Pintinės ir stiklainiai

Čijeko N. Okazaki

Apie seserį Okazaki

Čijeko Nišimura Okazaki (1926–2011) užaugo Havajuose, JAV, budistų šeimoje, kilusioje iš Japonijos. Prie Bažnyčios ji prisijungė būdama penkiolikos.

Jau tada sesuo Okazaki suprato savo etninės ir kultūrinės padėties sudėtingumą. Nerimaudama dėl visuomenės požiūrio į juos po to, kai japonų kariuomenė subombardavo Perl Harborą Havajuose, sesuo Okazaki su savo motina surinko ir sudegino viską, ką saugojo kaip Japonijos prisiminimą. Tada ji pažvelgė į veidrodį ir pagalvojo: „Aš pati juk net kojos nebuvau įkėlusi į Japoniją. Širdyje nesu japonė. Tačiau negaliu nuo savęs pabėgti. Mano akys, mano oda ir mano plaukai yra japonės.“¹

Su rasizmu sesuo Okazaki susidurdavo visą savo gyvenimą. Netrukus po II-ojo pasaulinio karo, kai Jungtinėse Valstijose vis dar buvo gajus priešiškumas japonams, ji pradėjo mokyti. Trys motinos atsisakė leisti savo vaikus į jos pamokas. Tačiau sesuo Okazaki netrukus juos vis tiek palenkė į savo pusę.²

Sesuo Okazaki buvo pirmoji moteris, kuri tarnavo visose trijose moterų pagalbinių organizacijų valdybose: pirmiausia Merginų organizacijoje, paskui Pradinukų organizacijoje, o dar vėliau Paramos bendrijoje.³

Ši žinia – tai ištrauka iš jos 1996 metų balandžio visuotinėje konferencijoje pasakytos kalbos apie vienybę ir įvairovę.

Dievas mus apdovanojo gausiomis dovanomis, įvairove ir skirtumais, tačiau esminis dalykas yra tai, ką vieni apie kitus žinome, – visi esame Jo vaikai.

Mūsų, Bažnyčios narių, iššūkis yra toks: visi turime vieni iš kitų mokytis, kad vieni kitus pamiltume ir drauge augtume.

Evangelijos doktrinos yra nepakeičiamos. Jos yra būtinos, tačiau jų pakuotė gali skirtis. Leiskite pateikti paprastą pavyzdį apie skirtumą tarp Bažnyčios doktrinų ir kultūrinės pakuotės. Štai stiklainis su Jutos persikais, kuriuos viena Jutos namų šeimininkė paruošė, kad pamaitintų savo šeimą šaltuoju metų laiku. Namų šeimininkės Havajuose vaisių stiklainiuose nekonservuoja. Štai į tokias pintines vaisių savo šeimoms jos prisirenka tiek, kad užtektų kelioms dienoms. Šioje pintinėje yra mangas, bananas, ananasas ir papaja … jų pririnko viena polinezietė namų šeimininkė savo šeimai pamaitinti. Tenykščiame klimate vaisiai noksta ištisus metus.

Pintinė ir stiklainis – skirtingos taros, tačiau jų turinys yra tas pats: vaisiai šeimai. Ar stiklainis tinkamesnis už pintinę? Tinkami jie abu. Tai yra taros, kurios tenkina tam tikrus atitinkamos kultūros žmonių poreikius. Abi šios taros yra tinkamos vienam ir tam pačiam turiniui – vaisiams.

Taigi, o kas yra tie vaisiai? Paulius mums sakė: „Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas [ir] susivaldymas“ [Galatams 5:22–23]. Tiek Paramos bendrijos seserijoje, tiek kunigijos kvorumų brolijoje, tiek pagarbiame susirinkime priimant sakramentą Dvasios vaisius mus suvienija meile, džiaugsmu ir ramybe, ir nesvarbu, ar Paramos bendrija yra Taipėjuje ar Tongos Karalystėje, ar kunigijos kvorumai yra Montanoje ar Meksikoje, ar sakramento susirinkimas vyksta Fidžyje ar Filipinuose.

[…] Kai buvau pašaukta į visuotinę Paramos bendrijos prezidentūrą, prezidentas [Gordonas B.] Hinklis man davė tokį patarimą: „Į šią prezidentūrą įnešate šiokio tokio savitumo. Jus laikys atstove tų žmonių, kurie gyvena už Jungtinių Valstijų ir Kanados sienų. […] Jie jus laikys savo vienybės su Bažnyčia pavyzdžiu.“ Jis mane palaimino, kad man kalbant žmonėms atsirištų mano liežuvis.⁴

[…] [Kalbėdama kituose kraštuose] galėjau jausti, ne tik kaip Dvasia mano žodžius neša į jų širdis, bet ir kaip „Dvasios vaisius“ man atgal atneša jų meilę, džiaugsmą ir tikėjimą. Galėjau jausti, kaip Dvasia mus vienija.

Broliai ir seserys, nesvarbu, ar jūsų vaisiai persikai ar papajos, ar juos atnešate stiklainiuose ar pintinėse, mes dėkojame už tai, kad juos duodate su meile. Tėve danguje, duok, kad būtume vieningi ir būtume Tavo.⁵ To meldžiu mūsų Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus, vardu, amen.