Man prabilo Mormono Knyga

Džina Berd, Jutos valst., JAV

Kai Amandai, mūsų jauniausiam vaikui, sukako dveji metukai, jai buvo diagnozuota leukemija. Liga buvo pažengusi ir po chemoterapijos nesiliovė progresuoti. Amandai reikėjo persodinti kaulų čiulpus.

Mano vyras su dviem sūnumis liko Jutoje, o aš su Amanda nuvykau į kitą valstiją, kur išbuvome nuo rugsėjo iki sausio pirmos pusės. Mes negalėjome drauge švęsti Kalėdų, bet reabilitacijai pasibaigus grįžome namo.

Kai sugrįžę namo po kurio laiko vėl nuvykome į ligoninę apžiūrai, gydytojai pasakė Amandos kraujyje vėl aptikę vėžinių ląstelių. Persodinimas nepadėjo. Tai išgirdusi pajutau, kad grindys slysta man iš po kojų. Mūsų šeima ištvėrė nemažai nerimo, darbų, išsiskyrimų ir sunkumų. Po viso to mes vis tiek turėjome netekti dukrelės.

Tą popietę sugrįžau namo pas savo du sūnus. Laukdami, kol iš darbo sugrįš vyras, visi pasiėmėme Mormono Knygas ir pradėjome skaityti. Skaitėme 2 Nefio 9. Beskaitant man prabilo šie žodžiai:

„Kalbu jums tai, kad galėtumėte džiaugtis ir amžiams pakelti savo galvas dėl palaiminimų, kuriuos Viešpats Dievas suteiks jūsų vaikams.

Nes žinau, kad daugelis iš jūsų esate daug tyrinėję, kad sužinotumėte tai, kas bus; todėl žinau, kad žinote, jog mūsų kūnas turi sunykti ir mirti; nepaisant to, savo kūnuose mes matysime Dievą. …

Nes, kadangi visiems žmonėms perėjo mirtis, tam, kad būtų įvykdytas didžiojo Kūrėjo gailestingasis planas, būtina prikėlimo galia. …

O koks didis gerumas mūsų Dievo, kuris paruošia kelią mums išgelbėti iš šios baisios pabaisos gniaužtų; taip, tos pabaisos – mirties. …

Ir jis ateina į pasaulį, kad išgelbėtų visus žmones, jeigu jie klausys jo balso; nes štai, jis iškenčia visų žmonių skausmus, taip, skausmus kiekvieno gyvo kūrinio – tiek vyrų, tiek moterų, tiek ir vaikų, kurie priklauso Adomo šeimai.

Ir jis iškenčia tai, kad visiems žmonėms pereitų prisikėlimas, kad visi galėtų stoti prieš jį didžiąją ir teismo dieną.“ (2 Nefio 9:3–4, 6, 10, 21–22.)

Man beskaitant šiuos žodžius kambarį užliejo Šventoji Dvasia. Suvokiau, kad mano Dangiškasis Tėvas žinojo, kokią tądien išgirdau žinią. Jaučiau, kad tie pranašo Jokūbo daugiau nei prieš 2000 metų užrašyti žodžiai buvo parašyti man, tai dienai ir sklido tiesiai iš Gelbėtojo. Jis pažinojo tą skausmą ir liūdesį, kurį pajutau aš, išgirdusi, kad mūsų dukrelė mirs. Jis guodė mūsų šeimą pažadu, kad yra paruošęs kelią ir kad vieną dieną, prisikėlimo galia, „savo kūnuose mes matysime Dievą“.

Amanda išgyveno beveik visus metus, bet niekada nepamirštu tos dienos, kai Mormono Knygos žodžiai prabilo man sunkią valandą, o Viešpats suteikė vilties, paguodos ir Jo plano supratimą.