Viduje pajutau ugnį

Klaudija Viljams, Floridos valst., JAV

Augau lankydama sekmadieninę mokyklą, esančią šalimais mano vaikystės namų Mičigano valstijoje, JAV. Turėjau nuostabią mokytoją, kuri pripildė mane meilės Jėzui Kristui.

Kiekvieną savaitę ji duodavo kortelių, kuriose buvo pavaizduoti įvykiai iš žemiškosios Gelbėtojo tarnystės, Jo mokyti principai ir atlikti stebuklai. Kiekvieną savaitę tas korteles įsidėdavau į savo iškarpų albumą ir dar kartą perskaitydavau tuos pasakojimus iš Biblijos. Augdama ir toliau studijavau evangelijas Naujajame Testamente.

Po kelių metų, 1968-ųjų vasarą, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios misionieriai apsilankė pas vieną šeimos narę. Ji nepriėmė vyresniųjų kvietimo sužinoti daugiau apie Bažnyčią ir pasiuntė juos į mano namus.

Per pirmąjį mūsų susitikimą misionieriai mane mokė apie atkritimą nuo Jėzaus Kristaus įkurtos Bažnyčios (žr. 2 Tesalonikiečiams 2:3). Tai, ko jie mokė, sutapo su mano asmeninėmis žiniomis, todėl, kai jie paklausė, ar galėtų ateiti vėl, aš sutikau.

Per kitą apsilankymą turėjau sąrašą klausimų. Ar pastarųjų dienų šventieji krikštija panardindami? Ar jie tiki kunigystės įgaliojimu? Ar jie tiki ligonių išgydymu? Jų atsakymai patvirtino mano turimas žinias iš Naujojo Testamento. Susitikimo pabaigoje jie man paliko knygą, kuri, pasak jų, liudijo apie Jėzų Kristų.

Padėjau knygą ant televizoriaus ir nuėjau miegoti. Bet vidury nakties mane pažadino stiprus jausmas. Vėliau supratau, kad tai buvo Šventoji Dvasia. Jaučiau, kad turiu pradėti skaityti, todėl pusantros valandos skaičiau, po to nuėjau į lovą. Vėliau vėl pabudau nuo to paties jausmo, todėl paskaičiau dar.

Tai tęsėsi dar dvi naktis. Man labai patiko tai, ką skaičiau, ir supratau, kad Mormono Knyga liudija apie Jėzų Kristų.

Nusprendžiau pasiteirauti Dievo. Pirmą kartą nuo to laiko, kai buvau maža mergaitė, atsiklaupiau melstis. Prašiau Dangiškąjį Tėvą padėti man suprasti, ką daryti su ta ugnimi, kurią jaučiau savyje. Po maldos pajutau norą dar kartą perskaityti apie lamanitų atsivertimą, aprašytą 3 Nefio 9. Ten rašoma, kad jie „buvo pakrikštyti ugnimi ir Šventąja Dvasia, ir jie to nežinojo“ (20 eil.).

Frazė „jie to nežinojo“ patraukė mano dėmesį. Pamaniau: „Jėzaus Kristaus Bažnyčia tikrai yra žemėje!“ Nekantravau misionieriams papasakoti apie tai, ką perskaičiau ir ką dabar žinau. Bet kai jie baigė atsakinėti į mano klausimus ir pakvietė pasikrikštyti, pasakiau, kad negaliu to padaryti. Mano vyras to nesuprastų.

Tačiau vėl galvodama apie tą eilutę supratau, kad joje aiškiai pasakyta, jog turiu atnašauti „sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią“. Meldžiausi ir prašiau Tėvą Danguje man padėti. Ir Jis padėjo. Išklausęs misionierių pokalbius, mano vyras pritarė mano krikštui.

Esu labai dėkinga mylinčiam Dangiškajam Tėvui už šį brangų ir galingą patyrimą, kurį patyriau būdama jauna mama ir skaitydama Mormono Knygą. Šis patyrimas atvedė mane prie sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos. Jos dėka tomis 1968 metų naktimis pajausta Šventosios Dvasios įtaka tapo mano nuolatine dovana, padedančia man, kaip Bažnyčios narei, jau daugiau nei 40 metų.