Pranašas Džozefas Smitas
Mormono Knygos vertėjas
Mormono Knyga yra unikali Raštų knyga. Nors ją rašė senovės pranašai, ji mus pasiekė ne taip, kaip Biblija. Biblija buvo rašoma Senajame Pasaulyje, daugiausia ant ritinių – atskirų knygų, kurias šimtmečiais kopijavo perrašinėtojai. Tik ketvirtame amžiuje po Jėzaus Kristaus tos atskiros knygos buvo sujungtos ir pateiktos kaip viena knyga, kurią vadiname Šventąja Biblija.
O Mormono Knygos metraščius senovės pranašai Naujajame Pasaulyje rašė ant metalo plokštelių. Penktajame mūsų eros amžiuje pranašas Mormonas (iš čia kilo knygos pavadinimas) sutrumpindamas perrašė šiuos metraščius į vieną metraštį ant aukso plokštelių. Vėliau jo sūnus Moronis užkasė tas plokšteles kalvoje, kur jos išliko iki 1827 m., kada jis, kaip prisikėlusi esybė, įteikė jas jaunuoliui vardu Džozefas Smitas.
Toliau papasakosime, kaip Džozefas gavo, išvertė ir išleido tą metraštį, dabar vadinamą Mormono Knyga, dar vienu Jėzaus Kristaus Testamentu. Pats Gelbėtojas paliudijo, kad ši knyga yra tikra (žr. DS 17:6).
-
1820-ais metais netoli Palmyros, Niujorko valstijoje, gyveno 14-metis vaikinas vardu Džozefas Smitas. Nors buvo jaunas, jam rūpėjo tai, kaip jis atrodo Dievo akyse. Jį trikdė pareiškimai įvairių krisčioniškų religijų, kurios varžėsi dėl tikinčiųjų, menkindamos kitų pareiškimus. Studijuodamas Bibliją jis rado pažadą, dėl kurio nusprendė siekti išminties prašydamas Dievą, kuris „visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja“ (Jokūbo 1:5). Jis nuėjo į šalia jo namų esančią giraitę melstis.
-
Kai Džozefas atsiklaupė ir meldėsi, ant jo nusileido skaistus šviesos stulpas. Jame jis išvydo dvi Asmenybes. Dangiškasis Tėvas kreipėsi į jį ir tarė: „Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“ (Džozefas Smitas–Istorija 1:17.) Viešpats įsakė Džozefui nesijungti nė prie vienos iš tų bažnyčių, nes nė viena iš jų nėra tikroji. Džozefui buvo pažadėta, kad „atėjus laikui [jam] bus atskleista Evangelijos pilnatvė“1.
-
Trejus metus Džozefas Smitas apie savo patyrimą pasakojo kitiems ir buvo už tai persekiojamas. Jis rašė: „Nors buvau nekenčiamas ir persekiojamas už tai, kad sakiau matęs regėjimą, vis dėlto tai tiesa; ir … man norėjosi sakyti savo širdyje: kodėl mane persekiojate už tai, kad sakau tiesą? Aš tikrai mačiau regėjimą; ir kas aš toks, kad galėčiau priešintis Dievui, arba kodėl pasaulis nori priversti mane paneigti tai, ką tikrai mačiau? Nes aš mačiau regėjimą; aš žinojau tai, ir aš žinojau, kad tai žino Dievas, ir aš negalėčiau to paneigti.“ (Džozefas Smitas–Istorija 1:25.)
-
1823-ųjų metų rugsėjo 21 dieną Džozefui besimeldžiant, jo miegamasis palėpėje prisipildė šviesos, ir pasirodė angelas vardu Moronis. Moronis pasakė Džozefui apie senovės pranašų raštus ir kad netoli esančioje kalvoje yra užkastas metraštis, išraižytas ant aukso plokštelių. Džozefui buvo pasakyta, kad jis turi išversti tą metraštį.
-
Galiausiai 1827-ųjų metų rugsėjo 22 dieną Džozefui buvo patikėtos tos plokštelės. Jis iškėlė jas iš akmeninės dėžės, paslėptos po dideliu akmeniu ant kalvos, esančios netoli Palmyros, Niujorko valstijoje.
-
Kaip buvo įprasta to meto kaimo vietovėse, Džozefas Smitas buvo menkai išsilavinęs. Kad padėtų atlikti vertimą, Dievas parūpino jam senovinį vertimo įrankį, vadinamą Urimais ir Tumimais. Jis taip pat buvo palaimintas raštininkais, kurie užrašinėjo jo diktuojamą vertimą. Tarp tų raštininkų buvo jo žmona Ema, pasiturintis ūkininkas Martinas Harisas ir mokyklos mokytojas Oliveris Kauderis. Didžiuma darbo buvo atlikta mažiau nei per tris mėnesius nuo to laiko, kai Oliveris pradėjo tarnauti kaip raštininkas.
Ema taip apibūdino tai, ką patyrė tarnaudama Džozefo raštininke: „Niekas nebūtų galėjęs padiktuoti tų rankraščių nebūdamas įkvėptas; nes kai buvau jo raštininkė, [Džozefas] diktuodavo man valandų valandas; ir kai sugrįždavo po valgymo ar pertraukos, jis iš karto pradėdavo ten, kur buvo sustojęs, be žiūrėjimo į rankraštį ar mano paskaitymo iš jo.“2
Džozefas taip aiškino Mormono Knygos išėjimo svarbą: „Dievo galia aš išverčiau Mormono Knygos hieroglifus, kurie pasauliui jau buvo nepažįstami. Ir šį nuostabų darbą dariau vienas, nemokytas jaunuolis, pasaulio išmintį ir visuotinį aštuoniolikos amžių neišmanymą turintis įveikti nauju apreiškimu.“3
-
Per aštuoniolika mėnesių, kuriuos Džozefas turėjo plokšteles, jis buvo ne vienintelis jas matęs ar laikęs rankose. Trys vyrai – Oliveris Kauderis, Deividas Vitmeris ir Martinas Harisas – oficialiai paliudijo, kad angelas Moronis parodė jiems auksines plokšteles, ir kad jie žino, jog tos plokštelės buvo „išverstos Dievo dovanos ir galios dėka, nes jo balsas tai paskelbė mums“. Kiti aštuoni vyrai taip pat paliudijo, kad jie matė ir laikė rankose tas auksines plokšteles.4
-
1829-ųjų metų rugpjūtį Džozefas pasirašė sutartį su leidėju Egbertu B. Grandinu iš Palmyros, Niujorko valstijos, dėl knygos spausdinimo. Martinas Harisas įkeitė savo ūkį, kad sumokėtų už knygos spausdinimą ir nuo 1830-ųjų metų kovo 26 dienos Mormono Knygą buvo galima nusipirkti.
-
1830 metų balandžio 6 d. apie 60 žmonių susirinko ręstiniame name Fajete, Niujorko Valstijoje. Čia, pagal Viešpaties Jėzaus Kristaus nurodymą, Džozefas Smitas oficialiai suorganizavo Gelbėtojo Bažnyčią taip, kaip ji pradžioje buvo suorganizuota ir vadovaujama apaštalų ir pranašų, įgaliotų kalbėti Dievo vardu. Vėliau Džozefui Smitui buvo apreikštas Bažnyčios pavadinimas: Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia (žr. DS 115:4).