvo perrašytas leidėjui. Šiame etape buvo ištaisytos kai kurios rašybos ir gramatikos klaidos ir pridėta skyryba. Bet šiame etape perrašant įsivėlė naujos klaidos.

3. Spaustuvininkas kaip įmanoma geriau surinko tekstą. Tačiau ir jis kartas nuo karto įveldavo savo klaidų. Pavyzdžiui, Almos 57:25 jis ne taip perskaitė žodį „džiaugsmui“ ir surinko „priešai“.

4. Pranašas Džozefas Smitas atidžiai prižiūrėjo pirmuosius tris Mormono Knygos leidimus. Jis ir toliau padėjo tobulinti ir taisyti. Bet kitos klaidos buvo rastos tik vėlesniuose leidimuose. 1981 metų leidime spaustuvininko klaida Almos 16:5 eilutėje (atspausdinta „ar“, o turėjo būti „kur“) buvo pagaliau ištaisyta. Dabar tekstas sutampa su pirmuoju rankraščiu, kokį jį iš aukso plokštelių išvertė Pranašas.

5. Kiti pakeitimai yra susiję su teksto padalinimu į skyrius, eilutes ir išnašų bei nuorodų pridėjimu.

Pasidalinkite knyga

Nesvarbu, ko apie Mormono Knygą klausia žmonės – pati knyga save apgins. Jūs galite apie ją paliudyti, ją padovanoti ir pakviesti kitus dėl jos patiems melstis. Jei žmogus yra nuoširdus ir tikrai trokšta sužinoti apie jos tikrumą, Viešpats „apreikš [tam žmogui] apie[ jos] tiesą Šventosios Dvasios galia“ (Moronio 10:4).

Roberto Keisio fotoiliustracijos